Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV)

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos pusė daugiau rūpinosi pajūrio Nemirsėta, per kurią kelias iš Klaipėdos ėjo į Palangą bei tolyn, bei Bajorais–geležinkelio stotimi. Anuomet Rusijos armijoms veržiantis į Pietnemunę–link Gumbinės, į Mozūriją, braunantis į Tilžę ir kitur, tolimiausio Rytprūsių šiaurinio pakraščio kaimai neturėjo kokios strateginės reikšmės. Tik 1915 m. būta žymesnio rusų įsibrovimo.

1915 m. Vokietijos kariuomenei nužygiavus iki Rytų Lietuvos ir Rygos, aptariamas ruožas liko giliame užnugaryje. Ten tebūta užsitęsusio karo naštos–mobilizuotų į Vokietijos kariuomenę vyrų (neretai žuvusių ar sužalotų), vis reikšmingesnių rinkliavų karo reikalams. Išsekęs imperijos ūkis, išeikvoti ištekliai galop vis labiau jutosi ir kaimuose.

1918 m. lapkritį Vokietijai kapituliavus, tęsėsi neaiškūs laikai. Galop sužinota, kad karo laimėtojai nuo 1920 m. pradžios atskirs nuo Rytprūsių provincijos visai naują darinį–Klaipėdos kraštą. Nuo 1915 m. aptariamojo pasienio gyventojai nebegirdėjo rusų. Ilgiau gyvavo Rusijos palikimas–tai imperijai valdant Palangos apylinkės buvo prijungtos prie Kuršo. Carinei valstybei sužlugus, Vokietijai sumenkus, kūrėsi ne vien anuometinė Lietuvos Respublika, bet ir nepriklausoma Latvija, paveldėjusi Palangos pajūrį ir paribį su senosiomis Prūsijos valdomis. Tik po netrumpų derybų ir užsienio tarpininkavimo Lietuvos Respublika iš Latvijos išsimainė pajūrio ruoželį tarp Palangos ir Šventosios, kur viltasi susikurti savajį jūros uostą, taip būtiną atsikuriančiai valstybei.

Tad aptariamų kaimų gyventojams kelis metus teko gyventi sparčiai besikeičiančiame krašte: nebeliko Rusijos pasieniečių, griežtai saugota siena atsivėrė, traukiantis savoms Vokietijos pajėgoms susilaukta naujoviškų kaimynų iš atsiradusios Latvijos, šiuos neužilgo keitė Lietuvos Respublikos pareigūnai.

Ilgaamžio pasienio gyventojams teko rūpintis ir savais reikalais. Taip 1921 m. pabaigoje Girngalių ūkininkas Janis Sudmantas iš Nemirsėtos ūkininko Anso Dumbrio už 6000 markių (naujajame Klaipėdos krašte tebebuvo naudojama žlugusios Vokietijos imperijos valiuta) įsigijo beveik 3 ha dydžio žemės sklypą.

1922 m. pavasarį Gibišų kaimo ūkininkas Adomas Kopūstas gal dėl susiklosčiusių aplinkybių pardavė savo nemažą (56 margų–apie 14 ha ploto) ūkį.

Tik vėliau paaiškėjo, kad tais laikais išlošė atsargesnieji–neskubėję pardavinėti savojo nekilnojamojo turto. Mat netrukus užgriuvo baisioji hiperinfliacija, Vokietijos markes pavertusi beverčiais popiergaliais, sunaikinusi daugybės žmonių viso gyvenimo santaupas.

Išlaikę nuosavos žemės plotelius, tais neramiais laikais galėjo jaustis labai laimingais - jiems bent jau negrėsė badas, nusinešęs gal pusės milijono Vokietijos pavaldinių gyvybes. Maisto produktų užauginę ūkininkai galėjo jaustis beveik turtuoliais - netolimame Klaipėdos uostamiestyje, o juolab piečiau Nemuno likusiuose Rytprūsių miestuose už maistą būdavo galima išsimainyti visko - nuo moteriškų papuošalų ar buvusių madingų apdarų iki visokių buitinių daiktų, darbo įrankių ir t.t.

Tos sumaišties metais Klaipėdos kraštą perėmė Lietuvos Respublika, iš kurios tikėtasi bent jau tvirtesnės valiutos ir prieglobsčio nuo žlugusio Vokietijos ūkio. Netrukus panorėta ir daugiau ko, vis mieliau klausytasi liežuvingų propagandistų, kaip ir mūsų dienomis šnekėjusių apie netikusią valdžią, patiriamas skriaudas ir viską kitą.

Lietuvos Respublikai nuo 1923 m. valdant Klaipėdos kraštą, ten 1925 m. surašinėtos apgyventos vietos ir jų gyventojai.

Tuomet Gibišėlių kaimas valdė 271 ha žemės, ten gyveno 83 žmonės. Valsčiaus centras buvo Kretingalėje, paštas Nemerzatėje (Nemirsėtoje), valsčiaus teismo apygardos ir apskrities centras Klaipėdoje, geležinkelio stotis ir parapijos centras Kretingalėje. Policijos stotis buvo Karklininkuose, mokykla pačiame kaime.

Girnkalių kaimas su 85 gyventojais valdė 255 ha žemės. Visos įstaigos buvo ten pat.

Graudušių kaimas su 8 gyventojais valdė 61 ha žemės. Visos įstaigos buvo ten pat, tik mokykla veikė Nemirsėtoje (Nemerzatėje).

Ilgaudų kaimas buvo pervadintas Kebelkštais. Buvo 29 gyventojai, valdyta 142 ha žemės. Beveik visos įstaigos veikė Kretingalėje. Klaipėdoje buvo apskrities centras ir valsčiaus teismo apygarda. Mokykla veikė Gibišėliuose.

Kiokių kaimas su 61 gyventoju valdė 113 ha žemės. Dauguma įstaigų veikė Kretingalėje. Apskrities centras ir valsčiaus teismo apygarda buvo Klaipėdoje. Policijos stotis veikė Karklininkuose, mokykla Gibišėliuose.

Ramučių kaimas buvo pervadintas Melašiais. Ten buvo 46 gyventojai, valdytas 141 ha žemės. Parapija, valsčius, geležinkelio stotis buvo Kretingalėje. Apskrities centras, valsčiaus teismo apygarda veikė Klaipėdoje. Policijos stotis buvo Karklininkuose, paštas Nemirsėtoje (Nemerzatėje), mokykla Gibišėliuose.

Ir tais laikais pasienio kaimuose vyravo lietuviškos ar baltiškos pavardės. Pavyzdžiui, Gibišų kaime minėti Pudžmiai (Pudžemiai), Lankučiai (netoliese buvęs ir Lankučių kaimas). Gal tarpukariu ten įsikūręs mokytojas Mykolas Šarva, anuomet žinotas ir kaip fotografas. Girnkalių kaime anuomet gyveno Karvoliai, Geskantai, Jakužaičiai, Vičiai, Žiliai, Kalviai, Zeigiai ir kiti. Mažajame Grauduošių kaimelyje tebegyveno Graudušių giminė. Ramučiuose minėti Macaičiai, Macpreikšai, Jakužaičiai ir kiti.

Tarpukariu šiame ruože lyg nebuvo ypatingesnių įvykių–toliau dirbta žemė, kaimuose žmonės gimdavo ir mirdavo. Kaip ir visame Klaipėdos krašte ar tuometinėje Lietuvos Respublikoje, sulaukta geresnių ar blogesnių metų. Atsiliepdavo ekonominės krizės, didėjusi įtampa tarp LR ir nacistinės Vokietijos, kai įvedinėti apribojimai lietuviškoms prekėms. Suvešėjo pronacistinė propaganda, sumaniai verbuoti senieji krašto gyventojai, kaip ir dabar skelbiant apie „netikusią lietuvių valdžią“, „skriaudas kaimo žmonėms“ ir t.t.

Vis stiprėjusi Hitlerio imperija 1939 m. pavasarį pareikalavo Klaipėdos krašto. Po kovo 23 d. Iš ten paplūdo bėgliai - LR tarnautojai, lietuvybės veikėjai, žydai ir kiti nepageidaujami asmenys. Kaip ir kitais atvejais, daugiau veiksmo būta ties Bajorais ir Nemirsėta, kur ėjo svarbesnieji keliai.

Klaipėdos kraštą užvaldę naciai ten pradėjo savas reformas. Smulkesnieji kaimai jungti į stambesnes kaimų bendruomenes, kuriose atsirado nacistinės partijos skyriai ir vietiniai viršininkai. Taip į Girnkalių bendruomenę įjungti Ramučiai, Gibišai, Lindehofas, Kiokai. Ilgaudai tapo Lankučių bendruomenės dalimi. Buvo įkurtos reikiamos organizacijos, jungusios ūkininkus ir kitus.

Hitlerinės propagandos apkerėtieji krašto gyventojai jau 1939 m. rugsėjo 1 d. sulaukė Antrojo pasaulinio karo pradžios, vis spartesnės vyrų mobilizacijos į nacistinės Vokietijos kariuomenę. Pasienio žmonės 1940 m. birželio viduryje sulaukė naujos staigmenos - negausius anos Lietuvos Respublikos pasieniečius pakeitė sovietiniai pareigūnai ir neretai apiplyšę kareivukai. Vokietijai pergalingoje karo pradžioje jie nedaug kam rūpėjo, bet 1941 m. pavasarį pradėjo justis kažkokie pokyčiai. Tuomet Sovietų Sąjunga neseniai okupuotose teritorijose sukaupė milžiniškas pajėgas, kaip manoma ruošdamasi pergalingam žygiui į Vakarus - ne tik iki Berlyno, bet ir iki Lamanšo bei Gibraltaro. Slapti pasirengimai vyko ir Vokietijos pusėje. Besikaupęs pūlinys pratrūko birželio 22 d. rytą. Tuomet sovietų bombonešiai dar bandė pulti Klaipėdą, būta pasipriešinimo, kurį sparčiai nušlavė nacistinės pajėgos, nužygiavusios rytų ir šiaurės link.

Vėliau karas vyko kažkur toli, o senojo pasienio ruožas išliko kontrolės tarp „Senosios imperijos“ ir „Naujųjų teritorijų“ zona. Ankstesnieji krašto gyventojai tapo kiek privilegijuotais Vokietijos imperijos piliečiais, tačiau jiems teko vilktis karines uniformas ir žygiuoti į besiplėtusio karo frontus. Daug kas pražuvo milžiniškame Rytų fronte, buvo žuvusių Prancūzijoje ir kitur.

1944 m. karo veiksmai sugrįžo. Aviacijos smūgių sulaukė Klaipėda, vasarą sąjungininkų aviacija nušlavė didelę dalį Karaliaučiaus grožybių. Gausinga sovietinė kariuomenė pro Vilnių ir Kauną veržėsi vakarų link, jau liepos mėnesį paskelbta Klaipėdos krašto civilių gyventojų evakuacija. Sovietams įstrigus prie Šiaulių ir Žemaitijoje, būta atokvėpio, bet spalio pradžioje teko trauktis galutinai.

Atrodo, kad aprašomame ruože ypatingų mūšių nebuvo. Šiauriau rengtoje įtvirtinimų linijoje nepajėgta išsilaikyti, tad vokiečių daliniai atsitraukė piečiau, kur nuo Karklininkų iki Eketės ir tolyn įsitvirtinta ilgam. Gal jau spalio viduryje dalis puolusių sovietų pajėgų buvo permesta kitur, o pusžiedžiu apsupta Klaipėda buvo ginama iki pat 1945 m. sausio pabaigos. Tuomet Girnkalių–Liepinės ruožas atsidūrė sovietų okupuotoje teritorijoje iki pat 1990 m. kovo 11 d.

Kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, sovietų užimti kaimai buvo niokojami ir grobiami. Nevengta padegimų, nors ištuštėjusius trobesius fronto užnugaryje apdairesni sovietų karininkai vertino kaip prieglobstį žiemos mėnesiais.

Užsitęsusiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais įsisavinant nusiaubtą kraštą, buvo sumanyta Girnkaliuose su jų stambiųjų sodybų išlikusiais trobesiais įkurti ūkinį centrą. Kurta naujoji infrastruktūra–tiestos elektros linijos, statyti vandentiekio bokštai ir kt. Girnkaliuose (Girkaliuose) radosi naujų pastatų ir ūkinių trobesių.

Ilgai buvo išlikę ir daugiau senųjų vietovardžių: Gibišėliai (Gibišai), Milašiai (Melašiai), Graudušiai, Kekiai (Kiokiai), Kibilkštai (Ilgaudai, Kebelkščiai). Naudotas senasis vieškelis nuo Raišių link pajūrio. Populiarusis kelias iš Klaipėdos į Palangą per Kalotę ėjo per Grabius, toliau sukdamas per Šaipius ir Graudušius, kol kas nepaliesdamas Girnkalių–Ilgaudų (Kibilkštų) ruožo.

Jau vėlesniais laikais atsirado žinomasis Palangos plentas (dabar kelias A13), nuo Graudušių pasukęs šiaurės link pro Vilimiškius. Toliau augo Girkaliai, piečiau išliko Graudūšių ir Gibišėlių vietovardžiai. Nežymiu punktu liko Melašiai. Ryčiau tebėra Liepynė, Kiokiai ir Kibelkščiai. Didieji pokyčiai nušlavė ilgaamžės valstybinės sienos trasą, savaip vesta Klaipėdos ir Kretingos rajonų riba. Netolimos Palangos apylinkės tapo geidžiama investicijų į nekilnojamą turtą zona.

Kelis prabėgusius Mažosios Lietuvos gyvavimo šimtmečius dabar dar primena minėti senieji vietovardžiai, keli senesni trobesiai šiame ruože.

Literatūra

V. Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius, 1997.

Bauern und Fischer konnten sich nicht riechen. Memeler Dampfboot, 1996, Nr. 8, S. 128-129.

M. Milinis, A. Verkelis. Mėmelio šturmo blefas. Vilnius, 2022.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama