Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV)
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Ankstesnėse šios studijos dalyse apžvelgiau buvusio ilgaamžio Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos paribio istoriją nuo Smalininkų iki Kretingos apylinkių. 1422 m. įteisinta ir pusę tūkstantmečio gyvavusi valstybinė siena ėjo per skirtingas vietoves. Ji kirto laivuojamas upes (tokias kaip Minija, Jūra ir kt.), reikšmingus tarpvalstybinius kelius. Kai kur pasienis leido suklestėti atskiroms gyvenvietėms (kaip kad Smalininkai, Lauksargiai, Žemaičių Naumiestis, Kretinga ir kt.). Kai kur ilgaamžės valstybinės sienos trasa ėjo per mažiau reikšmingus plotus, kuriuose būta savų įdomybių ir permainingų istorijų.
Antai, tarp dabartinės Kretingos apylinkių ir pajūrio Nemirsėtos nusidriekęs pasienio ruožas nepasižymėjo kokiais ypatingumais, tačiau ten būta įdomių pasistumdymų tarp Žemaitijai atitekusių Palangos apylinkių (kur dar prieš tūkstantmetį gyveno kuršių giminės) ir Mažajai Lietuvai priskiriamų vietovių. Dabar Žemaitijos pusėje žinomas Pryšmančių kaimas, o piečiau, buvusiose Prūsijos valdose – Girkaliai. Per buvusią valstybinę sieną šiaurės link teka nedidelis Rąžės upelis, gerai žinomas Palangos kurorto poilsiautojams.
Plotai ties Baltijos jūra buvo gyvenami nuo seno. Pajūryje tūkstančius metų užsiimta žūkle. Nors jūra ne karto atplaukdavo plėšikautojai, siaubę netolimus plotus, tačiau Baltija buvo ir svarbiausias prekybos kelias. Antai, tuometiniame pasienyje ties Ramučių (Ramutten Jahn) kaimu 1911–1913 m. kasinėtas IX-XII a. kapinynas. Ten aptikta apie 250 palaidojimų–degintinių ir griautinių kapų, kur gal laidoti žmonės iš įvairių kraštų. Įkapėse aptikta stiklinių karoliukų, kurie buvo pagaminti Bizantijoje bei Rytų šalyse. Tos egzotinės prekės per daugelį tarpininkų atkeliavo iki Baltijos pakrančių, ten jomis puošėsi krašto moterys. Archeologinių tyrimų metu aptiktieji radiniai buvo perduoti garsiajam Prussia muziejui Karaliaučiuje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ši svarbi kultūros įstaiga buvo sunaikinta, bet dalį eksponatų pavyko išgelbėti. Kai kas iš tų Lietuvos pajūrio radinių ir dabar rodomi Berlyno proistorės muziejuje.
Senovinio gyvenimo pėdsakų (datuojamų ir keliais tūkstančiais metų) Baltijos pakrantėse esama ir daugiau, bet šiame rašinyje stengiuosi apsiriboti Mažosios Lietuvos epocha (XV-XX a.).
Galima paminėti, kad dabartinės Lietuvos plotai per šimtus milijonų metų patyrė įvairiausių pokyčių. Mums daugiau girdėtas paskutinis ledynmetis, kai tik prieš keliolika tūkstančių metų iš dabartinio pajūrio pradėjo trauktis didysis Skandinavijos ledynas, palikęs storus sąnašų sluoksnius, sustumdytas kalveles bei įdaubas. To nestinga ir čia aptariamame ruože tarp Kretingalės ir Nemirsetos.
1525 m. buvusiose Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdose įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę (hercogystę), ten teko rūpintis įvairiausiais ūkiniais reikalais, kurti tvarią (o ne vien karo grobiu ar užsienio rėmėjų pagalba gyvuojančią) ekonomiką ir ūkį. Tekdavo rinkti įvairiausius mokesčius, plėtoti raštvedybą, mūsų laikų istorikams palikusią vertingus šaltinius.
Antai, XVI a. viduryje krikščioniškajai Europai iškilo musulmoniškosios Osmanų imperijos (nelyg agresyvios šiandieninės Rusijos) grėsmė. Tada bandyta telkti pajėgas priešinimuisi sparčiam osmanų brovimuisi į Pietų ir Vidurio Europą. Specialų „turkišką“ mokestį sumanyta rinkti ir iš Prūsijos kunigaikštystės gyventojų, atsižvelgiant į jų turėtą turtą. Iš to liko žinių ne vien apie tą mokestį, bet ir apie jo mokėtojus, tuometines krašto vietoves.
Pažymėtina, kad anuomet dažniau minėta Kretinga (Kretingalė) ir Nemirsėta. Abi tos gyvenvietės buvo didesnės ir žymesnės: per Kretingalę ėjo svarbus vieškelis iš Klaipėdos uostamiesčio į šiaurinę Žemaitiją ir dabartinę Latviją; Nemirsėta stovėjo pajūryje, ties keliu iš Klaipėdos į Palangą ir tolyn. Atrodo, kad pasienio ruožas tarp tų dviejų centrų anuomet ir vėliau buvo mažareikšmis, ten neminėtos kažkokios svarbesnės gyvenamosios vietos. Veikiausiai, ten buvusios negausios kaimiečių sodybos tiesiog būdavo priskiriamos didesnėms apylinkių gyvenvietėms, negaudamos savarankiškos gyvenvietės statuso. Tik po 1422 m. taikos sutarties nubrėžus valstybinę sieną, pasienyje tarp Nemirsėtos ir Kretingalės lietuvių atvykėliai įkūrė Rubežių kaimą. 1590 m. dokumente minėtas Rubeschen (Rubežių) kaimas, kuriame gyvenęs Maszerim Ilgaude (Mažrimas Ilgaudas). To žmogaus asmenvardis buvo aiškiai lietuviškas/ baltiškas. Pats kaimo pavadinimas gal atkeliavo iš rytinių ar pietinių lietuviškų žemių, kur būta daugiau kontaktų su gudais ir kitais slavais, kalbinio mišrumo.
Anuometinis kaimietis vietovėje įsiamžino ilgam–jo palikuonys įkūrė ir išlaikė Ilgaudų (Ilgauden Maserim) kaimą pasienio ruože, gyvavusį iki pat XX a.
Ta žinutė veikiausiai patvirtina, kad XVI a. (ir gal vėliau) gyvavęs Rubežių kaimas, veikiausiai, buvo tarp Nemirsėtos ir Kretingalės. Matyt, dar XV-XVI a. atvykėliai iš dabartinės Rytų Lietuvos savo įkurtą gyvenamąją vietovę ties dviejų valstybių riba pavadino Rubežiais (Pasieniais).
Įdomu, kad tame kaime Mažrimas minėtas ir XVI a. viduryje – gal tai buvo vėlesnio Mažrimo tėvas ar tas pats ilgai gyvenęs žmogus. To laiko dokumente tas kaimietis nurodytas ir kaip Jurgis Mažrimas (Jorge Masserim). Gali būti, kad Ilgaudas buvo gal aukštu ūgiu pasižymėjusio žmogaus pravardė, jį skyrusi nuo kitų Mažrimų. Tų laikų svetimšaliai raštininkai gal iš klausos tą asmenvardį užrašė taip: Masserim Ylgautz. Vėlesniais laikais būta įvairių užrašymo versijų, bet jų pagrinde vis tiek likdavo lietuviški vardai „Mažrimas Ilgaudas“.
XVI a. viduryje Rubežių kaime surašyta 14 savarankiškų ūkininkų, 20 jų bendrų (talkininkų), 5 samdiniai. Tais laikais savo turtais Rubežiai beveik prilygo netolimai Kretingalei, nusileisdami tik žymiajai Eketei.
Veikiausiai, Rubežiams buvo priskirtas nemažas pasienio plotas su ten išsibarsčiusiomis sodybomis. Vėlesniais laikais iš senesnių sodybų grupių, matyt, įsikūrė keli smulkesni kaimai, gavę savus vardus ir pamiršę seną Rubežių vardą.
XVI a. viduryje Rubežiuose minėtas ūkininkas Macas Syrinkalis (Matz Syrinkall). Gali būti, kad jo pavardė buvo užrašyta klaidingi – gal tas žmogus vadinosi Girnkalis (toks vardas vėlesniais amžiais dažnai minėtas šiame pasienio ruože). Šis kaimietis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs net 8 arklius, jautį, 8 melžiamas karves, 4 telyčias, veršiukų, kumeliukų, 10 avių, 4 ožkas, 15 kiaulių. Jo bendras Markus dar laikė 6 arklius, jautį, buliuką, 9 melžiamas karves, prieauglio, 9 avis.
Tada minėtas ir būsimo Gibišų kaimo pradininkas Petras Gibišas (Peter Gybbis), jo brolis (?) Martynas.
Kito ūkininko bendras Norvilas (Narwill) laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 kiaules, 4 ožkas. Jo baltišką kilmę liudijo ir šiandien žinomas asmenvardis.
Tada užrašyta vardą Gytkandt Reysse šiandien galėtume skaityti kaip „Getkantas“–šis asmenvardis taip pat žinomas Lietuvos istorijoje.
Ūkininko Andriaus Kuršiaus (Andre Kursch) pavardė priminė čia kelis šimtmečius gyvenusią kuršių gentį. Tas žmogus tapo nemenku ūkininku – laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, prieauglio, 2 avis, 4 kiaules. Jo bendro vardas užrašytas kaip Gritsch Geneygk – šiandien jį galėtume vadinti Gričium Geneikiu. Šis laikęs net 9 arklius, jautį, 2 buliukus, net 10 karvių, prieauglio, 2 avių, 9 ožkas, 12 kiaulių.
Ūkininkas Dargis Bajoras (Darge Bayor) laikė 7 arklius, jautį, net 10 karvių, prieauglio, 10 avių, 4 ožkas, net 20 kiaulių. Jo bendras buvo Petrikas.
Tokie skaičiai liudija, kad anuometiniame pasienyje gyventa pasiturinčiai–ten laikytos labai gausios naminių gyvulių bandos. Anuometiniai kaimiečiai gal uždarbiavo gabendami krovinius į ir iš Klaipėdos–tam laikyta itin daug arklių. Kukliau verstasi žemdirbyste–ūkininkai laikydavo tik po vieną suaugusį jautį, anuomet privalėjusį arti dirvas. Primelžtas pienas, avių vilna ir kiauliena, matyt, pardavinėti netolimoje Klaipėdoje.
Matyt, uostamiesčio artumas lėmė gan intensyvų šio pasienio ruožo įsisavinimą XV-XVI a. Nuo tuometinių Rubežių nesunku buvo pasiekti pajūrio vieškelį Klaipėda-Palanga ar šiaurrytinį kelią Klaipėda–Kretinga–Ryga, jais gabenti ūkininkų produkciją.
Išlikę duomenys apie XVI a. viduryje Rubežių kaime laikytus naminius gyvulius leidžia apibūdinti kai kuriuos anuometinės gyvensenos bruožus.
Populiariausi augintiniai ir anais laikais buvo kiaulės, jų tada laikyta gal 316. Septyni kaimo ūkininkai rimčiau užsiėmė kiaulininkyste–jie augino po 12–22 kiaules. Daugiau kas laikė po 4–10 kiaulių. Dešimt samdinių bei talkininkų augino po 1–3 kiaules. Stambesnieji ūkininkai, veikiausiai, pardavinėdavo kiaulieną ir gaminius iš jos Klaipėdos uostamiestyje, smulkesnieji augintojai, matyt, laikė kiaules savoms reikmėms.
Antras populiarus augintinis buvo avis. Jos, veikiausiai, augintos dėl vilnos–pajūryje šilti vilnoniai audiniai bei mezginiai visada praversdavo. Matyt, avių vilna ir dirbiniai iš jos taip pat vežti parduoti į Klaipėdą. Tada suskaičiuota 230 augintų avių. 15 kaimiečių laikė po 8–12 avių. Samdiniai ir kiti apsieidavo su viena avele. Matyt, vidutinės šeimos poreikiams anuomet pakakdavo kelių avių vilnos.
Anuomet surašyta 180 melžiamų karvių. Dar buvo gausaus prieauglio (veršelių, telyčių, jautukų). Atskirai surašinėti arimams naudoti jaučiai–tokių nebuvo daug. 7 ūkininkai laikė po 8–10 karvių, jų pieną ir jo produktus gal veždami pardavimui į Klaipėdą. Daugiau kas turėjo po 3–5 karves gal labiau savo reikalams. 8 kaimiečiai teturėjo po vieną karvutę. Prisimintina, kad tų laikų karvės nepasižymėjo didesniu produktyvumu–pieno melžta nedaug, tad jo pertekliaus nebuvo.
Rubežių kaime anuomet laikyta gal 160 arklių. Dar buvo nemažai kumeliukų, paaugančių arklių. Keturi ūkininkai turėjo po 8–9 arklius. Dar septyni ūkininkai laikė po 6–7 arklius. Veikiausiai, su tais arkliais dažniau uždarbiauta, vežiojant krovinius iš uostamiesčio, gal atliekant kokias kitas užduotis.
Primintina, kad netoli nuo Rubežių kaimo, šiaurės pusėje už Palangos–Šventosios ruožo (šį ilgai valdė LDK) plytėjo buvusio Livonijos ordino valdos, ten vėliau susitvėrusi Kuršo kunigaikštystė (hercogystė) su Liepojos ir Ventspilio uostamiesčiais. XVI a. tarp Prūsijos ir Kuršo būta nemaža ryšių, įprasti senoviniai vieškeliai driekėsi palei Baltijos jūrą, tad arklių kinkiniai praversdavo.
Dar vienas Rubežių kaimo augintinis buvo ožka, kurių ten buvo surašyta 115. Trys ūkininkai laikė po 7–9 ožkas, kitur dažniau apsieita su 2–4.
Autorius: Martynas Purvinas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama