Nijolė Tuomienė. Lietuviai Pietryčių Lietuvoje: kalbos ir tapatybės lūžiai

Vietos gyventojai pasakoja, kad tėvai pamažu nustojo su jais – taigi su savo vaikais – kalbėti lietuviškai, nes buvo įsitikinę, kad jų atžalos neturės ateities, jei mokės kalbėti ir rašyti „pagoniška“ kalba, bet nemokės „kultūringos“ kalbos. Pietryčių Lietuvos regiono tyrėjai taip pat vardija daugybę pavyzdžių, kai vienoje šeimoje vyresni vaikai dar būdavo pramokę lietuvių kalbos, bet jaunesni ją girdėdavo tik tarpusavyje bendraujant tėvus, vyresnės kartos kaimynus, nes į vaikus būdavo kreipiamasi tik gudų, lenkų, o vėliau – ir rusų, kalba.

Pasėtos baimės padariniai

Polonizacijos ir lietuvių tautinės savimonės formavimosi procesų susidūrimas lėmė pastebimą kaimo visuomenės skilimą. Dalis priėmė oficialią elgesio poziciją ir atsisakė vartoti – bent jau viešai – lietuvių kalbą. Taigi tam tikra prasme lietuvių kalbos atsisakymas buvo ir sąmoningas gyventojų žingsnis. Štai kodėl buvusiuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip smarkiai sumažėjo lietuviškai kalbančių gyventojų. Šį faktą patvirtina ir dialektologai, Pietryčių Lietuvos vietovėse tarpukario metais iš gyventojų rinkę kalbinę medžiagą, – užrašinėję tarminius duomenis. Tyrėjai prisimena, kad žmonės juos pasitikdavo baimindamiesi, kad atvykėliai dėl lietuvių kalbos vartojimo juos apskųsiantys valdžiai[1]. Neretai žmones tekdavo ilgai įtikinėti ramiai ir drąsiai kalbėti savo gimtąja lietuvių tarme ir kad niekas jų neišduos ir neįskųs.

Priverstinis gimtosios kalbos atsisakymas paliko pėdsaką visam gyvenimui: vyresnioji karta, vaikystėje ir jaunystėje kalbėjusi lietuviškai, prie šios kalbos negrįžo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dauguma prisitaikė prie naujos realybės kalbėti keliomis slavų kalbomis: bažnyčioje – lenkiškai, mokykloje – rusiškai, su kaimynais – gudiškai, o lietuviškai kartais tekdavo šnekėti su vaikaičiais, nemokėjusiais vietinių slavų kalbų. Tačiau, kaip jau minėta, paribio ir užribio vietovėse dirbusių dialektologų pakalbinti vyresnio amžiaus žmonės parodė, kad nepamiršo gimtosios kalbos ir savo tapatybės, nors vaikų jau neišmokė. Lingvistiniuose tyrimuose pažymima, kad XX a. pietrytiniame Lietuvos paribyje ir užribyje plačiai vartota lietuvių tarmė žmonių atmintyje išliko kaip turtinga vaikystės kalba, kurioje girdėti daug kitose tarmėse jau išnykusių archajiškų žodyno ir gramatikos formų[2].

Vyresnės kartos vietinių prisiminimai atskleidžia liūdną faktą: okupuotų teritorijų gyventojams buvo taikoma klastinga diskriminacijos ir nutautinimo politika, panaudojant ekonominius, socialinius ir net psichologinius metodus. Kiekviename žingsnyje jaučiamas persekiojimas ir dirbtinai kurstoma neapykanta vietos lietuviams sukūrė nepakeliamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Gyventojai pasakoja, kad daugelis regiono lietuvių susivienijo ir bandė apginti savo lietuvišką tapatybę. Tai, anot jų, buvo kultūrinis ir švietėjiškas pasipriešinimas, kurio dalyviai – inteligentai ir prie jų prisijungę ūkininkai – vėliau buvo negailestingai baudžiami: kratomis, baudomis, įkalinimu ar tremtimi.

Suprantama, kad nemažai lietuvių neatlaikė ir vienas po kito išvyko į Vakarus. Kiti buvo priverstinai ištremti, o į tas apylinkes atkeldavo lenkų tautybės gyventojus iš kitų Lenkijos regionų (vietinių gyventojų jie buvo vadinami „osadnykais“ (l. osadnik „naujakurys“)). Be to, dėl sąmoningo vietos administracijos sprendimo neleisti gyventojams išvykti nemaža dalis žmonių negalėjo gauti pasų ar kitų dokumentų. Tai vienas iš būdų, kaip žmonės tapo čiabuviais – žmonėmis be tautybės, nes ji niekur nebuvo įrašyta jų pačių valia[3]. Kaip jau minėta, tarpukario gyventojų sąrašuose lietuviai „tapo“ lenkais, nes buvo katalikai. Gyventojų teigimu, vis daugiau radosi pačių lietuvių, kurie, kunigų „paprotinti“ pavardes rašydavo lenkiškai, nes nebevertino „mužikiškos“ lietuvių kalbos ir gėdijosi savo „pagoniškų“ šaknų.

Kalbos ir tapatybės pokyčių atspindžiai dabartyje

Pietryčių Lietuvos lietuviai prie tikrosios savo tapatybės ir tautybės grįžo tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 m., tačiau šis procesas negailestingai buvo užgniaužtas po antrosios sovietų okupacijos. Taip pat nemažos dalies gyventojų tautinę savimonę labai stipriai paveikė fizinio susidorojimo baimė, kai II-jo pasaulinio karo metais „baltieji partizanai“ (regiono paribyje ir užribyje aktyviai būrėsi ir veikė Armija Krajova) vykdė ginklu paremtą krašto polonizaciją. Armijos būrių veikloje dalyvaudavo ir vietiniai gyventojai, kuriuos žmonės atpažindavo[4]: „Gyvenome baimėje. Naktį į duris pasibeldžia kaimynas, o už jo – dar penki vyrai iš kito kaimo. Triukšmas pažadino vaikus, turėjau skubiai atidaryti duris. Kaimynas juos atvedė, nes pažįsta vietinius. Naktimis ateidavo į lietuvių namus. Vyrams buvo liepta apsirengti ir eiti. Vėliau ne visi buvo paleisti. Iš ūkininkų paimdavo kiaulę ar veršį.“.

Nuolatinė įtampa ir baimė prarasti artimuosius, turtą ar būti išvarytiems iš namų privertė žmones atsisakyti savo tapatybės. Chrestomatinis nutautinimo ir lietuvybės netekimo sovietmečiu ir jau atkūrus nepriklausomybę „pavyzdys“ yra Dieveniškių apylinkės, kur 1940 metais sovietų valdžios oficialiai pripažintais duomenimis net 80 proc. gyventojų buvo užsirašę lietuviais, tačiau dabar dominuoja lenkų tautybės gyventojai.

Pietryčių Lietuva dėl savo daugiatautiškumo, istorinės ir geografinės padėties tapo itin palankia vieta sovietinei nacionalinei politikai, paremtai „tautų draugystės“ ir „internacionalizmo“ šūkiais, įgyvendinti. Čia pradėta diegti tautų suartėjimo samprata, kuri išreiškė glaudesnius ryšius tarp vietinių etninių grupių ir kaimyninių sovietinių respublikų gyventojų. Taigi Pietryčių Lietuvos gyventojų ryšiai stiprėjo ne su kitais respublikos regionais, o pirmiausia su Baltarusija. Tai lėmė specifinės situacijos regione susiformavimą: dalis regiono gyventojų iki šiol labiau tapatinasi su Baltarusijos nei su kitų Lietuvos regionų gyventojais. Tuo tarpu lietuvių ir lenkų etniniai nesutarimai dėl skirtingo istorinės praeities vertinimo sovietmečiu buvo sąmoningai įšaldyti keliems dešimtmečiams. Viešumoje jie pasirodė tik sovietmečio pabaigoje[5].

Lietuvos valstybingumo atstatymas 1990 m. kovo 11 d. nutraukė krašto sovietizaciją ir rusifikaciją. Pats Lietuvos valstybės egzistavimas daro poveikį visų Pietryčių Lietuvos etninių grupių mentalitetui. Radikalus politinės situacijos pasikeitimas pagaliau pagerino lietuvių tautybės gyventojų padėtį. Pietryčių Lietuvos gyventojams ar jų palikuonims atsirado galimybė grįžti prie savo tikrųjų tautinių ištakų. Akivaizdu, kad regionui reikia daug daugiau laiko atsigauti ir atkurti pirminę regiono tautinę-kultūrinę struktūrą.

Nuo valstybingumo atkūrimo praėjo trisdešimt penkeri metai, tačiau Pietryčių Lietuvos regiono politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida bei gyventojų integracijos klausimai vis dar aktualūs. Tenka konstatuoti, kad daugiau nei tris dešimtmečius dabartinė Lietuvos valdžia taip ir neskyrė daugiau dėmesio vietiniams, tikriesiems, Pietryčių Lietuvos gyventojams. Pažymėtina, kad bėgant amžiams vietos gyventojai įprato kuo labiau atsiriboti nuo bet kokios valdžios. Būtent Pietryčių Lietuvoje tikrieji jos gyventojai nuo seno save vadina tuteišiais, tai yra vietiniais, kad nereikėtų deklaruoti lojalumo jokiai valdžiai, nes jų valdžia – gimtoji žemė[6].

Autorius: Nijolė Tuomienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama