Kodėl kalėjimuose žmonės pradeda tikėti Dievu? Mintys po 52 Baltarusijos politinių kalinių išlaisvinimo

Rugsėjo 11 dieną Baltarusijoje, mano gimtojoje šalyje, iš kalėjimų buvo paleisti 52 politiniai kaliniai. Tai žmonės, kurie protestavo prieš diktatūrą, represijas ir suklastotus rinkimus. Dalis jų už grotų praleido ilgus metus be medicininės pagalbos, galimybės susisiekti su giminaičiais ir advokatu. Kai kurie iš jų visą laiką praleido izoliatoriuje be kontakto su išoriniu pasauliu — net jų artimieji nežinojo, ar jie gyvi. Dabar jie laisvėje — nors ir teko išvažiuoti iš Baltarusijos į Lietuvą (to reikalavo Baltarusijos valdžia). Ir jie dalinasi savo patirtimi.

Istorijos apie jų gyvenimą kalėjime ir santykį su religija ir tikėjimu nustebino. Iš patirties žinau, kad malda gali sustiprinti sergantį ligos metu, padėti rasti išgelbėjimą tuomet, kada norisi tik pykti ir atkeršyti. Bet tikėjimas kaliniams tapo lyg saulės spinduliu, vienintele šviesa tamsioje kalėjimo kameroje. Opozicionierius ir nuomonės formuotojas Dmitrijus Kazlovas pasidalijo mintimis: “Kas man padėjo išgyventi? Visų pirma tikėjimas, žmonių parama ir, sakykime, vidinis įsitikinimas. Žinojau, kad esu kalėjime neteisingai, ir mano sąžinė švari. Tada tu gali viską išgyventi, tik reikia palaukti”.

  [caption id="attachment_6856" align="aligncenter" width="2560"] unsplash.com[/caption]

Laivu laiku nuo sunkių vergiškų darbų, kameroje Dmitrijus skaitydavo Bibliją bei bažnytinę literatūrą. Į jo atmintį įsirėžė istorijos apie sovietiniais laikais represuotus kunigus. Vienas iš jų pasakė: „Niekada nebuvo geresnio laikotarpio mano gyvenime, nes niekada nebuvau taip arti Dievo, kaip Gulage”.

Kitas politinis kalinys, Vitalijus Bandarukas, jau būdamas laisvėje, visų pirmą padėkojo Dievui: „Mes pamiršome viena. Mes pamiršome pašlovinti Dievą. Kai mus vežė, kai mus išvedė, kai buvome pasienyje, kai mus palaikė — buvo jausmas, tarsi Dievas mus apkabintų. Ir norėjosi verkti”.

Net negaliu įsivaizduoti, ką jautė šie žmonės, kai juos suėmė, kankino, neteisingai nuteisė. Niekada negalėsiu suprasti, ką reiškia uždaroje kameroje leisti dienas, mėnesius, o kai kuriais atvejais ir metus. Galiu tai palyginti tik su savo patirtimi – trys savaitės gydymo transplantacijos centre man atrodė kaip amžinybė, laikas tarsi buvo sustojęs, visą parą matant nesikeičiantį vaizdą: sienas, lašelinę, vaizdą pro langą. Politiniams kaliniams nepasisekė matyti nė tiek – kamerose nėra langų ir saulės šviesos, nėra aplankančių artimųjų – tai draudžiama. Šiurpu apie tai net mąstyti...

Tačiau lietuviams pažįstama tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Sovietiniais laikais KGB taip pat vykdė represijas, politiniai kaliniai sėdėjo už grotų, o kai kurie buvo deportuoti. Žmonės bijojo laisvai kalbėti ir apsimetinėjo, jog viskas gerai. Mane iki ašarų sujaudino ateitininkės Adelės Dirsytės istorija. Ši moteris buvo suimta, žiauriai kankinama KGB kalėjime ir nuteista dešimčiai metų Gulage. Patirdama maisto trūkumą, Adelė dirbo statybose Rusijos šiaurėje, amžinojo įšalo žemėje. Šiomis sudėtingomis sąlygomis, ji neatsisakė tikėjimo, rašydavo maldas ir palaikydavo kitus politinius kalinius.

  [caption id="attachment_6855" align="aligncenter" width="2560"] unsplash.com[/caption]

Atsimenu savo vizitą į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų Laisvės gynėjų dieną. Bauginanti buvusių KGB kamerų atmosfera, atsilupusios sienos ir grotos labai priminė į laisvę jau išėjusių politinių kalinių pasakojimus. Nors po KGB panaikinimo Lietuvoje praėjo jau dešimtmečiai, šios erdvės, atrodo, amžinai išliks paženklintos baimės ir siaubo. Vaikščiodama buvusio KGB koridoriais, net fiziškai jaučiau žmonių, kurie čia buvo įkalinti, skausmą ir kančias. Ypač mane pribloškė kamera su represuotų kunigų portretais. Tuomet buvau tik pradėjusi eiti tikėjimo keliu, turėjau daug klausimų. Ilgai stovėjau priešais nuotraukas ir galvojau: ką jie jautė, būdami tarp šių sienų? Apie ką mąstė, kai juos vežė iš vieno kalėjimo į kitą, kai teko išgyventi badą, šaltį, pažeminimą? Ar tikrai jų širdyse nebuvo pykčio ir apmaudo dėl neteisybės? Ir kaip apskritai galima melstis Dievui, kuris leidžia tokius išbandymus?

Pasirodo, galima. Tai patvirtina ir buvusių Baltarusijos politinių kalinių pavyzdžiai. Tų, kurie kalėjime pradėjo skaityti Bibliją ir kunigų pasakojimus. Tų, kurie dėkodavo Dievui, kurie nepalūžo per kelerius metus nelaisvėje. Kurie meldėsi kolonijos kieme, nes į bažnyčią politinių kalinių neįleisdavo. Kurie neišsigynė savo tikėjimo, nesutiko bendradarbiauti ir nusikalsti prieš Dievą, net jei už tai buvo žadamas grįžimas į paprastą gyvenimą. Baltarusijos saugumo tarnybos siūlė bendradarbiauti kunigui iš Voložino Henrikui Okolotovičiui, apie kurį pasakojo išėję iš baltarusiškų kolonijų politiniai kaliniai. Bet Henrikas nesutiko bendradarbiauti.

  [caption id="attachment_6859" align="alignnone" width="2560"] unsplash.com[/caption]

Kiekvieną dieną vis labiau stebiuosi, kokią jėgą turi tikėjimas ir malda. Vienas gali išgyventi kalėjime, kitas — pasveikti, trečias — pasiekti savo tikslą. Dažnai mes netikime stebuklais, nematome jų, nes, atrodo, jie sutinkami tik pasakose. Nutikus kažkam neįprastai gero, tai vadiname sutapimu, priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Bet ištikus kažkam blogo, dažnas klausia: „Dieve, už ką man tokie išbandymai?”. O jeigu vietoj klausimo „už ką?“, klaustume  „ką Tu nori man parodyti, ką aš turiu suprasti?” Atsakymas ne visada akivaizdus — kai kada reikia palaukti arba labai gerai pagalvoti. Laiko ir dėmesio tam dažnai neturime, norime žinoti viską čia ir dabar — bet tai taip neveikia. O kalėjime žmonės turi labai daug laiko – nėra galimybės naudotis telefonais, po darbo įsijungti TikTok ar Netflix. Kai kuriems kaliniams apribota net galimybė skaityti knygas. Bet niekas negali uždrausti mąstyti ir melstis — galbūt todėl net netikintieji kalėjime atsigręžia į Dievą.

Kai kalbu su draugais apie religiją ir tikėjimą, jie dažnai užduoda klausimą: „Jeigu Dievas yra, kodėl nekalti žmonės kenčia ir net miršta kalėjimuose?” Žinoma, nesu kunigas, todėl negaliu duoti teisingo atsakymo — ir jo, turbūt, nėra. Bet manau, kad kalėjimas žmogui skirtas tam, kad jis turėtų laiko savo mintims, kad keltų ir rastų atsakymus į klausimus, kad atrastų kelią pas Dievą ir kažkas keistųsi jo viduje, sieloje. O svarbiausia — jei nebūtų kalėjimų, žmonės nemokėtų vertinti laisvės. Jei nebūtų diktatūros, žmonės negalėtų vertinti galimybės laisvai reikšti savo nuomonę socialiniuose tinkluose, skaityti bet kokias knygas, klausytis bet kokios muzikos, taikiai protestuoti. Nežinau, kaip kiti, bet aš, skaitydama naujienas iš Baltarusijos, labai džiaugiuosi, kad esu Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad jau pradedu pamiršti apie  propagandą, miliciją ir baimę paspausti „patinka“ įrašui, kuris vėliau gali būti pripažintas kaip prezidento įžeidimas.

  [caption id="attachment_6853" align="aligncenter" width="1920"] Straipsnio autorės nuotrauka[/caption]

Daugiau nei 50 politinių kalinių išėjus į laisvę iš baltarusiškų kalėjimų, žurnalistai, politologai ir paprasti žmonės socialiniuose tinkluose pradėjo kurti daugybę versijų, kodėl taip įvyko. Buvo rašoma ir kalbama, kad tai yra derybų su JAV pasekmė, kad sankcijos veikia, kad režimas spaudžiamas iš visų pusių... Kai kurie džiaugėsi, kiti liūdėjo, kad daug politinių kalinių vis dar liko kalėjimuose. Man, kaip krikščionei, atrodo, kad tai tikras Dievo stebuklas. Juk kai kurie iš išėjusių žmonių galėjo ir neišgyventi iki bausmės pabaigos, o dabar jie laisvėje, su artimaisiais ir draugais. Galbūt daugybės žmonių maldos dėl Baltarusijos buvo išklausytos. Tarp jų buvo ir mano — norisi tikėti, kad šiek tiek padėjo ir tai, kad piligrimystės metu bažnyčiose rašiau intencijas ir prašiau melstis už politinius kalinius Baltarusijoje.

Ir prašysiu to dar daug kartų.

    [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]

Autorius: Liepa Viltis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama