Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV)

1817 m. duomenimis ruožo kaimai priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai. Ilgaudai/Kebelkščiai (Ilgauden, Mauserim, Kebelksten) buvo kaimas su 5 ugniakurais (gyvenamom sodybom) ir 38 gyventojais. Bachmano dvarui priklausė Lindenhofo bajoriškasis palivarkas su 2 ugniakurais ir 11 gyventojų. Ramučiai/Melašiai (Ramutten Jahn, Ramutten Melaschen) nurodytas kaip kaimas su 4 ugniakurais ir 32 gyventojais. Valstiečių kaime Gibišuose (Gibbischen Peter) buvo 9 ugniakurai su 61 gyventoju. Girkaliuose (Girkallen Matz) buvo 8 ugniakurai su 64 gyventojais. Graudušiuose (Graudszen Bartel, Grauduszen) tebuvo vienintelis ugniakuras su 10 gyventojų.

Tuomet apylinkėse nurodytas ir Andriaus Kuršio kaimelis (Kurszen Andres, Endre Kurschen). Įdomu, kad tas Kuršis buvo minėtas dar XVI–XVII a., o jo vardas išliko dar kelis šimtmečius.

Tais laikais svarbesni keliai iš Klaipėdos uostamiesčio šiaurės link ėjo pajūriu per Nemirsėtą ir palei Danės/Akmenos upę per Kretingalę. Aptariamame pasienio ruože tarp tų svarbiųjų vieškelių tebuvo gan painus lauko keliukų tinklas. Tebestovėjo anksčiau paminėtieji pasienio kaimai. Carinei Rusijai nutraukus laisvas keliones per valstybinę sieną, jos perėjimo oficialūs punktai teliko Nemirsėtoje ir Bajoruose.

Pastovesnio gyvenimo dešimtmečiais siekta tiksliau apibūdinti esamą padėtį pasienyje. Ten dar aptikti nemaži krūmynų ir neįsisavintų žemių plotai.

Užanaičių kaimas buvo netoli Baltijos jūros ir Nemirsėtos. Jis buvo įsikūręs pakilumų ruože. Piečiau buvo Graudušių (Grauduszen Barthel) kaimavietė su nedideliu arimų ploteliu. Didesnio Girngalių (Girngallen-Matz) kaimo sodybos buvo susibūrusios netoli valstybinės sienos. Ten turėta daugiau ariamos žemės. Ryčiau pasienyje buvo Ramučių sodybų grupė. Atokiau nuo sienos trasos buvo nemaža Gibišų (Gibbischen Peter) kaimavietė.

Toliau rytuose buvo nedidelė Lindehofo dvarvietė netoli nuo valstybinės sienos. Piečiau buvo Kiokių (Kayken) kaimavietė ir dar pora sodybų grupių (Matzkyken). Pasieniu vingiavo gausūs lauko keliukai, jungę kaimavietes ir sodybų grupes.

Carinei Rusijai užvaldžius Žemaitiją (kaip ir kitus lietuviškus plotus) ir kuriant griežtą sienos apsaugą, nebeliko praeityje gausių keliukų, žemaitiškus kaimus jungusių su Klaipėdos apylinkėmis. Tai liudijo apie pasikeitusį gyvenimą pasienyje.

XIX a. pirmoje pusėje vardinti šie pasienio kaimai: Girnkaliai (Girnkallen), Gibišiai (Gibbischen Peter), Melašiai (Melaschen), Rekiai (Recken), Kiokiai (Kayken), Liudenhofas ir Kebelkščiai (Kebelksten).

XIX a. viduryje Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) priklausė Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų parapijai, Klaipėdos paštui ir teismui, Klaipėdos katalikų parapijai. Ten buvo 8 gyvenamos sodybos su 93 gyventojais (be daugumos evangelikų dar buvo 7 katalikai). Visi jie kalbėjo lietuviškai.

Girnkalių kaimas (Girnkallen–Matz) priklausė tiems patiems centrams. Buvo 8 sodybos su 90 gyventojų (iš jų 9 buvo katalikai). Visi jie kalbėjo lietuviškai.

Graudušiai (Graudszen–Bartel) priklausė tiems patiems centrams. Tebuvo vienintelė sodyba su 14 gyventojų. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Ilgaudai (Ilgauden–Mauserim) priklausė tiems patiems centrams. Buvo 5 sodybos su 52 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Kiokiai (Kiacken) priklausė tiems patiems centrams. Tame bajoriškame kaime (susietame su Bachmano bajoriškuoju dvaru) buvo 5 sodybos su 46 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Su Bachmano dvaru buvo susietas ir Lindenhofo dvarelis su 3 sodybom ir 19 gyventojų. Šie buvo evangelikai, kalbėjo vokiškai ir lietuviškai.

Ramučių kaime (Ramutten) buvo 6 sodybos su 58 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų, buvo 9 katalikai.

Šie duomenys liudija, kad XIX a. pasienio kaimeliai šiame ruože buvę visiškai lietuviški. Ten apsieita su lietuvių kalba, veikiausiai buvo išsaugota nemažai senųjų baltiškųjų papročių. Atskiras intarpas buvo Lindenhofo dvarelis, kuriame šeimininkavo atvykėliai vokiečiai.

XIX a. viduryje pasienio plotai aprašomame ruože jau buvo daugiau įsisavinti. Didesni dirbamos žemės plotai tęsėsi ties Lindenhofo dvarviete. Pakilumoje tarp Ramučių ir Nemirsėtos vyravo siauri ilgi arimų ruožai, taikyti prie tenykščio žemės paviršiaus–šiaurės/pietų kryptimi nusidriekusių kalvelių.

Per kelis dešimtmečius užsiimta krašto kelių pertvarkymu. Buvusį menkų lauko keliukų voratinklį pakeitė tiesūs vieškeliai. Vienas toks kelias buvo nutiestas lygiagrečiai valstybinės sienos trasai, jis ėjo pro Kiokius, Gibišius ir Užanaičius, toliau pasiekdamas Nemirsėtos pajūrį.

Dar vienas tiesus vieškelis nuo Klaipėdos apylinkių ėjo šiaurės link pro Gibišius iki Ramučių. Ten naujasis kelias nutrūko, nepasiekęs valstybinės sienos trasos.

Nuo Ramučių pietų link tebesitęsė žemumoje likęs drėgnų pievų ruožas–kaimų ganyklos.

Pagal tuometinę madą naujoviški vieškeliai buvo apsodinti medžių eilėmis, pakeitusiomis pasienio kraštovaizdį. Taip bemiškiame ruože radosi daugiau želdinių.

Pažymėtina, kad visi pasienio kaimai tebebuvo padriki–su įvairiai išdėstytomis sodybomis ir pastatais. Tai liudija, kad šiame ruože niekad nebuvo planingos kolonizacijos, suplanuojant taisyklingus naujakurių kaimus su tvarkingai išdėstytais trobesiais. Pasienyje nuo pat XV a. kūrėsi ateiviai iš lietuviškų/baltiškų kraštų, įpratę apsigyventi savo nuožiūra–jiems patogiai išsidėstant pastatus ir kitką. Tai rodo, kad pasienyje per šimtmečius buvo išlikusios senosios baltiškos tradicijos, senovinio gyvenimo būdo atgarsiai.

Atskira vokiška „sala“ pasienyje tebuvo Lindenhofo dvaras, kurį XIX a. viduryje valdė Verneris (Bernhard Wilhelm Leopold Werner), susituokęs su vokiete iš Funkų giminės.

Būta pokyčių Žemaitijos pusėje–carinės Rusijos okupuotose žemėse. Iš Palangos per Vilimiškius (Wilimiszki) ir Pryšmantus (Pryszmanty) į Kretingą buvo nutiestas tiesus vieškelis. Prie jo ties Pryšmantais stovėjo karčema.

Nuo Virštininkų keliukas ėjo pietų link iki valstybinės sienos ir toliau suko pačiu pasieniu iki sienos perėjimo punkto Bajoruose. Prie šio pasienio keliuko ties prūsiškaisiais Ramučiais tebestovėjo karčema. Netoliese buvo įrengtas rusų pasieniečių kordonas (būstinė) ir jų postai (pagal vietovę vadinti Šilinka  (Schilinke)).

Prie pasienio keliuko ties Pryšmantais stovėjo tuo vardu rusų kordonas. Slučkų pasieniečio postas vadintas pagal gretimą pasienio palivarką (Sluczki).

Žemaitijos paribys anuomet buvo labai ištuštintas. Tik atokiau nuo valstybinės sienos stovėjo didesni gatviniai kaimai: Virštininkai, Vilimiškiai, Kiauleikiai ir kt. Kitaip būta Prūsijos valdose–ten iki pat valstybinės sienos trasos buvo išsimėtę gausūs maži kaimeliai, ten nuo seno gyventa laisviau.

Tie skirtingumai primena LDK valdose XVI a. viduryje pradėtąją Valakų reformą, kai drastiškai buvo pertvarkyta senovinė chaotiška žemėvalda ir lig tol buvęs baltiškasis apgyvendinimas (teritorijoje padrikai išsimėtę nedideli kaimeliai su padrikai užstatytomis sodybomis). Vietoje jų buvo sukurtas taisyklingas kelių ir dažniau stačiakampių kaimų laukų tinklas, į gatvinius kaimus sukeltos ir ten suspaustos kaimiečių sodybos su taisyklingai išrikiuotais trobesiais. Senoviškesnis kaimų pobūdis išliko tik Mažojoje Lietuvoje–Prūsijos valdose.

Pasakota, kad senais (LDK ir ATR) laikais valstybinės sienos trasą žymėdavo tik reti kapčiai–supilti žemės kauburiai. XVIII a. pabaigoje Didžiosios Lietuvos žemes užgrobusi Rusijos imperija ėmėsi griežčiau žymėti savo valdų ribas. Sienos trasa buvo iškastas griovys, kartu perkirtęs gausius ankstesnius keliukus tarp valstybių. Nuo tada sunkiau prikrautu vežimu jau nebepavykdavo lengvai kirsti sienos. Gal valstybėms sutarus, tas griovys buvo atnaujintas XIX a. pabaigoje.

Tais laikais kas 1,5–2 km abipus griovio būdavo įkasami gal 2–4 m aukščio stulpai, ženklinę sienos trasą. Prūsijos pusėje įkasinėtas ąžuolinis kvadratinio skerspjūvio rąstas, nudažytas baltai (briaunos buvo juodos). Stulpo viršuje buvęs skiedrinis stogelis ir Prūsijos herbinio erelio atvaizdas su sienos ženklo numeriu. Kokiam stulpui sutręšus, pasienio valdžia užsakydavo vietos žmonėms pagaminti naują ir jį įkasti už neblogą atlyginimą.

Rusijos pusėje būdavo įkasamas apvalus rąstas, įvijai dažytas imperinės vėliavos spalvomis: juoda, geltona, raudona. Stulpo viršuje būdavo dvigalvis rusiškas erelis.

Paaugę vietos vaikai kartais dūkdavo, šokinėdami per sienos griovį, jei arti nebūdavo sargybinių.

Gal XIX a. pabaigoje Rusijai vis stiprinant sienos apsaugą, pagriovyje stypsodavo uniformuotas kareivis su šautuvu ir ant jo užmautu durtuvu. Tokių būdavo išrikiuota nemažai.

Rusija palei pat sieną buvo pristačiusi kordonų–medinių būdelių, kuriose nuo darganos ir šalčio slėpdavosi pasieniečiai.

XX a. pradžioje vietiniai sienos perėjimo punktai, skirti ir vietos gyventojams, veikė ties Nemirsėta, Bajorais, Laugaliais, Pėžaičiais ir t.t.

Prūsijos pasienyje kliautasi apmokamais sienos prievaizdais, kurie gaudavo neblogą atlyginimą. Ištarnavus nustatytą ilgoką metų skaičių, buvo galima gauti gana didelę piniginę premiją. Pasienio prievaizdams būdavo priskiriama netrumpa atkarpa, kurią jie privalėjo prižiūrėti. Be viso to dar buvo prievolė tikrinti pasienyje gyvenusių valstiečių gyvulių bandas: karvių, kiaulių, arklių skaičių. Tą buvo įpareigoti daryti ir vietos kaimų bendruomenių vadovai, privalėję vesti turėtų gyvulių sąrašus. Taip bandyta kovoti su kontrabanda, nekontroliuojamu gyvulių perginimu per sieną. XIX a. vis labiau bijota ir užkrečiamųjų ligų plitimo, nelegaliai pervedant gyvulius iš tolimų ir pavojingų vietovių (pavyzdžiui, iš Rusijos imperijos pietinų gubernijų).

Per daugelį pasieniečių tarnybos metų neretai susipažinta su priešingosios pusės pareigūnais ir kariškiais. Pasakota, kad retsykiais susėsta abipus sienos griovio pašnekėti, kartais pasivaišinta vietine degtine ir pan. Prisiminti malonesni Rusijos pasieniečiai, atvaryti iš Ukrainos žemių, Išsiaiškinta, kad carinė imperija mokanti labai kuklų atlyginimą, tad ne vienas tenykštis norėdavo užsidirbti iš sienos pažeidėjų ir pan., imdamas kyšius.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama