Mindaugas Šapoka. Liberum veto praeityje ir šiuo metu

Mindaugas Šapoka. Liberum veto praeityje ir šiuo metu. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimas Žygimanto Vazos (1587–1632) laikais Mindaugas Šapoka, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas, istorijos žurnalas "Voruta", Nr.2, 2025 Liberum veto (iš lot. kalbos: „laisvai neleidžiu”) – taip Abiejų Tautų Respublikoje vadinta kiekvieno kilmingojo teisė neleisti seime priimti įstatymų. Ši teisė intensyviai pradėjo formuotis po Liublino unijos ir jau Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimano Vazos laikais (1587–1632) dauguma nutarimų buvo priimami vienbalsiai. Dėl Lenkijos ir Lietuvos valstybės nuopolio daugelis kaltina būtent „liberum veto” teisę ir toks kaltinimas yra iš dalies pagrįstas, mat užsienio valstybei papirkus vieną pasiuntinį, būdavo galima nutraukti viso seimo darbą, nepriimant valstybei būtinų sprendimų. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad net ir šiais laikais Europos Sąjungos Taryba vis dar taiko vienbalsiškumo principą tokiose visoms Europos Sąjungos narėms jautriose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, naujų narių priėmimas į Europos Sąjungą, finansiniai klausimai ir kt. Taigi Europos Sąjungos valstybės narės žiūri į vienbalsiškumo principą kaip tam tikrą savo teisių konstitucinės apsaugos garantą. Kaip tai pavyksta priimti sprendimus vienbalsiškai? Visų pirma dėl to, kad į darbotvarkę paprastai įtraukiami tie klausimai, dėl kurių nuomonės yra iš anksto suderintos arba labai artimos kompromisui. Tad jeigu netgi moderniais laikais vienbalsiškumo principas yra taikomas Europos Sąjungoje, tai gal ir Lenkijos-Lietuvos valstybėje toks sprendimo priėmimas nebuvo blogas ir visuomenė turėjo savas priežastis, kodėl buvo laikomasi tokio sprendimų priėmimo būdo? Iš tikrųjų, jeigu pažiūrėsime į praktinį tokio sprendimo priėmimo būdo taikymą, atrasime daug panašumų tarp Lenkijos ir Lietuvos (Respublikos) bei Europos Sąjungos. Lenkijos ir Lietuvos seime taip pat būdavo priimami tik iš anksto suderinti klausimai. Lenkijos-Lietuvos valstybės pagrindinis parlamentarizmo posėdžiavimo principas buvo mažumos prisijungimas prie daugumos. Prieš kiekvieną seimą susirinkę seimeliai buvo pirmoji pakopa, kurioje buvo derinami patys įvairiausi reikalavimai ir sudaroma viena instrukcija, kurios pasiuntiniai seime turėjo griežtai laikytis. Antroji instancija, kurioje buvo derinami prieštaravimai, buvo atskirų Respublikos dalių provinciniai suvažiavimai. Tokius suvažiavimus turėjo Lietuva, Karališkoji Prūsija, Mozūrija, Didžioji Lenkija bei Mažoji Lenkija. Tokie pasitarimai labai palengvindavo seimo darbą, o į bendrą seimą susirinkę pasiuntiniai kalbėdavo ir siūlydavo įstatymus ne kaip pavieniai asmenys, bet jų atstovaujamo pavieto arba netgi visos provincijos vardu. Visi prieštaravimai taip pat buvo suprantami ne kaip pavienio asmens asmeninė nuomonė, bet kaip viso pavieto, t.y. tam tikros bendruomenės pageidavimas. Teoriškai visi posėdžiaujantys seime buvo lygūs. Liberum veto daugeliu atveju galėjo tokioje situacijoje suvaidinti teigiamą vaidmenį, kaip ir dabar gali suvaidinti teigiamą vaidmenį Europos Sąjungos viduje, ypač mažesnėms narėms saugant save nuo didžiųjų narių primestų sprendimų. Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje liberum veto buvo skirta seimo dalyvių daugumą priversti dar kartą persvarstyti sprendimus ir priversti atsižvelgti į mažumos interesus. Vis dėlto šį teisė evoliucionavo ir ėmė išsigimti. Jau 1652 m. pasinaudojus šia teise buvo neleista pratęsti seimo darbo, o 1669 m. prieštaravimo teise buvo pirmą kartą pasinaudota išardant seimą. Pradinis vienbalsiškumo principo tikslas apginti mažumas visiškai išsikreipė ir liberum veto teisė tapo įvairių politinių grupuočių kovos įrankiu. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III valdymo laikais (1733–1763) pasiektas apogėjus, kuomet neiširo vos vienas seimas. Prieštaravimas seime galėjo būti pareikštas dėl įvairių priežasčių. Kartais pavietas duodavo instrukciją, kurioje buvo leidžiama išardyti seimą, jeigu bus priimtas vienas ar kitas sprendimas (paprastai dėl naujų mokesčių, karo ar taikos klausimu). Tačiau dažniausiai tai buvo daroma pakursčius kuriai nors besivaržančiai didikų frakcijai. Bet būdavo ir išimčių, kuomet liberum veto teikiamomis galimybėmis naudodavosi pats valdovas. Štai Jonas Kazimieras Vaza (1648–1668) rėmė liberum veto įtvirtinimą suprasdamas, kad tai įrankis, kurio pagalba galima lengvai kontroliuoti sau nepalankių seimų darbą. Bet kokiu atveju pasiuntinys, jeigu ir pareikšdavo nepritarimą, neturėjo jokių šansų to prieštaravimo išlaikyti neparemtas įtakingesnių ir galingesnių žmonių. Pats nepritarimas seimo salėje galėjo būti pareikštas įvairiai. Paprastai būdavo neleidžiama imti svarstyti jokių klausimų, kol nebus patenkintas vienas ar kitas reikalavimas (pvz.: valdovas turi išdalinti laisvas pareigybes; XVIII a. pradžioje populiarus reikalavimas buvo reikalauti rusų kariuomenės išvedimo). Prieštaravimas taip pat galėjo būti pareikštas skaitant jau parengtus įstatymus, kuomet buvo klausiama pasiuntinių pritarimo. Paprastai protestą pareiškęs pasiuntinys iš posėdžių salės išeidavo arba buvo skubiai „evakuojamas” jį globojančios grupuotės. Taip buvo kur kas daugiau šansų sužlugdyti seimą ir atsispirti visuotiniam spaudimui, įtikinėjimams, net grasinimams, kurie užplūsdavo protestuotoją jeigu šis likdavo salėje. Net ir pasišalinus tokiam pasiuntiniui, seimo dauguma nenuleisdavo rankų ir jo atkakliai ieškodavo po miestą, netgi išstatydavo sargybas saugoti miesto (Varšuvos ar Gardino kur vykdavo seimai) norėdami neleisti jam išvykti. Vienintelė išeitis „apeiti” liberum veto tapdavo konfederaciniai seimai, kuriuose visi sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Pagal įstatymus konfederaciniai seimai visuomet posėdžiaudavo tarpuvaldžiu, kuomet senasis valdovas buvo miręs, o naujas buvo renkamas balsų dauguma. Ypatingų vidinių neramumų arba išorinių pavojų atvejais sudarius visą valstybę apimančią bajorijos organizaciją – konfederaciją – konfederaciniai seimai posėdžiaudavo ir valdovui esant gyvam. Ryškiausi to pavyzdžiai – tai 1672 ir 1717 m. seimai, bei 1710 m. konfederacinė taryba, kurios sprendimai buvo prilyginti seimui. Nereikėtų pervertinti liberum veto reikšmės Lietuvos parlamentarizmo istorijoje. Net seimui priėmus įstatymus, niekas nebuvo garantuotas, kad juos patvirtins seimeliai, o bajorija juos vykdys. Seimui iširus, tie patys seimeliai imdavosi įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ir priimdavo būtiniausius sprendimus. Todėl nors liberum veto teise išardytų seimų reikšmė yra nenuginčijama, visgi Respublika buvo sukūrusi pakankamai efektyvų aparatą, kaip seimo žlugimus neutralizuoti. 1768 m. liberum veto teisė buvo apribota svarstant mokesčių klausimus, o 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ją visiškai panaikino. Labai abejotina ar ankstesnis liberum veto likvidavimas galėjo išgelbėti valstybę nuo žlugimo. Toks veiksmas nebūtų sukūręs efektyvaus parlamento per vieną naktį, o būtų tik sustiprinęs įstatymų leidžiamąją valdžią ir davęs papildomą impulsą seimui dar labiau apriboti valdovo galias bei stiprinti valstybės decentralizaciją. Taigi vienbalsiškumo principas turi savyje tiek teigiamų savybių, tiek neigiamų aspektų ir visi jie puikiai atsispindi Lietuvos ir Lenkijos parlamentarizmo istorijoje. Tiek Abiejų Tautų Respublikoje, tiek šiuolaikinėje Europos Sąjungoje, šis principas buvo ir tebėra sudėtingas kompromiso ieškojimo instrumentas. Nors jis gali tapti konstruktyvaus dialogo pagrindu, ginant mažesnių dalyvių interesus ir užtikrinant plataus masto sutarimą, istorija taip pat parodė, kad pernelyg didelė šio principo priklausomybė gali svariai prisidėti prie destrukcinių procesų valstybės viduje. Todėl šiandien vienbalsiškumas taikomas labai selektyviai ir dažniausiai tik tose srityse, kur būtinas visiškas narių solidarumas. Abiejų Tautų Respublikos patirtis byloja, jog net ir geriausi demokratiniai principai be pusiausvyros mechanizmų gali virsti savo pačių karikatūra. Tai – svarbi pamoka ne tik istorijai, bet ir dabartinei bei būsimai politinei sąrangai.

Autorius: TRAKŲ ŽEMĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama