Pabėgėlės kelias: Kaip Lietuva priėmė mane be nieko, o davė daugiau nei įmanoma

Paskutinius penkerius metus rugpjūtis yra man ypatingas mėnuo. Būtent rugpjūčio mėnesį išvažiavau iš savo gimtosios šalies, nežinodama, kad negrįšiu, ilgą laiką nebematysiu giminaičių ir savo miesto gatvių. Įlipau į autobusą Minsko stotyje su vienu lagaminu, be žieminių drabužių, indų ir pinigų. Kartu ir be baimės, nes mane vedė į priekį didelė svajonė ir net neabejojau, kad ji išsipildys. Po keturių dienų po išvažiavimo viskas pasikeitė – mano mintys jau sukosi ne apie svajonę, bet apie mano šalį, Baltarusiją, kur gatvėse žmonės mirdavo nuo kulkų ir garsinių šviesos granatų, saugumo tarnybų darbuotojai kankino vyrus, moteris ir net vaikus, o šalies žiniasklaida rašė apie kviečių ir avižų nuėmimą, kuris būtų neįmanomas be prezidento. Kaip ir visas pasaulis, buvau šokiruota, kad mano šalyje vyksta tokie žiaurūs protestai– ankščiau buvau tokius mačius tik televizijoje ir kažkur toliau nuo Europos. Tuomet galvojau: kodėl nesu ten, tarp baltarusių, kurie kovoja už savo laisvę? Ir nusprendžiau kaip nors prisijungti, padėti iš užsienio.

Šitas impulsas atvedė mane į Lietuvą, kur galvojau pabūti vos porą mėnesių, nes visi tikėjo, kad protestai pasibaigs pergale. Bet taip neatsitiko ir turėjau priprasti prie naujos šalies… Atsimenu, kokia Lietuva sutiko mane: Covid-19 pandemija, dėl to nedaug žmonių, visur kalba lietuviškai – atrodė, niekada gyvenime nepavyks išmokti šitos kalbos. Ruduo 2020-aisiais buvo labai saulėtas, beveik iki spalio pradžios išsilaikė vasaros temperatūra. Mano karantinui dėl Covid-19 pasibaigus, pradėjau vaikščiuoti po Vilnių, apžiūrėjau Senamiestį, aplankiau Žaliuosius ežerus. Buvau visiškai sužavėta, nes ankščiau galvojau, kad Lietuvoje nieko įdomaus nėra ir pačiam Vilniui užteks vos poros dienų. Iš anksto pasakysiu: net penkerių metų nepakako. Tuo metu iki pirmojo sniego atrodė, kad esu čia tik laikinai ir tuoj tuoj važiuosim namo. Ir taip norėjau tikėti, jog mums pavyks!

Tikėjau greitu sugrįžimu iki Kalėdų. Bet po švenčių (tai buvo mano pirmi Naujieji metai, kuriuos praleidau ne su savo šeima) supratau, kad apie sugrįžimą į Baltarusiją negalima net galvoti. Situacija ten diena iš dienos tapdavo vis pavojingesnė. Į kalėjimus sodino visus: paauglius, moteris, senelius. Sulaikydavo už netinkamos spalvos drabužius, manikiūrą, už knygų skaitymą baltarusių kalba, net už tikėjimą. Socialiniuose tinkluose gavau grasinimų iš Baltarusijos, kad irgi sėdėsiu kalėjime. Iš vienos pusės, buvau pasirengusi gyventi Lietuvoje, bet iš kitos – nežinojau, ar pavyks rasti vietą šioje šalyje, ar priims mane čia, ar rasiu darbą, butą, draugus...

  [caption id="attachment_6532" align="aligncenter" width="2560"] Gruodis 2020 m.[/caption]

Bet mane priėmė – iš pradžių, kovos menų klube, kurį lankau iki šiol, nepaisant sveikatos problemų. 2021-ųjų metų pavasarį dėl Covid-19 pandemijos apribojimų treniravomės lauke, stadione šalia vienos iš mokyklų Vilniuje ir trenerė neatsisakė mokinės, kuri kalbėjo tik rusų ir anglų kalbomis. Kitos merginos irgi buvo labai draugiškos. Klube galėjau bendrauti su lietuviais ir po truputį integruotis (bent išmokti skaičiuoti lietuviškai ir sužinoti, kaip vadinasi kūno dalys). Atrodė, tada ir supratau, kad dabar esu tikra emigrantė ir reikia formuoti naują draugų ir pažįstamų ratą.

Rasti pirmą draugę Lietuvoje man padėjo savanorystė. Tai buvo atsitiktinai – pavasarį atvykau į vieną Vilniaus gyvūnų prieglaudą ir nepatrauklia lietuvių kalba pasakiau, kad noriu savanoriauti. Galvojau, kad čia pavyks ne tik bendrauti su šunimis ir katėmis, kuriuos be galo myliu, bet ir praktikuotis kalbėti lietuviškai. Vieną dieną į prieglaudą atvyko moteris, kuri norėjo paimti šunį. Pradėjome bendrauti angliškai, po to ji pasisiūlė atvežti mane į namus. Po keleto dienų susitikome prieglaudoje dar kartą – ir vėl daug bendravome, papasakojau apie savo gyvenimą, apie Lietuvą ir Baltarusiją. Vėliau nauja draugė padėjo man drąsiau kalbėti lietuviškai. Kai tik atėjau į kalbos kursus ir išmokau pirmuosius žodžius, iškart pradėjome treniruotis. Nauji žodžiai buvo tariami su didžiuliu sunkumu. Visa kone išprakaituodavau, kol pabaigdavau sakinį. Bet po to bendravimas tapo vis lengvesnis ir lengvesnis. Jau greičiau kalbėjau kursuose, parduotuvėse, ligoninėje ir su kitais žmonėmis.

  [caption id="attachment_6540" align="aligncenter" width="2560"] Šuo prieglaudoje, 2021 m.[/caption]

Su pabėgėlio statuso gavimu prasidėjo tikra integracija į lietuvišką bendruomenę. Sirgdama vėžiu, lankiau piešimo klubą (nors ten buvo ir ne tik lietuviai), po to – aktorinio meistriškumo mokyklą, kur susipažinau su dar viena drauge. Grįžau ir prie savanorystės – nors nebegalėjau bendrauti su gyvūnais, užpildžiau „Gyvosios bibliotekos“ knygos anketą. Nes iš tikrųjų, yra ką papasakoti ir kuo pasidalinti. Labai nerimavau dėl darbo, bet pagaliau ir jį pavyko rasti (net be patirties). O kai jau turėjau stabilų atlyginimą, pradėjau keliauti po Europą.

Sunku įsivaizduoti, kad dabar esu pabėgėlė jau trejus metus, o emigrantė – penkerius. Ir jeigu prieš išvažiavimą kažkas būtų pasakęs, kad viskas bus taip, kaip dabar, nebūčiau patikėjęs. Aš, žmogus iš mažo baltarusiško miestelio, be turtingų tėvų, gyvenu Europoje, kalbu reta kalba, dirbu tarptautinėje įmonėje, savanoriauju, turiu savo balsą, bendrauju su daugybe nuostabių žmonių, lankau žinomų atlikėjų koncertus, keliauju… Aš esu naudinga, nepaisant to, kad visą gyvenimą girdėjau „kam tu reikalinga toje Europoje?“

„Gyvosios bibliotekos“ pokalbiuose „skaitytojai“ dažnai klausia: ką tai reiškia – būti pabėgėle? Man atrodo, kad pabėgėliai yra labai drąsūs žmonės. Daug kas iš jų pasirengęs pereiti miškus, perplaukti upes ir šokti nuo tvorų, kad tik patektų į saugią vietą. Mano draugė iš Baltarusijos, už dalyvavimą protestuose gavusi laisvės apribojimo bausmę, būtent taip ir pabėgo, netgi susilaužė koją. Kartais pabėgėliai net neturi pasų, nes jų dokumentus paėmė Baltarusijos specialiųjų tarnybų pareigūnai. Bet svarbiausia – pabėgėlis turi atsisakyti savo šeimos, draugų gimtojoje šalyje, nes jis negali ten atvažiuoti. Daug kam šita situacija yra sudėtingiausia – kai kurie net gali persigalvoti ir nutraukti pabėgėlio statuso suteikimo procesą.

Vos gavus leidimą nuolat gyventi, pabėgėlis pradeda integracijos kursą – ir tai taip pat reikalauja nemažai drąsos ir atkaklumo. Mokytis naujos kalbos, ieškoti darbo, buto, spręsti buitines problemas niekada nepaprasta. Bet įmanoma. Tu tarsi statai gyvenimą plyta po plytos. Pirmiausia randi darbą, tada – būstą, tada pradedi laisvai kalbėti lietuviškai, tada atsiranda draugų ratas, pomėgiai. Ir tu naujoje šalyje lyg ir ne vienas. Ir kiekvieną dieną vis labiau pripranti prie naujos realybės – ir tu jau žinai, kaip sumokėti už komunalines paslaugas ir užsiregistruoti pas gydytoją. Ir kai emigrantų grupėse socialiniuose tinkluose naujai atvykę žmonės klausia apie kažką, o tu žinai atsakymą, supranti, kad jau esi tarsi vietinis.

  [caption id="attachment_6539" align="aligncenter" width="2560"] Sužavėta sakuromis Vilniuje, 2021 m.[/caption]

Žinoma, pabėgėlio gyvenime pakanka visko: baimės palikti darbą (nes staiga naujo neatsiras), baimės likti vienam ir neturėti pinigų, kompleksų, kad tavo draugas pabėgėlis daugiau keliauja, gavo vairuotojo pažymėjimą ar nusipirko butą, o tu ne. Kartais netgi būna momentų, kai gailiesi, kad išvažiavai. Arba galvoji, kad reikėjo sukaupti daugiau pinigų, o tada išvažiuoti. Arba, kad iškart po darbo gavimo reikėjo ieškoti papildomo darbo, nes tokiu atveju turėtum daugiau, nei dabar. Kartais aplanko ir nusivylimas, kai negali skristi į Londoną su draugais lietuviais, nes su pabėgėlio kelionės dokumentu turi gauti vizą…

Tačiau buvo ir momentų, kai didžiavausi savimi bei tuo, kad praėjau šitą kelią. Pirmas, kai Paryžiuje pavyko susitikti su aktoriais iš mano mėgstamiausio serialo ir jie paklausė, iš kur atvažiavau. Atsakiau, kad esu pabėgėlė iš Baltarusijos, gyvenanti Lietuvoje – ir jie su susižavėjimu pasakė: “Wow, it’s so crazy” („Oho, tai tiesiog beprotiška“). Antras — ligoninėje, transplantacijos skyriuje, kai, pagal tvarką, susipažinti su manimi atėjo studentai ir kiti gydytojai, ir mano daktarė pasakė: „Pacientė pabėgėlė iš Baltarusijos, bet labai gerai kalba lietuviškai”.

Be to, manau, kiekvienam žmogui yra Dievo numatytas kelias. Ir jei kryptis teisinga, visada pasitaiko užuominų ir ženklų. Dabar suprantu, kad nuo vaikystės mano gyvenime buvo nemažai dalykų, susijusių su Lietuva. Pirmos matytos krepšinio rungtynės buvo Baltarusijos ir Lietuvos susitikimas 2009-aisiais. Paauglystėje susipažinau su mergaite, kurios tėtis buvo lietuvis. Universitete bendrabučio kambarį dalinausi su mergina iš kaimo su lietuvišku vardu. Darbe nemažai keliavau po Baltarusiją ir keliai visada vedė mane į rajonus netoli Lietuvos: Pastovys, Breslauja, Varanavas. Atrodo, kad į Lietuvą mane atvedė Dievas ir tai visai neatsitiktinai. Ir nenustebina, kad gyvendama Lietuvoje jaučiuosi esanti ten, kur turėčiau būti.

  [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]

Autorius: Liepa Viltis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama