Skaitmeninis himnas meilei

Meilė neseen‘ina.

Tikras žvilgsnis nepabėga išgirdęs nepatogią tiesą. Neignoruoja. Nesiteisina darbų gausa.</em >

Meilė leidžiasi seen‘inama.

Žmogaus žvilgsnis neįsižeidžia, jei kitas į jį pažiūri. Leidžia kitam pagalvoti prieš atsakant. Kartais sekundę. Kartais minutę. O kartais ir visą gyvenimą.

Meilė mato save. Meilė mato kitą.

Meilė tylì. Meilė atsakinga.

Meilė nesiverčia iš kailio, kad būtų atsakyta. Meilė atsako neprašyta.

Išnyks pranešimai, baigsis žmonių pripažinimas. Mūsų žinutės trumpalaikės, o žvilgsnis, sudarkytas. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas. Tapęs vyru...

Ech..

Tapęs žinute, mečiau tai, kas žmogiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, reels‘ų ir pavienių sakinių pavidalu. O tuomet regėsime akis į akį.

Matysime žmogų.

Ne pavidalą.

Girdėsime balsą.

O ne balso įrašą.

Dabar apsimetu, kad pažįstu. Tačiau nepažįstu net iš dalies.

O tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.

Meilė mato kitą. Meilė mato ir save.

Pripažįsta buvimą ir atsako neprašyta.

Taigi, dabar pasilieka tikėjimas.

Jog tai, kas užrašyta, nebūtinai yra tikra.