Ar galėjo būti Vilniaus bazilijonų vienuolyne armėnų? Istorinės DNR tyrimai Švč. Trejybės bažnyčios ansamblyje
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Ar bioarcheologiniai ir senovės DNR tyrimai gali padėti sekti armėnų pėdsakais Vilniuje?
2015–2016 m. buvo vykdomi kompleksiniai Vilniaus Švč. Trejybės Graikų katalikų apeigų bažnyčios rūsių tvarkymo darbai. Jų metu atrasti 74 unikalūs palaidojimai, siejami su vienuoliais bazilijonais. Atgulę karstuose ar palaidoti kriptoje po žeme – palaidojimo vieta, kūnų būklė ar įkapės tyrėjus vertė būti itin atsargiais ir kuo detaliau dokumentuoti kiekvieno palaidotojo radimo aplinkybes. Tyrimų metu buvo siekiama surinkti ir kuo daugiau duomenų apie palaidotuosius asmenis, taigi, nustatant jų lytį, amžių mirties metu, patirtas traumas, persirgtas ligas ar vykdytas veiklas gyvenimo metu.12 Nors ši informacija leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie palaidotųjų demografinę struktūrą, vidutinę gyvenimo trukmę ar bendrą sveikatos būklę, tačiau neatskleidžia jų kilmės. Todėl siekiant rekonstruoti palaikų genetinę kilmę, biologinę giminystę ar patikslinti antropologinės analizės duomenis, pasitelkiami molekuliniai genetiniai laboratoriniai ir gautų duomenų analizės metodai.
Genetinę medžiagą galima išgauti iš palaikų kaulinės medžiagos, dantų, odos ar kitų šaltinių, kurie galimai turi išlikusių kadaise gyvenusio žmogaus ląstelių. Išgryninta iš mirusio žmogaus audinių genetinė medžiaga vadinama senovine DNR (angl. ancient DNA, aDNA). Dėl struktūros ypatybių žmogaus griaučiuose, DNR geriausiai išlieka klausomuosiuose kauliukuose, smilkinkaulyje ir dantyje. Po mirties žmogaus ląstelėse nustoja veikusios DNR saugančios molekulinės mašinerijos, todėl DNR patiria aplinkos poveikį ir ima keistis – trūkinėti (fragmentacija), DNR sekoje atsiranda kokybiniai pasikeitimai (nukleotidų neamininiams), DNR susimaišo su kitų organizmų esančių aplinkoje DNR (užteršimas). Šie veiksniai gerokai sunkina darbą su senąja DNR, todėl siekiant rezultato yra reikalingos specialios sąlygos ir darbo protokolai. Dirbant su tokiais mėginiais būtina dirbti ypatingumo švarumo patalpose, reikalingi apsauginiai rūbai saugantys mėginius nuo potencialaus užteršimo darbuotojo DNR. Išgryninus palaikų DNR, dažniausiai yra atliekamas viso genomo sekos nustatymas, po kurio – tolesnė duomenų analizė. Kartais atkurti pilną palaikų genomą nėra būtina, todėl yra kuriami rinkiniai tik tam tikrų žymenų nustatymui polimerazės grandininės reakcijos (PGR) būdu, kurie leidžia greitai nustatyti tam tikrus žymenis pateikti tyrimo atsakymą (ypač kriminalistiniuose ar asmens identifikacijos tyrimuose).13
Dažnai mokslininkai tiria taškinius DNR sekos žymenis – vieno nukleotido polimorfizmus (angl. SNP, single-nucleotide polymorphisms) – dažni genetiniai DNR sekos variantai būdingi visiems organizmuose. Kiti, ir šiame tyrime naudojami žymenys, yra trumpos tandemiškai (viena paskui kitą) pasikartojančios sekos (angl. Short Tandem Repeats, STR). Tai yra 2–7 DNR vienetų – nukleotidų – pasikartojimas, sudarant skirtingo (tarp individų) ilgio sritis. STR žymenys nustatyti daugumoje organizmų, o saviti jų ilgiai paveldimi genetiškai. Nustačius STR sekas, palyginimo būdu galima nustatyti žmogaus biologinę lytį, biologinės giminystės laipsnį ar biogeografinę kilmę. Gautų genetinių duomenų palyginimas vyksta tarp tiriamų mėginių, o taip pat su duomenų bazėse esančiais duomenimis. Naudojami bioinformatiniai, statistiniai ir matematiniai įrankiai, pavyzdžiui, pagrindinių komponentų analizė (angl. Principal component analysis, PCA) ar qpAdm modeliavimas14 kurie leidžia vizualizuoti genetinius tiriamųjų skirtumus ar panašumus, ir taip juos aptikti bei suvokti. Puikūs pavyzdžiai, kaip senovės DNR tyrimai gali pasitarnauti tiriant migracijas, kilmę ir daug daugiau. 15,16
Genetiniams tyrimams atrinkti dešimties bazilijonų vienuolių mėginiai: penkių individų žinomi vardai ir/ar pavardės bei gimimo ir/ar mirties datos, tuo tarpu likę penki lieka anoniminiai. Tarp minimų individų yra ir dvi moterys. Verta pabrėžti, kad 10 tiriamųjų nėra daug lyginant su visa Bazilijonų bendruomene, o ir išgrynintos DNR kokybė gali būti prasta. Todėl svarbu suprasti, jog duomenys gali neatspindėti tautinių mažumų, tačiau jų užtektų praturtinant kiekvieno palaidojimo biografiją. Atliekant STR genetinių žymenų analizę, numanoma, kad tiriamųjų genetiniai duomenys galėtų būti išsidėstę netoli ukrainiečių, lenkų ir lietuvių ir/ar kitų istoriškai svarbių populiacijų genomų.
Literatūros šaltiniai
1. Adadurovas, V. et al. Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas: kolektyvinė monografija. (Vilniaus Universiteto Leidykla, Vilnius, 2017).
2. Adomas Honoris Kirkoras. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 m. (Mintis, 1995).
3. Акты издаваемые Виленскою коммиссiею для разбора древнихъ актов т. XX, Акты касающиеся города Вильны.; 1893.
4. Antonio, M. L. et al. Stable population structure in Europe since the Iron Age, despite high mobility. eLife 13, e79714 (2024).
5. Urartu. https://www.vle.lt/straipsnis/urartu/.
6. Цебенко, А. ПРАВОСЛАВНА ЦЕРКВА В КОНТЕКСТІ ДЕРЖАВНО-ЦЕРКОВНИХ ПРОЦЕСІВ У ВЕЛИКОМУ КНЯЗІВСТВІ ЛИТОВСЬКОМУ, РУСЬКОМУ, ЖЕМАЙТІЙСЬКОМУ ТА КОРОЛІВСТВІ ПОЛЬСЬКОМУ (1458 – 1509). Східноєвропейський Історичний Вісник 24–32 (2022) doi:10.24919/2519-058X.22.253747.
7. Kažuro, I. Bazilijonų vienuolijos ryšiai su Vilniaus universitetu. Liet. Istor. Stud. 42, 29–47 (2018).
8. Stopka, K. The Religious Culture of Polish Armenians (Church-Public Structures and Relations). Acta Pol. Hist. (2010).
9. Gajuk, I. Illustrated Encyclopaedia of Armenian Culture in Ukraine. (Lviv, 2012).
10. Полное собрание законов Российской империи. Собрание второе. Том VIII, Часть первая (1833 г.). СПб., 1834, nr. 6296, p. 386-395.
11. https://praejimonera.tumblr.com/post/100526501873/%C5%A1v%C4%8D-mergel%C4%97s-marijos-ramintojos-ba%C5%BEny%C4%8Dia.
12. McGraw, J. Learning from the Dead: Why do archaeologists excavate, move and analyse human remains? Dig It! https://www.digitscotland.com/why-archaeologists-excavate-move-and-analyse-human-remains/ (2020).
13. Bouwman, A. & Rühli, F. Archaeogenetics in evolutionary medicine. J. Mol. Med. 94, 971–977 (2016).
14. Harney, É., Patterson, N., Reich, D. & Wakeley, J. Assessing the performance of qpAdm: a statistical tool for studying population admixture. Genetics 217, iyaa045 (2021).
15. Hovhannisyan, A. et al. Demographic history and genetic variation of the Armenian population. Am. J. Hum. Genet. 112, 11–27 (2025).
16. Haber, M. et al. Genetic evidence for an origin of the Armenians from Bronze Age mixing of multiple populations. Eur. J. Hum. Genet. 24, 931–936 (2016).
Autorius: Rūta Ribikauskaitė, dr. Ingrida Domarkienė, dr. Justina Kozakaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama