„Metų vertėjo krėslo“ laureatas V. Morkūnas: „Jei skaitydamas knygą nepastebi vertimo, tai didžiausias komplimentas vertėjui“

[intro_text content="Šiųmetė „Metų vertėjo krėslo“ premija skirta VIDUI MORKŪNUI už Cormaco McCarthy romano „Kraujo meridianas“ (išleido leidykla RARA) išradingai perteiktą, tikslų ir vaizdingą vertimą į lietuvių kalbą."]

„Kraujo meridianas“ nėra iš tų knygų, kurias gali nuosekliai versti. Čia buvo ir stabčiojimo, šuoliukų, greitumo, smigimo žemyn... Atrodo, lyg eitum Islandijos lavos laukais – staiga ne ten koją pastatęs gali ir įgriūti“, – kalbėdamas apie darbą verčiant šį sudėtingą romaną palyginimą pateikia prozininkas, poetas, vertėjas V. Morkūnas.

Knygų mėgėjų platformoje „Goodreads“ lietuviai dalinasi, kad kai kur lietuviškas „Kraujo meridiano“ vertimas atrodo sudėtingesnis nei originalas. Tačiau vertėjas mano galėjęs padaryti tik atvirkščiai – C. McCarthy kalbos sudėtingumą pralenkti nelabai kam pavyktų.

„Metų vertėjo krėslas“ – kasmet teikiama premija už geriausią praėjusių metų grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertimą į lietuvių kalbą. Kultūros ministerijos steigiamą premiją organizuoja lietuvių kalba kuriančių prozininkų, poetų, eseistų, dramaturgų, vertėjų, leidėjų, literatūros kritikų ir mokslininkų asociacija – Lietuvių PEN centras.

„Kraujo meridianas“ – kraupus ir atšiaurus amerikiečių rašytojo C. McCarthy romanas, pasakojantis apie bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio gyvenimą, kupiną kraujo, žiaurumo, smurto ir naikinimo. Kaip pateikiama knygos aprašyme, tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją į kitą pusę.

[caption id="attachment_1248309" align="alignleft" width="2560"] Prozininkas, poetas ir vertėjas Vidas Morkūnas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]

Esate rašytojas, prozininkas, bet baigėte kino scenaristų studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip nuklydote iki vertėjo profesijos?

Iš tikrųjų pradėjau bandyti versti dar paauglystėje – pasiimdavau kokį kūrinį rusų kalba ir versdavau, negalvodamas, kad tą vertimą reikėtų kam nors pasiūlyti ar išspausdinti. Pamenu, bandžiau versti poeziją, Šerloko Holmso nuotykius. Tačiau nė nenutuokiau, kad galų gale tai taps mano profesija, nors nujaučiau, jog mano gyvenimas bus susijęs su tekstais ir knygomis.

Paskui po didelės pertraukos, jau turėdamas šeimą ir gyvendamas Vilniuje, dirbau įvairius darbus, bet žinojau, kad ateityje jų nedirbsiu. Ieškojau galimybės vėl grįžti prie rašto. Susiradau – pradėjau versti tekstus iš lenkų ir vokiečių kalbų kelionių, pramogų žurnalams, „Mažyliui“. Paskui man pasiūlė knygą. Nepamenu, kodėl pasiūlė, bet su malonumu jos ėmiausi ir išverčiau. Tai buvo vokiečių vaikų literatūros kūrinys „Seklys Pinkis“. Štai taip viskas ir prasidėjo – sukasi konvejeris.

Verčiate iš daugelio kalbų – anglų, vokiečių, lenkų, rusų. Kurią kalbą labiausiai pavyko prisijaukinti?

Iš rusų kalbos seniai nebeverčiu dėl suprantamų priežasčių. Esu keletą knygų išvertęs iš vokiečių, bet šią kalbą greitai apleidau, dabar nebesiimčiau versti iš jos. Esu išvertęs keletą ukrainiečių knygų, tačiau negalėčiau savęs laikyti šios kalbos vertėju – dar nepakankamai daug verčiau. Taigi, pagrindinės kalbos yra lenkų ir anglų.

Turbūt į kurią kalbą labiau giliniesi, tą labiau ir prisijaukini. Nežinau, ar tinka lyginti, bet kai pasiimu savo tekstų vertimus į lenkų, latvių ar anglų kalbas, jaučiu, kad latviams ir lenkams esu daug artimesnis.

Turbūt į kurią kalbą labiau giliniesi, tą labiau ir prisijaukini. Nežinau, ar tinka lyginti, bet kai pasiimu savo tekstų vertimus į lenkų, latvių ar anglų kalbas, jaučiu, kad latviams ir lenkams esu daug artimesnis. Anglų kalba kažkodėl sunkiau perteikti savo paties tekstus – jie atrodo lyg susvetimėję. Todėl svarstau, kad ir priešinga kryptimi tas pats.

Galbūt kaimynų kalbos man savaime artimesnės, nors manau, kad tai priklauso nuo mokėjimo lygio. Pavyzdžiui, jeigu reikėtų versti iš rusų kalbos, aš, ko gero, perskaitęs tekstą nesuabejočiau, ar galiu išversti. O dėl anglų ir lenkų knygų visuomet būna abejonių, ar man pavyks. Tačiau imi ir išverti.

Vertėte įvairių žanrų kūrinius – nuo detektyvų iki fantastikos. Kurie jums įdomiausi?

Iš lenkų – aišku, Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ saga. Ji man labai patiko – tiesiog nardžiau po visą Andrzejaus sukurtą aplinką, ieškojau įvairių aliuzijų ir į politiką, ir į geografiją, istoriją ar lenkų mitus. O iš anglų vienos neišskirčiau. Pirmiausia „Kraujo meridianas“ išliko kaip vienas įdomiausių, bet buvo daug daugiau. Išliko įsimintina ir Téos Obreht „Tigro žmona“, ir fantastikos žanro Charleso Strosso „Singuliarumo dangus“.

Kaip prieinate prie fantastikos žanro, kuriame daug dalykų gali būti išgalvoti paties autoriaus?

Kiekvieną kartą gali prireikti vis kito priėjimo, tačiau beveik nepaneigiama taisyklė – reikės ieškoti papildomos informacijos. Ji gali būti ir internete, enciklopedijose ar kitose knygose. Šios paieškos labai padeda, ypač jeigu autorius tiesiogiai leidžia suprasti, kad čia – aliuzija į kitą informaciją. O kartais prireikia intuicijos.

Prieš keletą metų skaičiau paskaitą Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Kaip pavyzdį studentams pateikiau ištraukėlę su vienu užkoduotu sakiniu ir paklausiau, kurį sakinį jie pabrėžtų. Viena mergina akimirksniu pasakė, kad čia – Shakespeare’as. Apsidžiaugiau, kad yra ir jaunų žmonių, kuriems padeda nuojauta. Ji gali padėti suprasti, kur ieškoti šaltinio. Kai tai supranti, gali lengviau atsikvėpti, kad nekompetentingai nepražiopsojai užslėptos minties.

[caption id="attachment_1248308" align="alignleft" width="2560"] Prozininkas, poetas ir vertėjas Vidas Morkūnas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]

„Kraujo meridianas“ – įspūdingas kūrinys, parašytas barokiška, sudėtinga, lyg archajiška kalba. Kaip sekėsi versti tokį kūrinį?

Procesas buvo labai sudėtingas. Ilgai svarsčiau, kaip šią kalbą perteikti – vis dėlto laikotarpis yra gana tolimas nuo mūsų: XIX amžiaus vidurys Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikoje, ne itin išsilavinę veikėjai... Vienu metu svarsčiau imituoti mūsų to paties laikotarpio kalbą, bandyti vartoti žodžius, rašytus „Aušros“ ir „Varpo“ laikraščiuose. Tačiau persigalvojau.

Lietuva yra visai kitas kraštas ir kita kalba, jos kultūra, tad žodžiai gali netikti. Nusprendžiau ieškoti aukso vidurio – kad būtų detalių ir iš senosios kalbos, bet kad būtų suprantama mūsų skaitytojui.

Kūrinyje buvo ir daug filosofinių potemių, tokių kaip pragaro, gėrio ir blogio sampratos, gnosticizmo. Su kokiais čia iššūkiais susidūrėte?

Sunku pasakyti – daug kas blunka atmintyje. Bet buvo tikrai nesuprantamų vietų. Jos nebūdavo tiesiog žodžių maišalynė – buvo rišlūs sakiniai, kurie vis iškrisdavo iš konteksto. Tarsi supranti frazę, pastraipą, žodį, bet nesupranti, kodėl tai paminėta. Rausiausi po internetą, ieškojau kritikos darbų, analitinių straipsnių, knygų anglų kalba, kurie bent šiek tiek susiję su romano turiniu. Tačiau susidūriau su tuo, kad net anglakalbiai nesupranta šios knygos ir atsisako ją skaityti.

Buvo ir sudėtingų filosofinių vietų, pavyzdžiui, apie liudininką. Iš karto negalėjau suprasti, kas yra tas liudininkas, – reikėjo šiek tiek susipažinti su Heideggerio filosofija. Ar teisingai perteikiau? Nežinau, bet kažkaip sugebėjau.

Dar vakar skaičiau „Goodreads“ ilgesnį atsiliepimą apie „Kraujo meridianą“. Jos autoriui buvo kilęs klausimas, ar vertėjas nepavertė knygos dar sudėtingesne nei originalas. Jeigu tas žmogus asmeniškai manęs to paklaustų, atsakyčiau, kad galėjo nutikti nebent priešingai – galbūt kiekvieną kartą versdamas, skaitydamas iš naujo, vis pataisydamas ir pabrėždamas vieną ar kitą detalę, galėjau per daug paaiškinti. Tačiau sudėtingiau nepadariau – dėl to esu tikras.

Kiek laiko prireikė versti šį romaną?

Verčiau labai ilgai, gal net per ilgai – negaliu atsidėkoti leidyklai už kantrybę. Šiuo atveju sunku nustatyti, kiek reikėjo laiko. Manau, tokią knygą būtų galima išversti per pusę metų. Aš verčiau maždaug dvejus metus – dėl įvairių priežasčių buvo laikotarpių, kai kelis mėnesius visai negalėjau dirbti.

Daug kartų kai kurias vertimo vietas tekdavo atidėti kitai dienai, nes tądien jos būdavo neįveikiamos. Pamenu, kai verčiau „Raganių“, prie vienos įterptos dainelės vargau savaitę – niekaip negalėjau surimuoti. Taip pat „Tigro žmonos“ knygoje buvo septynių eilučių pastraipa, prie kurios sugaišau dvylika valandų. Todėl sudėtinga apskaičiuoti, nes kartais gali greitai perbėgti kelis puslapius, o paskui tris dienas krapštytis prie vieno sakinio.

„Kraujo meridianas“ nėra iš tų knygų, kurias gali nuosekliai versti. Čia buvo ir stabčiojimo, šuoliukų, greitumo, smigimo žemyn... Atrodo, lyg eitum Islandijos lavos laukais – staiga ne ten koją pastatęs gali ir įgriūti.

„Kraujo meridianas“ nėra iš tų knygų, kurias gali nuosekliai versti. Čia buvo ir stabčiojimo, šuoliukų, greitumo, smigimo žemyn... Atrodo, lyg eitum Islandijos lavos laukais – staiga ne ten koją pastatęs gali ir įgriūti.

Kai kurie knygos veikėjai kalba ir ispaniškai, tai turbūt taip pat apsunkina darbą?

Taip – tik atrodo, kad išversti trumpas ispanų frazes ilgai netrunka, bet tai vis tiek verčia sustoti. Galbūt žmonėms – ypač tiems, kurie nesusipažinę su vertėjo darbu, – atrodo, jog rasti žodyne kelis ispaniškus žodžius, šalia frazės skliaustuose įrašyti, kaip verčiama lietuviškai, ir nudažyti geltonai, kad redaktorė atkreiptų dėmesį, yra nieko tokio. Bet tam praeina pusė minutės. O kai kiekvienam žodžiui skiri po pusę minutės, gali suskaičiuoti ir visą valandą. Nesudėtinga, bet laiką eikvoja.

Ar galima teigti, kad šį kūrinį buvo sudėtingiausia versti?

Be abejonių, bent kol kas tikrai sudėtingiausia. Jeigu teks vėl versti McCarthy, o gali tekti, pamaniau, kad kitos knygos bus lengvesnės – vis dėlto ši laikoma sudėtingiausiu jo romanu. O šiaip niekada nežinai, kas tau paklius.

Neseniai perskaičiau, kad vienas žmogus verčia Jameso Joyco „Finegano budynę“. Niekada jos nesiimčiau – tai kai kas virš literatūros. Net sakoma, kad ji yra neišverčiama.

[caption id="attachment_1194743" align="alignleft" width="1920"] Prozininkas, poetas ir vertėjas Vidas Morkūnas. Leidyklos „Rara“ nuotrauka[/caption]

Kaip manote, vertėjo darbe svarbu idealus tikslumas? Ar kartais dėl tam tikrų priežasčių leidžiate sau šiek tiek nukrypti nuo teksto?

Aišku, yra atvejų, kai galima, tačiau negali rašyti to, kas neatitiks romano tikrovės. Pavyzdžiui, „Kraujo meridiane“ aprašydamas revolverį vos neįrašiau kito modelio, kuris skyrėsi viena detale. Tarsi atrodo, kad siužetui tai neturėtų reikšmės, nenukreiptų skaitytojo suvokimo neteisinga linkme, tačiau tai vis tiek būtų netikslumas.

Nereikia labai tiksliai išversti frazeologizmų. Būtų nenatūralu rašyti, kad šiuo metu lyja „katėmis ir šunimis“, kaip sako anglai. Rašai, kad „pila kaip iš kibiro“. Nėra būtina tiksliai išversti kiekvieną žodį, tačiau siužetas neturi dėl to nukentėti. Kitaip tariant, geriausia į tai žiūrėti lanksčiai – matyti, kur reikia atsargaus tikslumo, o kur turi būti aiškiau suprantama lietuvių skaitytojams.

Pastebima, kad skaitytojai vis labiau pradeda domėtis, kaip atsiranda knygos, atkreipia dėmesį į redaktorius, vertėjus ir leidėjus. Ar jaučiate didėjantį skaitytojų dėmesį šiems dalykams?

Iš dalies jaučiu. Aišku, ne tiek, kiek rašytojams. Netgi aš kaip rašytojas, ko gero, jaučiu daugiau dėmesio nei kaip vertėjas – čia labiau iš leidyklų ir kolegų. Manau, kiti jaučia tą patį. Tačiau matau, kad jau prigyja ir praktika viršelyje įrašyti ir vertėjo pavardę, atsiranda skaitytojų, atsižvelgiančių į tai, kas vieną ar kitą kūrinį vertė. Nors, manau, vis dar pagrindinis prioritetas tenka rašytojui, o ypač jei jis gavęs premijų ar knyga patekusi į skaitomiausiųjų dešimtukus. Taip elgiasi bent dauguma skaituomenės.

Jeigu skaitydamas knygą nepastebi vertimo, tai yra didžiausias komplimentas vertėjui.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama