Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV)
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Avių ir ožkų gausa liudija apie anuometinį krašto pobūdį. Daug kur plytėjusias senovines girias nuo XIII a. vidurio uoliai kirto naujieji teritorijų valdytojai. Vėliau susirūpinus ištuštėjusių plotų apgyvendinimu, tuometiniams kaimams būdavo priskiriami dideli kirtimų plotai, kuriuose nesitikėta spartaus miškų atžėlimo. Pirmieji naujakuriai nepajėgdavo sukultūrinti didelių kirtimų bei krūmynų plotų, kukliai žemdirbystei pasirinkdavo tik nedidelius derlingesnės žemės lopinėlius. Kitur mieliau užsiimta ganiava–ožkoms ir avims visai tiko buvusiųjų sengirių plotai, kur skabyti krūmokšnių lapai, pešti žolynėliai, šokinėta per kupstynes.
XVI a. viduryje Rubežių kaime suskaičiuota per tūkstantis naminių gyvulių (arklių, karvių ir kt.). Dar buvo ne vienas šimtas prieauglio galvų, jaučiai arimui ir kt. Tokio dydžio gyvulių banda įspūdinga ir šiandieniniais mastais vertinant. Tiesa, galima prisiminti, kad anų laikų gyvuliai buvę menkesni ir mažiau produktyvūs, kad tuomet dar nebuvo vėliau išvestų labai naudingų gyvulių veislių. Tada dažniau nukentėta nuo gyvulių ligų, visokių negandų ir pan. Vis tik anuometinis laikytų naminių gyvulių skaičius išlieka stulbinantis.
Dar galima vertinti, kad Rubežių kaimui, matyt, buvo priskirtas kelių kilometrų ilgumo pasienio ruožas tarp Nemirsėtos ir Kretingalės, gal kelių kvadratinių kilometrų dydžio (ar dar didesnis) plotas. Tenykščių gan laukinių ganyklų (krūmynų ir pan.) pakako tokioms didžiulėms gyvulių bandoms prasimaitinti. Tokia gyvulių gausa turėjo užtikrinti gan neblogą vietos žmonių – pasienio naujakurių gyvenimą, aprūpinti juos maisto produktais, duoti jiems papildomų pajamų iš gyvulininkystės produkcijos pardavimo, sumokėti privalomus mokesčius.
Jau ne vieną šimtmetį daugelio krašto gyventojų sąmonėje įsitvirtino „lietuvio artojo“, visą amžinybę užsiimančio žemdirbyste, įvaizdis. XVI a. vidurio dokumentai rodo kitokį paveikslą–tuomet uoliau užsiimta gyvulininkyste, o žemdirbystė nelaikyta reikšmingu verslu.
Galima prisiminti, kad lietuviškųjų/baltiškųjų kraštų gamtinės sąlygos nebuvo labai palankios senoviškajam žemės dirbimui. Jei to verslo lopšiu laikytame Tarpupyje (dabartinio Irako ir kt. plotuose) labai derlingame minkštame sąnašiniame dirvožemyje, dar pasitelkiant dirbtinį drėkinimą ar sausinimą, per metus sugebėta gauti net du ar tris nemenkus javų derlius, tai daug atšiauresnėse Baltijos pakrantėse, kur vyravo ledynmečio palikti nederlingi smiltynai ir molynai, sunkus žemdirbių triūsas vargiai beatsipirkdavo. Dažnai pamirštame, kad dabartinės Lietuvos teritorija buvo sukultūrinta per šimtus ir tūkstančius metų–deginant nukirstų medžių kelmus, primityviais įrankiais draskant žemės paviršių, kovojant su piktžolėmis bei kenkėjais. Rytiniai kaimynai paliko tikrą senovės prisiminimą sakmėje apie kaimiečių pasitraukimą iš piktžolių apniktų plotų. Tik naujesniais amžiais tobulesniems plūgams apverčiant viršutinį žemės sluoksnelį, per ilgą laiką formuodavosi artojų triūsą atpirkdavę dirbamų laukų ploteliai.
Nepamirštamas ilgalaikių kovų su įsibrovėliais iš Vakarų poveikis. Ne vieną šimtmetį užsitęsus žūtbūtinėms kovoms, žemdirbystės verslas buvo visai nepatikimas. Viena ar kita kryptimi žygiavę kariautojų būriai ištrypdavo pasėlius, spėjamo priešininko valdose nevengdavo padegti nokstančių javų plotų ar tuometinių daržinių su jau nukirstais rugiais bei kitkuo. Rastos grūdų atsargos būdavo pasisavinamos, jos praversdavo ir žirgų pašarui. Tais laikais lengviau galėjo išsisukti gyvulių augintojai, bent dalį savo augintinių nuvarydavę į neįžengiamus brūzgynus ar pan.Manoma, kad žemdirbystė atsigavo ramesniais laikais, 1422 m. sudarius ilgaamžę Melno taikos sutartį. Dabar žinomą XVI a. ekonominį suklestėjimą lėmė ir sparčiai plėsti ariami plotai, plėtoti eksportinių grūdų srautai į Vakarus.
Jei pirmaisiais krašto naujojo apgyvendinimo amžiais apsieita su labai neapibrėžtais vietovardžiais (tada vienu bendru vardu vadinti dideli plotai su ten išsimėčiusiomis naujakurių sodybomis), tai XVII a. ryškėjo norai tiksliau nustatyti gyvenamųjų vietų ribas ir kitką. To reikėjo besivysčiusiai Prūsijos valstybei, kur vis dažniau galvota apie gyventojų ir jų naudotos žemės apskaitą, griežtesnį Mažosios Lietuvos teritorijų administravimą. Kartoti žemių permatavimo vajai, pasiųstiems matininkams nustatant atskirų kaimų naudotų plotų išorines ribas, pagal tai apskaičiuojant tų plotų dydžius ir būtinus mokesčius. Pasienyje–gan atokiose ir valdžios atstovų rečiau lankomose teritorijose–ne kartą buvo aptinkama, kad apsukresnieji kaimiečiai gyvulius ganydavo ar žolę šienaudavo ir už savojo kaimo valdų ribos.
XVII a. ryškėjo ir kitokios painiavos. Įsiveržę švedai pradėdavo galvoti apie okupuotų plotų tinkamą valdymą (tuo sėkmingiau užsiimta dabartinėse Latvijoje ir Estijoje). Išlikusiems vietos pareigūnams (seniūnams ir kitiems) taip pat būdavo svarbu susivokti jiems priskirtose teritorijose. Bent daliai vietos gyventojų buvo paranku apsibrėžti savo gyvenimo ir veiklos vietą. Buvusios sodybų grupelės imtos vadinti atskiru vardu (dažniau kokio svarbesnio gyventojo asmenvardžiu) ir vis dažniau oficialiuose dokumentuose figūruodavo kaip atskiri kaimai. Per užsitęsusias sumaištis kai kurie iš tų naujųjų kaimelių tegyvavo trumpai–vėliau jie tapdavo kitų kaimų dalimis ar visai išnykdavo.
Užbėgant į priekį, galima nurodyti, kad būsimojo griežtesnio teritorijų administravimo laikais (XIX a. ir pan.) krašto administracija labiau skatino smulkių kaimelių jungimąsi į stambesnius darinius (juokauta, kad tada norėta išvengti vargingos raštvedybos–reikalingų ataskaitų apie kiekvieną kaimelį).
Pavyzdžiui, XVII–XVIII a. šiauriniame pasienyje neilgam šmėkštelėjo Laukmikelių (Laukmichel) kaimelio vardas. Šiuo neabejotinai baltišku vardu vadinosi gal iš Kuršo atsikėlę naujakuriai. Senasis žodis „laukas“ Mažojoje Lietuvoje buvo labai paplitęs–ten nestigo Laukogalių, Lauksargių ir panašių vietovardžių bei asmenvardžių.
XVII a. viduryje minėtas Mikelis Laukas ir panašūs vardai. XVIII a. pradžioje pasienio gyvenamoji vieta vadinta karališkųjų valstiečių kaimu, naudojusiu 2 ūbus žemės (vienas ūbas buvo apleistas). To amžiaus pabaigoje ten teminėtas vienintelis ugniakuras–gyvenama sodyba. Vėliau susijungta su gretimu didesniu Girnkalių kaimu. Nebeliko ir kitų gausių trumpalaikių vietovardžių pasienio plotuose–vėlesnio stabilumo laikais ten formuoti pastovesni kaimai.
Ilgiau nei atskiras kaimelis Girnkaliuose gyvavo Laukmikelių giminė. Žinoma apie bent pusšimtį jos narių, minėtų ir XX a. pradžioje. Tie Laukmikeliai būdavo krikštijami lietuvininkams ir kuršininkams būdingais vardais: Adomas, Ansas, Gretė, Ilzė, Barbė, Anikė, Janis, Mikelis, Martinas, Marinkė, Trudė, Urtė, Evė. Jie minėti, kaip gimę Girnkaliuose–senojoje giminės gūžtoje, iš kur plito po kraštą, kartais atsidurdavo tolimuose kraštuose.
Vėlesniais amžiais ryškėjo skirtingumai tarp lietuviškų didesnių kaimų ir latviškose bei estiškose teritorijose įsivyravusių viensėdžių (šie radosi gal dėl užtrukusio švediško valdymo). Didžiojoje Lietuvoje stambesnes kaimų bendruomenės keliems šimtmečiams įtvirtino Valakų reforma, Mažojoje Lietuvoje gal pagal senųjų baltų papročius daug kur glaustasi į nedideles sodybų grupeles.
Gamtinių sąlygų atžvilgiu plotai tarp Kretingalės ir Nemirsėtos buvę gan palankūs kaimų gyventojams–ten neplytėjo kokie neįžengiami pelkynai ar vėjo pustomi negyvybingi smiltynai. Ten sėkmingai išgyvendavo įvairių genčių žmonės (kaip kad kuršiai prieš tūkstantmetį). To ruožo istorinį likimą daugelį amžių lemdavo ne kokios vidinės priežastys, o jo geografinė padėtis ir besikeisdavusi geopolitinė situacija Baltijos jūros pakrantėje.
Vikingų epochoje čia retsykiais išsilaipindavo skandinavų plėšikautojai, neaptikdavę kokių didesnių lobių. XII a. pabaigoje prasidėjus germaniškųjų karinių ordinų brovimuisi į šią pakrantę, 1252 m. susilaukta Klaipėdos (Memelburgo) pilies ir greta augusio uostamiesčio, visai pakeitusio šių apylinkių istoriją. Užsitęsusios kovos tarp įsibrovėlių ir baltų genčių nerimo iki pat Melno taikos. Po 1422 m. (kaip ir ankstėliau) vis labiau rūpintasi suniokotų apylinkių atkūrimu. 1525 m. iš Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdų likučių sutvėrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę–Lenkijos karalystės vasalę, ten dar uoliau užsiimta krašto apgyvendinimu, pasikviečiant tūkstančius ateivių iš lietuviškų žemių, pasirūpinant ir lietuviškąja raštija, švietimu ir tikyba.
Vėliau „aukso amžiumi“ vadintas stabilesnis laikotarpis ilgai netruko. Paveldėtojai nuošalią Prūsijos kunigaikštystę susiejo su Brandenburgo (Berlyno apylinkėmis), įsivelta į visokiausius europinius konfliktus. Laimei, atokiosios Mažosios Lietuvos nepalietė baisusis Trisdešimties metų karas, pražudęs gal pusę vokiškųjų žemių gyventojų. Stiprėjo įvairiausios įtampos–Moskovija brovėsi į nusilpusios Livonijos valdas, stiprėjusi Švedija vis dažniau vylėsi užvaldyti rytines Baltijos jūros pakrantes. XVII a. vėliau prisimintas kaip „tvano“ laikai, vis menkinę LDK/ATR jėgas. Švedų įsigalėjimas Klaipėdos apylinkėse paliko savų pėdsakų, kaip ir užsitęsusių kovų netolimuose kraštuose aidai. Kai kas kai ką laimėdavo–taip sumaišties laikais Prūsija atsikratė priklausomybės nuo Lenkijos karalystės ir toliau gyvavo kaip savarankiška valstybė.
Vis tik kaimyniškieji ryšiai išliko. Ne vienas LDK/ATR veikėjas gretimos Prūsijos valdose įsigydavo dvarų ar šiaip žemės valdų, gal ir apsidrausdamas netikrumo laikais. Į Mažąją Lietuvą ir toliau kėlėsi žmonės iš Didžiosios Lietuvos, žlungančios Livonijos ar Kuršo. Visa tai skatino pokyčius pasienyje.
Gal XVII a. dokumente greta valstybinės sienos trasos minėtas Girkalių ar Girgalių kaimas (Gerkallen, Girgallen). Kiek atokiau nuo sienos nurodyti Melašiai (Melasche), Rašiai (Raschen) ir dvarelis. Senieji Rubežiai jau nebeminėti–turbūt tame ruože jau kūrėsi nauji smulkesni kaimai. Kitur minėta Rubežių seniūnija–didesnis plotas.
Kitame tų laikų ar XVI a. dokumente dar minėti Rubežiai (Rubessen), o Girkaliai (Girkall) buvę arčiau jūros ir Nemirsėtos. Žemaitijos pusėje nurodyta Pryšmančių gyvenvietė (Prismanten), Palanga (Polangen) ir tarp jų buvęs kaimas. Valstybinės sienos trasa kai kur jau žymėta kapčiais ar didesniais įtvirtinimais (Schüttung).
Gal 1670 m. Klaipėdos distrikto žemėlapyje valstybinės sienos trasa tarp Kretingalės ir Baltijos jūros vaizduota kaip gerokai vingiuota. Kaip didesnė gyvenvietė Žemaitijos pusėje vaizduota Palanga. Tarp jos ir Kretingos buvę dar trys kaimai. Prūsijos pusėje rodyti keli nedideli kaimeliai.
To meto dokumentuose paminėta daug lietuviškų/baltiškų asmenvardžių, kai kurie iš jų paaiškina vėlesnių kaimų vardų kilmę. Antai, buvo nurodytas didelį žemės plotą naudojęs Jurgis Užanaitis (Gerge Ussanait), vėliau ten radosi ir ilgai gyvavo Užanaičių kaimas. Iš Klausvaičio (Klausweit) kilo Klausvaičių vietovardis. Minėti Jonas Ramutis (Jan Ramut), Maris Girkalis (Maris Girkal), Petras Gibišas (Peter Gibbitz). Vėlesniais laikais ten buvo Ramučių, Girnkalių ir Gibišių kaimai. Dar buvo Grauduošių kaimo pirmtakas (Bertel Grauduss). Minėti Getkantas (Jetkant), Andrius Kuršis (Andres Kursis), vėl ir vėl liudiję tuometinį krašto lietuviškumą ar baltiškumą.
Gal dar Ordino laikus priminė pačiame pasienyje veikusi vokiškoji Lindenhofo valda, naudojusi didelį žemės plotą. Šis buvęs nemenkame Prūsijos valdų iškyšulyje, išsišovusiame iš valstybinės sienos vidutinės linijos, įsiterpęs į Žemaitijos plotus. Veikiausiai, ten buvo kuriamas tam tikras sienos forpostas, turėjęs įtvirtinti Prūsijos (ir gal dar Ordino) valdų konfigūraciją.
Autorius: Martynas Purvinas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama