M. Kvietkauskas: poezija – tai tiltas tarp vidinio pasaulio ir tikrovės

[intro_text content="„Man poezijos kalba padeda jausti mūsų tikrovės daugiasluoksniškumą, pasaulio polifoniją, mūsų gyvenimo skirtingus registrus“, – sako literatūrologas, poetas, eseistas, vertėjas, buvęs kultūros ministras MINDAUGAS KVIETKAUSKAS."]

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ poetas pasakoja apie naująją knygą „Gruntiniai vandenys“ („Odilė“, 2025), vertimus, asmeninę biblioteką ir visus vaidmenis bei išlikimą kūryboje.

Praėjo kone trys dešimtmečiai nuo pirmosios jūsų poezijos knygos „Rabi“. Per 27 metus buvote įsitraukęs į akademinius ir kitus darbus. Per tuos metus poezija buvo nustumta į šoną ar vis prasiverždavo?

Poezija visuomet užėmė labai svarbią vietą. Nuolat verčiu poeziją, tyrinėju ją kaip literatūrologas, rašau apie poezijos tekstus eseistikoje, daug skaitau. Tik kurį laiką man reikėjo ieškoti savo paties poetinio balso, savo tonacijos. Nebuvau tikras, ar ją atrasiu, bet susidėjo daug dalykų, paveikė ir kai kurie vertimai, ypač Avromo Sutzkeverio poetinės prozos knygos „Žaliasis akvariumas“ vertimas, išleistas 2013 metais. Daug patirčių susiklostė taip, kad vėl pradėjau girdėti grįžtančias poetines frazes, toną, kurio, matyt, ir ieškojau.

Iki galo racionaliai paaiškinti turbūt neįmanoma. Tai yra poetinio prado veikimas – niekas negali pasakyti, kada ir kaip ateina būsenos ar patirtys, iš kurių ima kilti kūryba.

Literatūroje yra labai įvairiai – kai kas parašo genialiausius savo tekstus dar jaunystėje ir paskui nieko nebesukuria, pavyzdžiui, žymusis poetas Arthuras Rimbaud viską parašė būdamas vos dvidešimties metų, o paskui nutilo.

Kitiems tos dovanos ateina vėlai. Tarkim, Jorge Luisas Borgesas, žymusis argentiniečių rašytojas, – jo talentas atsivėrė būnant keturiasdešimties. Kiti patiria ilgus tylos laikotarpius, kaip mano mėgstamas poetas Raineris Maria Rilke. Po Pirmojo pasaulinio karo jis abejojo, ar poetinis talentas jam dar sugrįš. Tačiau sugrįžo ir prasiveržė dar didesne jėga.

Tad čia nėra vienos taisyklės, vieno mato. Visiems būna skirtingai, man teko tas ilgo ieškojimo laikotarpis, tam tikra pauzė, nors per ją kūryba reiškėsi kitais būdais, tai anaiptol nebuvo tuščias laikas.

[caption id="attachment_1250008" align="alignleft" width="1278"] Mindaugo Kvietkausko poetinės prozos ir vertimų rinkinys „Gruntiniai vandenys“. Leidyklos „Odilė“ nuotrauka[/caption]

Kaip per metus pasikeitė jūsų poezija, kūrybos žvilgsnis?

Gal pradėjau priimti įvairias savo paties asmenybės puses. Tai, kad su vienu vaidmeniu nepakanka sutapti, nes tų vaidmenų esu turėjęs ir tebeturiu tikrai įvairių – dėstytojo, mokslininko, vadovo, šiek tiek ir politiko. Bet tarp visų tų vaidmenų pačiam sau reikia pripažinti, kad poeto vaidmuo yra svarbus.

Mūsų aplinka veikia nelabai palankiai netipiniam menininko, kuris netelpa į išankstinius rėmus, gyvenimui. Žinoma, kad visada kūrybingi žmonės tuos rėmus laužo. Ir man prireikė laiko sau pasakyti ir suprasti, kad tokio netipinio, galbūt keisto, galbūt kai kam netikėto buvimo pačiam labai reikia, aš be jo negaliu. Man tikrai kartais reikia pasitraukti, bent kurį laiką pabėgti, pabūti vienam ir susitelkti į savo tekstus. Prisiimant viešus vaidmenis tai sunku. Tenka ir su savimi, ir su aplinka susiderėti, taip pat su artimaisiais, jog jie priimtų tai, kad kartais aš turiu gyventi kitu ritmu.

Rašydamas poeziją turbūt labiau nei kituose žanruose atsiveri. Tekstuose prabyla kitas aš, poetinis aš, galbūt tam tikras antrininkas.

Manau, jau išmokau, kaip ir kada, nenusižengdamas viešosioms savo pareigoms, galiu tai daryti. Tačiau tai nėra paprasta ir lengva.

Kita vertus, buvimas vien literatūriniame pasaulyje taip pat turi ribas. Jis gali tapti labai uždaras ir konjunktūriškas. O patirtys iš kitų sferų – akademinio pasaulio, politikos – gali maitinti rašymą iš savitų šaltinių. Kūrybai reikia įvairios patirties.

Norėčiau sugrįžti prie jūsų minties apie priėmimą – esate ne tik poetas, bet ir literatūros kritikas, literatūrologas, buvote politikas. Ar buvo sunku priimti save kaip tokį įvairiapusišką kūrėją? Ar sunku rašyti išpažintinę poeziją, žinant, kad ji pasieks skaitytojus?

Rašyti – ir palaima, ir prakeikimas. Akimirkos, kai rašosi, yra nepaprastai intensyvios. Tai aukštos įtampos. O kaip paskui priims skaitytojai, kokios bus reakcijos? Žinoma, visaip svarsčiau, tačiau niekada negali to nuspėti. Rašydamas poeziją turbūt labiau nei kituose žanruose atsiveri. Tekstuose prabyla kitas aš, poetinis aš, galbūt tam tikras antrininkas. Bet vis tiek jis saistomas su autoriumi.

Nėra paprasta ryžtis tokiam atsivėrimui. Bet man atrodo, kad knyga priimta palankiai ir dėmesingai tiek per pristatymus, tiek kritikos atsiliepimais. Jau esu sulaukęs tokios kritikos, kurią vertinu kaip be galo gilius komentarus – juos galėčiau pavadinti ne tiek recenzijomis, kiek literatūriniais laiškais. Tai ypatinga dovana ir didelis postūmis rašyti.

Minėjote, kad kūrybai kartais reikia atsitraukti ir kad intensyviausias rašymo laikotarpis buvo tada, kai pabėgote nuo civilizacijos. Ar jūsų kūrybai būtina ramybė ir laikas tik su savimi? Ar atrandate įkvėpimą būtent tokiais momentais?

Regis, jau esu įvaldęs kai kuriuos asmeninius rašymo metodus, kurie man veikia. Vienas iš tų metodų, kurie padeda pereiti į kitą mąstymo režimą, man yra vaikščiojimas, klaidžiojimas be jokio plano, be jokios krypties. Tuomet pavyksta susitelkti į vidinį savo ritmą, kurį sustiprina ėjimo ritmas ir įsijautimas į erdves, ypač miestų. Tai yra poetinės vienatvės procesas, bet jis gali būti be galo intensyvus, kai imi jausti, kad sąmonė pradeda veikti keliais registrais. Būdamas tokios būsenos esi kartu su kitais balsais, negirdimo pokalbio dalyviais, ir dalyvauji poliloge, nors esi vienas.

Ar intensyvaus rašymo laikotarpiu gimė eilių, kurios vėliau nepakliuvo į knygą?

Dažnai eilėraščių užuomazgos bent man atsiranda kaip pirminiai fragmentiški užrašai. Praktikuoju dienoraštinį rašymą ir prie tam tikrų fragmentų paskui grįžtu, pajutęs, kad jie skamba toliau, neleidžia atsitraukti. Tad eilėraščių fragmentų atsiranda ne vienas. Gal jie laukia kitų knygų, gal dar sugrįš ir išsiskleis.

Kartais keista – užrašai eilutę ar strofos metmenis, o paskui ta frazė sugrįžta po daugelio metų. Ji vėl pradeda spengti ir šauktis tęsinio. Kodėl taip atsitinka su kai kuriomis frazėmis, turbūt irgi paslaptis. Kartais tai turi atitikti būseną, turi susijungti kelios gijos, atsirasti žiežirba, ir staiga vėl pamatai, kad iš to, ką kažkada brūkštelėjai ir palikai, gimsta visas reikšmių audinys. Įpratau manyti, kad tokie fragmentai laukia savo laiko.

[caption id="attachment_1250007" align="alignleft" width="1600"] Literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Minite, kad esate ir poetas, ir literatūrologas, todėl nuolat analizuojate ir kritikuojate kitų kūrinius. Kaip šios dvi sritys – kūryba ir literatūrinė kritika – papildo viena kitą? Ar kartais kritinis požiūris trukdo kūrybai, ar priešingai – padeda ją tobulinti?

Poetas Thomas Stearnsas Eliotas yra sakęs, kad kritika neišvengiama kaip kvėpavimas. Anot jo, tai nuolatinė paties menininko pastanga, tai baisingas poreikis distiliuoti, derinti, konstruoti, gryninti, taisyti, tikrinti. Tokia vidinė kritika kyla iš tobulybės siekio, ji yra meninės kūrybos dalis. Man toks atsigręžimas į savo tekstus yra būtinas, gal čia veikia ir mano kritiko, literatūrologo prigimtis, nežinau.

Taip, aš grįžtu prie savo tekstų. Rengdamas šią knygą, iš naujo tikrinau, redagavau. Po kurio laiko kitaip išgirstu savo eilučių skambesį, tikslesnę frazę ar rimą. Sugrįžimai man tikrai būtini.

O profesionaliosios kritikos įgūdžiai yra specifiniai, skirtingi, tam reikia metodų, skaitymo įrankių, analitinės kalbos. Tačiau per kritiką susitinki ir su tikrais kūriniais, su nuostaba, kita patirtimi ir kitokiu žodžio jausmu, kurie paskui veikia ir tavo tekstus. Man kritika nėra tik analizė, tai ir dialogas.

Ilgainiui tampu tam vis sąmoningesnis, žinau, kas sudaro mano autorių ratą, nors, žinoma, sąrašas nėra baigtinis, vis pasipildo. Būna nuostabu atrasti autorių ar knygą, kuriais gali papildyti mažąją asmeninę biblioteką.

Esate minėjęs, kad jūsų kūryboje svarbi tradicija, pirmtakų balsai, o kaip pavyzdį knygos, kurioje greta savų eilėraščių skelbti ir vertimai, esate įvardijęs Maironio „Pavasario balsus“. Kiek jums svarbi ankstesnių autorių kūryba?

Atmintis man svarbi ir poezijoje, ir eseistikoje. Ypač tie autoriai, kūriniai, praeities balsai, kurie, galėčiau pasakyti, sudaro mano asmeninį literatūros kanoną. Mažąją asmeninę biblioteką. Prie jų dažnai grįžtu, jų rate ir pats rašau.

Man svarbi intelektualioji poezijos kryptis, labiau susijusi su neoklasika, su klasikine linija literatūroje. Nors ne tik su ja. Tarkim, turiu ir siurrealizmo pradų. Savaip tuos pradus sintetinu. Iki šiol išlieka artimi žemininkų kartos balsai. Lietuvių literatūrą pats sau skirstau gana griežtai. Turiu sau artimus autorius, yra ir tokių, kurių nepriimu, nemėgstu, bet čia jau mano ne kaip literatūrologo, bet kaip poeto ir skaitytojo pasirinkimas.

Sakykim, iš XX amžiaus antrosios pusės poezijos man artimesnis yra Tomo Venclovos ir Juditos Vaičiūnaitės intelektualiosios miestiškosios, urbanistinės poezijos tonas. Nors taip pat man svarbūs ir kiti modernistai, ir Sigitas Geda, Vytautas Bložė ar Marcelijus Martinaitis, tam tikras polilogo ratas. Tačiau jame jauti savo paties preferencijas, kur kalbinė trauka tave veda.

Ilgainiui tampu tam vis sąmoningesnis, žinau, kas sudaro mano autorių ratą, nors, žinoma, sąrašas nėra baigtinis, vis pasipildo. Būna nuostabu atrasti autorių ar knygą, kuriais gali papildyti mažąją asmeninę biblioteką.

Kokie jums svarbūs autoriai yra asmeninėje bibliotekoje?

Iš lietuvių poetų tikrai yra Tomas Venclova, bet, paradoksalu, ir Justinas Marcinkevičius, nes jis buvo skaidrios ir skambios frazės meistras. Jo eilėraščius vertinu būtent dėl tikslių poetinių formulių. Vaidotas Daunys, taip pat intelektualiosios, neoklasikinės krypties poetas ir eseistas, deja, per anksti žuvęs. Kaip tik šiemet minime jo 30-ąsias žūties metines. Kornelijus Platelis, Nijolė Miliauskaitė, su kuria man dar teko asmeniškai bendrauti. Vis iš naujo prie jos poezijos grįžtu.

Iš pasaulio poetų visą laiką lydi Rilke, tai akivaizdu iš mano tekstų, lydi ir Oskaras Milašius, Paulis Celanas, Jorge Luisas Borgesas, Winfriedas Georgas Sebaldas. Žinoma, labai daug su Vilniumi susijusių vardų: Czesławas Miłoszas, Avromas Sutzkeveris, Moišė Kulbakas, lenkų ir žydų poetai, kuriuos verčiu.

Mano knygoje yra šie vardai, taip pat yra minimalistine kalba rašiusios lenkų poetės Annos Świrszczyńskos-Swir ir Vidurio Europos žydų bardo Itziko Mangerio, kilusio iš Bukovinos, eilėraščiai, labai jautrūs ir kupini liūdno humoro.

Manau, kad esu krikščioniškos vaizduotės poetas, nors su įvairiais niuansais ir kontekstais.

Kada gimė knygos vizija – kad joje bus ne tik poezija, bet ir vertimai, proza?

Tai susiklostė savaime, nes greta poezijos rašau ir eseistinius tekstus, kurie yra vienas iš mano raiškos būdų. Pirmojoje mano knygoje „Rabi“ taip pat buvo eilėraščių proza, ši forma nuolat mane lydi, kaip ir vertimai.

Norėjau, kad naujoje knygoje būtų šis spektras. Kartu tai būdas migruoti tarp žanrų, jaustis laisviau ir ieškoti tos talpios formos, apie kurią yra kalbėjęs Miłoszas. Minčiai, pojūčiui, patirčiai imlios formos.

Poetinė proza, eseistika, dienoraštinis rašymas būdingas intelektualiajai literatūrai. Jeigu pažvelgsime į žemininkų kūrybą, iš karto matysime, kad jie yra ir proziškos eilutės, ir įspūdingo dienoraštinio, eseistinio rašymo meistrai. Beje, Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštis taip pat yra vienas iš mano mažosios bibliotekos tekstų.

Jūsų kūryboje atsiskleidžia patirtis, kuri, kaip teigia Viktorija Daujotytė, gali būti suprantama kitų žmonių – tarsi patirties patirtis. Ar jaučiate, kad skaitytojai iš tiesų gali išgyventi jūsų patirtį per poeziją?

Tikiuosi, kad taip būna ir gali įvykti, kad poetinė kalba gali sujungti ir išsakyti tai, kas nepasakoma kitais registrais, kad ja galima susisiekti tarpusavyje ir susisaistyti nebūtinai tik su tais, kurie gyvena čia ir dabar, bet ir su anksčiau gyvenusiais, palikusiais savo žinią. Tuo tikiu, o ar taip įvyksta – turbūt jau aukštesnės malonės dalykas.

[caption id="attachment_1250006" align="alignleft" width="2560"] Literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Jūsų kūryboje gausu mitologinių motyvų – nuo Antikos mitų iki archajiško lietuvių tikėjimo elementų. Taip pat ryškios krikščionybės detalės. Koks jūsų santykis su tikėjimu? Kuriai tradicijai teikiate didesnį dėmesį savo kūryboje?

Manau, kad esu krikščioniškos vaizduotės poetas, nors su įvairiais niuansais ir kontekstais. Juk su krikščioniškąja vaizduote jungiasi ir Antikos mitai, senieji archetipai. Tos šaknys veda į labai gilius vaizdinius.

Knygoje taip pat yra judaizmo motyvų, kurie taip lengvai neatpažįstami. Versdamas ir tyrinėdamas žydų literatūrą susidūriau ir su judaizmo religine mintimi, žydų misticizmu. Tačiau visos gijos eilėraštyje jungiasi į savą poetinę logiką. Šie siužetai susipina su asmenine patirtimi, vidine kalba, tuomet atsiranda eilėraščio gyvybė, jo nervas.

Jūsų poezijoje dera tiek intelektualumas, tiek asmeninė patirtis. Skaitytojas, norėdamas ją suprasti, turi ne tik įsijausti, bet ir įsigilinti, kartais net papildomai pasidomėti. Sąmoningai siekiate balanso tarp intelektualiosios ir išpažintinės poezijos ar tai natūraliai susilieja į visumą?

Taip, norisi visumos. Poezija ar bet koks kitas meno kūrinys negali būti tik mąstymo abstrakcija. Ji turi skverbtis per tavo paties patirtį, per tam tikrus požeminius klodus, kartais net labai asmeniškus. Jeigu bandysi ką nors formuluoti vien racionaliai, intelektualiai, tik viena smegenų sritimi – poezija trauksis.

Svarbu atrasti vidinio balso, formos, akimirkos jungtis – reikia visumos.

Man poezijos kalba padeda jausti mūsų tikrovės daugiasluoksniškumą, pasaulio polifoniją, skirtingus gyvenimo registrus. Padeda suvokti, kad mūsų gyvenimą veikia ne tik fizinė, bet ir nemateriali šviesa.

Kalbamės Pasaulinę poezijos dieną, pokalbį pradėjote mintimi, kad poezija jums be galo svarbi. Tad kodėl ji svarbi jums ir turėtų būti svarbi mums visiems? 

Man poezijos kalba padeda jausti mūsų tikrovės daugiasluoksniškumą, pasaulio polifoniją, skirtingus gyvenimo registrus. Padeda suvokti, kad mūsų gyvenimą veikia ne tik fizinė, bet ir nemateriali šviesa. Iš poezijos, iš jos kalbos ateina toks žinojimas, kurio kitais būdais neįgysi, galbūt tai intuityvus žinojimas, gal tai įkvėpimas naujai minčiai. Dažnai naujos idėjos ir gimsta iš metaforos. Iš poezijos gali rastis ir naujų požiūrių, gyvenimo alternatyvų, tavo paties vidinės gyvybės šaltinių.

Ar yra metafora, su kuria šiuo metu gyvenate?

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungoje vyko Vaidoto Daunio paminėjimas. Kalbėdamas tame atsiminimų vakare, staiga suvokiau vieną paradoksą. 1995 metais pirmąjį viešą atsiliepimą apie mano eilėraščius parašė būtent Daunys savo eseistikos skiltyje „Šeštoji diena“. Toje esė jis svarstė, kaip ankstyvos nepriklausomybės drumzliname laike atrasti skaidrią ir švarią kalbą. Ten citavo ir vieną iš mano debiutinių eilėraščių „Pavasarėja“.

Visai netikėtai suvokiau, kad naujoje savo knygoje tas paieškas savaip tęsiu ir kad mano knygą pradedantis eilėraštis „Nuskaidrėja vanduo“ galbūt atsirado iš tos metaforos, kurią perskaičiau Daunio atsiliepime apie ankstyvąjį savo eilėraštį. Nebuvau to suvokęs. Šią akimirką mane lydi klausimas – iš kur atsirado mano paties eilėraštis? Gal jis jau buvo pašnibždėtas kažkada seniai...

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama