Slaptasis dezinformacijos ginklas

Terminas „klaidinančios naujienos“ (angl. „fake news“) yra neišvengiamas kalbant informacijos internete tema. Per paskutinius dešimt metų šis terminas tapo itin reikalingu visiems, norintiems suprasti kas, kaip ir kodėl vyksta internete. Turbūt galima teigti, kad mes klaidinančias naujienas pažįstame daug geriau negu norėtume – ar ne puiku būtų, jei galėtume užtikrinti, kad visa socialiniuose tinkluose esanti informacija būtų neabejotinai teisinga? Kas nenorėtų gebėti pasitikėti kiekvienu žodžiu plintančiu interneto platybėse? Deja, apie tokius malonumus dabar galima tik svajoti – mes vis geriau išmokstame kritiškai vertinti kiekvieną žinių šaltinį, kurio pavadinimo mes neatpažįstame iš pirmo žvilgsnio. Mes įsitikiname, kad jo autorių rašliavos atitinka mūsų vertybes ir tik tada drįstame priimti skleidžiamas idėjas. Sunku neigti tokio elgesio būtinybę - moderniame internete informacijos kiekis yra stulbinantis, tad nenuostabu, kad mes stengiamės apriboti jos kiekį: ar sąmoningai, ar ne – nesvarbu. Aišku, svarbu pabrėžti – dezinformacija nėra modernus reiškinys. Paskalos, melai bei propagandos kampanijos politiniams tikslams naudojami jau tūkstančius metų. Net galima teigti, kad Romos Imperija – turbūt pats įstabiausias senovės istorijos reiškinys, buvo pastatytas tikslingai naudotos klaidingos informacijos dėka. Po legendinės Julijaus Cezario žmogžudystės jo paties brolio ranka, Romos Respubliką apėmė chaosas. Iškilo dvi svarbios asmenybės – Oktavianas Augustas ir Markas Antonijus. Abu politikai suprato visuomenės nuomonės svarbą, tad jų tarpusavio kariniai veiksmai neapsiribojo iečių ir skydų susidūrimais. Romos forumuose aidėjo diskusijos apie šių ambicingų vyrų skleidžiamą retoriką ir šmeižiančias poemas. Šiame konflikte išryškėjo Oktaviano politiniai sugebėjimai. Šio būsimo Romos imperatoriaus operacija buvo efektyvesnė: jis savo trumpus bei įsimintinus šūkius išraižinėjo ant monetų, taip užtikrindamas jų plačią sklaidą, jis atakavo Antonijaus „romėniškumą“, o jo santykius su Kleopatra vadino Romos išdavyste. Antonijaus charakteris buvo atakuojamas visokeriopai, ar tai buvo tiesa – nesvarbu. Galų gale, po dviejų metų karo, po skaudžių pralaimėjimų diskusijų ir mūšio laukuose, Markas Antonijus, kartu su Kleopatra, nusižudė, o Oktavianas Augustas paskelbė Romą imperija. Nesuklyskime – nors triukai tie patys, paskutinio dešimtmečio dezinformacijos mastas neprilygsta praeities politikų žaidimams. Operacijos, kurios vykdomos internete yra nesuvokiamo genialumo vaisius, o dezinformacijos sklaidą laisvai galima pavadinti daugiadisciplininiu mokslu. Sėkmingos dezinformacijos kampanijos išnaudoja visas psichologines žmonių silpnybes – pajungiamos giliai slypinčios baimės, tiksliai renkami norimas emocijas keliantys vaizdai, kartais net specialiai įveliamos klaidos tam, kad būtų užtikrinamas skaitytojo dėmesys bei pasitikėjimas. Egzistuoja industrijos, kurios iš to pelnosi: už kiekvieno internetinio kampo slypi „profesionalūs interneto troliai“, kurie iš melagienų skleidimo valgo duoną, o socialinių tinklų paskyros yra dirbtinai auginamos tam, kad būtų parduotos dezinformaciją skleidžiančioms kontoroms. Liūdniausia yra tai, kad tokios korporacijos kaip „Meta“ bei „Google“ aktyviai skatina dezinformaciją bei kiršianančias žinutes, nes būtent toks turinys labiausiai įtraukia socialinių tinklų vartotojus. Kiekviena papildoma minutė praleista platformoje yra aukso vertės ir tai šioms kompanijoms uždirba milijonus eurų. Taip, situacija yra sudėtinga – prieš dezinformaciją galima kovoti tik ją atpažinus, tad reikalingas švietimas bei neatslūgstantis atsargumas naršant internetą.  Manau, yra gan ironiška, kad terminą „klaidinančios naujienos“ 2016 m. išpopuliarino būtent Donaldas Trumpas – žmogus, kurio neminėti tyrinėjant šią temą yra neįmanoma. Šis kontraversiškas personažas dezinformaciją įvedė į visuomenės akiratį. „Fake news“ – šį terminą jis vartojo kiekvieną kartą, kai išlįsdavo dar viena iš daugelio jo praeities nuodėmių. O nuodėmių jis turėjo daug. Taip terminas ir prilipo. Nors iki 2016 m. dezinformacija neabejotinai egzistavo, iki tol visuomenė neidentifikavo jos kaip kritinės problemos. Iki tol, ypač vakaruose, plytėjo tam tikras pasitikėjimas. Tai galime pamatyti apžvelgdami paieškos terminų populiarumą – tokios sąvokos kaip „interneto troliai“, „dezinformacija“ ir „klaidinančios naujienos“ svarbia politinės diskusijos dalimi tapo tik po Donaldo Trumpo kandidatūros. Tačiau svarbiausias Trumpo indėlis į dezinformacijos kraitį buvo ne kibus šūkis, o melų legitimacija. 2016 m. JAV prezidento rinkimų rezultatai neabejotinai nustebino visą pasaulį, tačiau labiausiai jie stulbino kitus politikus. Žinoma, visi jie suprato populizmo galią, tačiau čia būta kažko kito. Atrodė, kad Trumpui visi tie kaltinimai ne trukdė, o atvirkščiai, jų išpirktas laikas prieš televizijos kameras jam padėjo užkariauti pusės šalies širdis. Trumpo populiarumo gyvybės gysla buvo neigiamos naujienos apie jį patį. Tad išvados aiškios. Akimirksniu melas prarado savo tabu. Vėliau tai kainuos milijonus gyvybių per 2020 m. COVID-19 krizę. Grįžkime į dabartį. Tiksliau, dvi savaites po 2024 m. JAV prezidento rinkimų. Aštuoni metai po pirmo karto, kai Donaldas Trumpas buvo išrinktas į prezidentus. Visus aštuonerius metus Trumpas buvo žiniasklaidos dėmesio centre, visus aštuonerius metus buvo kartojama ta pati retorika prieš jį. Vienos pasipiktinimą keliančios naujienos po kitos. Konvejeris dirbo be perstojo. Jam laimėjus antrą kartą spauda įsiuto – žmonės sekantys JAV politiką tuo laikotarpiu buvo bombarduojami blogų naujienų antplūdžiu. Gynybos sekretorius – šou vedėjas, sveikatos sekretorius – „antivakseris“, nacionalinės žvalgybos direktorė – „Rusijos prostitutė“. Buvo pasiektas kritinis taškas. Kairiųjų pažiūrų televizijos kanalų žiūrovų kiekis sumažėjo per pusę, o demokratų bendruomenėse įsigaliojo tam tikra apatija. Daugumai buvo sunku išreikšti savo jausmo priežastį, tačiau visiems ji buvo ta pati – informacijos perdozavimas. Manau, mes visi esame patyrę kaip per didelio krūvio metu mūsų smegenys pradeda atmetinėti informaciją. Kai vienu metu mes rūpinamės mokslu, darbu, papildomais įsipareigojimais ir asmeninėmis problemomis, kai mus apima stresas, mes pasijaučiame esą bejėgiai. Mes pasiduodame. Būtent taip, siekdama aukštesnių reitingų žiniasklaida netyčia atstūmė savo turinio skaitytojus bei žiūrovus. Informacijos tiesiog buvo per daug ir ji buvo pernelyg neigiama.  Ar jūs žinote, kokie interneto robotai dabar yra ypač madingi? Na, jei spėtumėte, kad populiariausi yra dirbtinio intelekto valdomi robotai, jūs būtumėte teisūs, tačiau tik dalinai. Efektyviausi robotai yra ne tie, kurie tiesiogiai skleidžia savo retoriką, ne tie, kurie peikia Ukrainą bei ES palaikančius straipsnius jų komentarų sekcijose. Ne – geriausi robotai iš viso neturi jokio politinio šališkumo. „Twitter“, „Facebook“, „Instagram“, „Reddit“, „Youtube“, „Bluesky“ – dabar visi socialiniai tinklai yra pilni robotų, kurių pagrindinis tikslas yra „sukurti diskusiją“. Šie robotai veikia labai paprastai – naršo tinklus ieškodami politinio turinio, o jį suradę, pateikia priešingą nuomonę. Nesvarbu, ar ta nuomonė yra naudinga roboto kūrėjui – svarbu yra kažką paneigti. Įsivaizduokite, jei jūsų mėgstamo žurnalo komentarai būtų pilni „žmonių“, teigiančių, kad vienas ar kitas straipsnis yra klaidingas – žinoma, daugumą tokių komentarų ignoruotumėte, tačiau absurdiškas jų kiekis bei atkaklumas lėtai sekintų jūsų dėmesį, rūpestį bei empatiją. Turbūt pastebėjote paralelę su įvykiais po 2024 m. JAV prezidento rinkimų. Dabartinis informacijos kraštovaizdis yra ypatingai nuodingas. Neretai atrodo, kad iš viso internete žmonių nebėra – vieni robotai kalbasi su robotais, antri robotai rašo straipsnius, o treti robotai visą tai skaito tam, kad sukurtų dar protingesnius ir galingesnius robotus. Beviltiškumas, apatija, nusivylimas – labai lengva įstrigti neigiamų emocijų spiralėje. Tačiau mes privalome išlaikyti savo dėmesį, mes privalome rūpintis problemomis, kurios mums rūpi. Apatiška tauta yra pati didžiausia dovana ekstremistams, nes kiekvienas iššvaistytas balsas yra balsas už juos. Būtent dėl šios priežasties visame pasaulyje, ypač Europoje, klesti partijos, kurių pažiūros ir retorika įtartinai primena nacionalsocialistų: „Alternative für Deutschland“, „Fratelli d'Italia“, „Reform UK“, „Rassemblement National“. Mes privalome atpažinti informacinio karo ženklus, nes kitaip patys tapsime jo aukomis ir tauta bus suvalgyta iš vidaus. Savo žodžiuose aš matau ironiją ir, tikiuosi, ją matote ir jūs, tačiau mes privalome suprasti, kad praeities internetas neegzistuoja. Dabartinė skaitmeninė erdvė, kurioje mes praleidžiame tiek daug laiko, yra pilna tų, kurie nenori, kad tu galvotum ir kurie tikrai nėra tavo draugai.   

Autorius: Vytautas Butėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama