Tokia tolima, bet jautiesi lyg pas močiutę kaime – Čilė

Rugsėjo mėnesį netikėtai gavau žinutę: „Labas, gal domina dalyvauti „World Camp“ stovykloje Čilėje?“ Be jokių abejonių ir svarstymų iškart atsakiau „taip!“. Tokios galimybės tikrai nesimėto ant kiekvieno kampo, o apie tarptautinius Fimcap (skėtinės katalikiškų ir parapijinių jaunimo organizacijų federacijos) renginius žinojau dar nuo mokyklos laikų. Teko dalyvauti ne viename Europoje vykusiame projekte ir stovykloje atstovaujant ateitininkus, bendraujant su kitų šalių organizacijomis, kurios taip pat užsiima jaunimo ugdymu ir užimtumu, tad sužinojusi, kad dar ieško atstovų vykti į pasaulinę stovyklą, labai apsidžiaugiau!  World Camp (WoCA) yra kas dvejus ar trejus metus organizuojamas pasaulinis Fimcap renginys, jungiantis visas organizacijas keturiuose žemynuose. Šiais metais jį organizavo Jupach organizacija Čilėje, Pietų Amerikoje. Kelioms savaitėms organizacijų atstovai iš viso pasaulio susirinko dalintis savo patirtimi, savanoriauti vietos bendruomenėse, pažinti Čilės kultūrą ir taip pat pasimėgauti vasara viduryje žiemos. Visgi buvome kitoje pasaulio pusėje! Sausio 8 d. Pasiruošimo dienos Po nelengvos dviejų dienų kelionės lėktuvais ir autobusais atvykome į Concepción miestą. Čia praleidome pirmas keturias projekto dienas. Laikas čia buvo skirtas susipažinti tarpusavyje, pasiruošti projektams, priprasti prie Pietų Amerikos gyvenimo ritmo ir pasidalinti savo kultūromis. 

Jupach organizacija mus pasitiko labai šiltai – pirmąjį vakarą praleidome susipažindami su Čile, jos geografija ir tradicijomis bei Jupach organizacijos veikla. Organizacijos nariai paruošė nuostabių pasirodymų: tradicinis Cueca šokis, Rapa Nui Velykų salos kultūros pristatymas, dainos ir tradicinis Čilės maistas.  Kiti vakarai buvo skirti ir mūsų kultūrų pasidalijimui. Į WoCa atvyko dalyviai iš Katalonijos, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, Slovakijos, Šveicarijos, Danijos, Rumunijos, Indijos ir Filipinų (deja, dėl problemų su vizomis šioje stovykloje nedalyvavo Afrikos šalys). Visi dalijomės savo tradiciniais ir pop šokiais, ragavome saldumynų, prieskonių, giros ir juodos duonos, pasidalijome, ką veikia mūsų organizacijos, kaip atrodo gyvenimas namuose.  Nepaisant visų smagių veiklų ir naujų pažinčių, pirmosios dienos buvo pilnos ir jaudulio. Atvykdami žinojome tik tiek, kad stovyklos metu kiekvienas turėsime po du projektus ir kad tikrai būsime išskirstyti į skirtingas grupes, nes vykome penkiese, o projektų irgi penki. Kokia gi bus ta grupelė? Į kurį miestą teks važiuoti? Koks bus darbas? Ar pasimaudysime vandenyne? Kokiose šeimose gyvensime? Įvairių užsiėmimų metu vis tikresnė darėsi ir baimė dėl kalbos, tos kelios ispanų kalbos pamokėlės Dualingo programėlėje buvo niekas išgirdus, kaip greitai ir savo dialektu kalba čiliečiai.  Savo komandą ir projektus sužinojome paskutinės dienos rytą, jau susikrovę kuprines ir pasiruošę dvi savaites pasinerti į tikrą čilietišką gyvenimą. Kartu su savo grupele „Sea turtles“ (liet. Jūros vėžliai) iškeliavau giliau į žemyną, į Nacimiento miestelį. Gražus sutapimas miestų pavadinimuose – Concepción (liet. pradėjimas) ir Nacimiento (liet. gimimas). Sausio 11 d. Savanorystė ir nuostabioji Čilė Išvykome į vietas, kur praleidome pirmąją savaitę savanoriaudami. Kiekvienas projektas buvo koordinuojamas vietinės Jupach grupelės atstovų, su kuriais ir praleisdavome didžiąją dienos dalį. Kadangi Čilėje šiuo metu pats vasaros karštis, dirbdavome nuo pat ankstaus ryto, kai dar ne taip karšta ir galima ilgesnį laiką pajudėti greit nepavargstant. Popietes planuodavome irgi pagal orą, jei jau labai karšta – lekiam prie upės ar kur nors pasikultūrinti, kiek vėsiau – toliau dirbam. Labai džiaugiausi savo tarptautine grupele, nes visi išties buvome nusiteikę rimtai savanorystei, užsibrėžėme nemenkus tikslus ir, jei tik buvo galimybė, visada rinkdavomės dar padirbėti, nes būtent to ir atvažiavome į Čilę.  Gyvenimas Čilėje ir jos žmonės labai įvairūs. Turbūt lengviausia suvokti Čilės dydį (šalies ilgumu ir išsidėstymu žemyne) palyginus su visa Europa nuo šiauriausios dalies iki pat Ispanijos. Visi šalies regionai kaip kokį tortą suskirsto ją į sluoksnius: šiaurinę, centrinę ir pietų dalis su dar smulkesniais regionais. Mums teko pabuvoti centrinėje Čilėje, Bio Bio regione. Čia gyvenimas verda šalia pagrindinės Bio Bio upės, o miesteliai užsiima kraštovaizdžiui palankiais amatais. Nors ir buvome vos kelių valandų atstumu projektas nuo projekto, tačiau pamatėme labai skirtingus Čilės kraštovaizdžius ir potyriai buvo irgi nevienodi: vieni išsimaudė vandenyne, kiti aplankė nacionalinį parką, vienus užklupo lietus, o kiti sunaudojo po dvi kremo nuo saulės pakuotes. Ir tai tik labai nedidelė Čilės dalis, kiekvienam, kada nors planuojančiam keliauti į Čilę, tikrai rekomenduoju pabandyti aplankyti kiek įmanoma daugiau skirtingų vietų. Čia keliauti ir patirti naujų dalykų galima vis iš naujo ir iš naujo. Gailiuosi neaplankiusi šiaurinės Čilės dalies, Atakamos dykumos. Tai bus priežastis vėl čia sugrįžti.  Žmonės čia paprasti, nuoširdūs ir be galo paslaugūs. Visus mus atvykėlius, gringos (ispanų šnekamojoje kalboje taip įprastai vadinami amerikiečiai turistai, – red. past.), į savo namus priėmė įvairiausi žmonės, parapijos skelbimuose išgirdę, jog atvykstame kelioms savaitėms savanoriauti. Visiems buvo be galo įdomu mus pamatyti, su mumis pabendrauti (nors dažniausiai ir nesusikalbėdavome dėl kalbos barjero), parodyti viską, ką Čilėje turi geriausio, pavaišinti ir pasirūpinti, kad jaustumėmės kaip namie.  Ne vienas turbūt įsivaizduoja, kad Lotynų Amerikos kultūra ir gyvenimas yra toks egzotiškas, kitoks negu mūsų Lietuvos, tačiau per mėnesį čia aš kaip tik radau labai daug panašumų. Pietų Amerikos gyvenimas ir ritmas man labai priminė vaikystės vasaras pas močiutę kaime. Kai susitinki su visais pusbroliais ir pusseserėmis, su kaimo šaika važinėji dviračiais, šilta, maudaisi, padedi darže, vakare koks nors šašlykiukas laukia, visi atsipalaidavę, gyvenimas lėtas ir tuo pačiu toks įdomus vasaros nuotykiais.  Sausio 24 d. Apibendrinimo dienos Po dviejų savaičių vėl visi susitikome Laja miestelyje. Betanijos stovyklavietėje praleidome paskutiniąsias WoCa dienas dalindamiesi įspūdžiais, pasakodami apie savanorystės projektus vieni kitiems ir aptardami visus pavykusius ir nepavykusius reikalus. Trys projekto savaitės prabėgo be galo greitai, bet net ir per tokį trumpą laiką kiekvienas prikaupėme nepamirštamų prisiminimų ir užmezgėme draugysčių, kurios išliks net ir sugrįžus į šią Atlanto pusę. Ne be reikalo World Camp vadina „once in a lifetime experience“ (iet. vieną kartą gyvenime įvykstanti patirtis). Nebent po poros metų prisijungsim į organizatorių komandą. Dalijuosi kitų dalyvių iš projektų parsivežtomis patirtimis. Austėja Pirmą savanorystės savaitę pradėjome mažame miestelyje Tomé, įsikūrusiame prie vandenyno. Čia dirbome senelių namuose: sutvarkėme jų lysves, supjaustėme lentas ir pradėjome gaminti dėžes sodinukams bei ant sienos nutapėme paveikslą. Koordinatoriai buvo paruošę subalansuotą ir įdomią programą. Kiekvieną rytą pradėdavome dvasiniu momentu – kalbėdavome apie šiandienos darbus ir jų prasmę mums bei bendruomenei, kuriai padedame. Po to eidavome dirbti, darbas trukdavo kelias valandas iki pietų. Pietų metu turėdavome laiko žaidimams su komanda, o vėliau vėl grįždavome prie darbo dar valandai ar dviem. Laisvalaikiu aplankėme gyvūnų fermą, maudėmės vandenyne ir kiekvieną vakarą praleidome su mus apgyvendinusiomis šeimomis, kurios mus šiltai priėmė ir leido pažinti vietinį gyvenimą. Po darbo Tomé vykome į didesnį miestą – Los Angeles, kur per penkias dienas įgyvendinome net penkis skirtingus projektus. Gaminome ir dalinome maistą benamiams, darželyje dekoravome sieną ir konstravome šiltnamį, darėme origami ir pūtėme balionus vaikams, lankėme sergančius žmones ir tvarkėme mus priimančios organizacijos Jupach kiemą. Čia šeimose gyvenome jau ne po vieną, buvome su vienu iš savo komandos draugų. Be darbų, turėjome ir laisvalaikio – lankėme krioklius, kepėme šašlykus ir žaidėme vandens žaidimus. Šio projekto metu turėjau galimybę pažinti skirtingus Čilės regionus, vietinių žmonių gyvenimo būdą ir jų svetingumą. Kiekvienas projektas, kaip ir kiekviena šeima, buvo unikalūs, todėl įspūdžių tikrai netrūko. Per šį mėnesį susipažinau su daugybe nuostabių ir įkvepiančių žmonių, kurie puikiai reprezentavo savo šalis bei organizacijas. Taip pat pajutau tikrą čiliečių dosnumą ir rūpestį bei pamačiau šios šalies grožį. Rokas Čilėje nuo pat pradžių pajutau vietinių žmonių geranoriškumą. Kad ir kur bebūtume, visada sutikdavome žmonių, kurie gal mūsų nepažinojo, bet buvo iškart pasiruošę mums padėti ar mus priglausti. Tad projektų metu su savo komanda radome daugiau motyvacijos dirbti dėl kitų žmonių, kurie neturi tiek daug kiek mes, tačiau vis tiek buvo pasiruošę mus priimti. Los Ángeles ir Tomé praleidome iš viso dvi savaites, ten tvarkėme namų kiemus, dažėme, keitėme stogą ir statėme medines dėžes augalams sodinti. Šis darbas mus suartino kaip komandą ir, nors nepakeitėme viso pasaulio, turėjome progą pakeisti savo ir žmonių, kuriems padėjome, pasaulius. Simas Jei reikėtų išsirinkti antrą arčiausiai širdies esančią valstybę po Lietuvos, tai man būtų Čilė. Sakyčiau, kad ši labai išsiskiria savo gyventojų šiluma ir, be abejo, gamta. Abudu šie veiksniai lėmė tai, kad šio mėnesio, praleisto čia, tikrai niekada neužmiršiu. Su tarptautine grupe savanorystės projektus turėjome Mulcheno ir Nacimiento miesteliuose. Tenai visaip kaip prisidėjome prie Mulchene esančio vaikų darželio, o Nacimiento – senelių namų. Statėme tvoras, stalus, suolus, net namelį šuniukui pastatėme, dažėme kuo linksmesnėmis spalvomis žinodami, kad kažkam tai praskaidrins dieną. Darbas nebuvo lengvas, tačiau labai sustiprėjo tiek mūsų santykis grupelėje, tiek santykis su ten esančiais gyventojais, projektų koordinatoriais ir mus priėmusiomis šeimomis. Vis dėlto, tai, ką parsivežiau iš Čilės atgal į Lietuvą ir tie maži pėdsakai, kuriuos palikau anoj pusėj Atlanto – nėra laikina. Bent jau tiek, kiek būsiu aš, tiek manyje gyvens kiekviena ten išgyventa akimirka atiduodant save ir priimant kitą. Prisimenu, kaip vaikystėje vartydamas „80 pasaulio stebuklų“ knygą, grožėdavausi tais nepasiekiamais Pietų Amerikos vaizdais ir vis svajodavau, kad tik kada nors pamatyčiau savomis akimis. Elena Pirmas miestas, kuriame savanoriavau su savo grupe, buvo Santa Juana. Ten renovavome vietinės šeimos, nukentėjusios nuo potvynių, namus. Vos per penkias dienas pakeitėme stogą, dvi sienas, terasą, vandentiekio vamzdį, perdažėme sienas ir sumeistravome suoliuką. Ši patirtis stipriai palietė kiekvieną iš mūsų, nes artimai dirbome su šeima, kuriai išties reikėjo pagalbos. Namų šeimininkė buvo aštuoniasdešimtmetė močiutė. Nors ir sunku būdavo su ja susikalbėti dėl kalbos barjero, bet visi pasijautėme lyg būtume jos anūkai. Kiekvieną vakarą mes buvome kviečiami skirtingų vietinių bendruomenės narių kartu su jais vakarieniauti. Šiame mieste patyrėme šiltą čiliečių bendravimą ir džiaugsmą, kai gali ištiesti pagalbos ranką. Antras mūsų projektas buvo Coronel miestelyje prie Ramiojo vandenyno. Čia mes tvarkėme bažnyčią ir jos aplinką. Pagrindiniai mūsų tikslai buvo perdažyti tvorą, išorines sienas, sutvarkyti ir išravėti žolynus, išlyginti žemę ir pritvirtinti ženklą su bažnyčios pavadinimu. Šį kartą dirbome su didele bendruomene, tad turėjome visai kitokias patirtis. Vakarais, po darbo, lankėme parkus, paplūdimius, leidome laiką kartu su savo vietine šeima. Šio projekto cinkelis buvo „bingo“ vakaras su parapijos, kurios aplinką tvarkėme, nariais. Prie ilgo stalo skambėjo juokas, audringi šūkčiojimai, vaikų klegesys ir keisti ispanų ir anglų kalbų mišinio pokalbiai. Čia supratome, koks išties stiprus Čilėj bendruomenės jausmas. Sausio 28 d. Leidžiamės į nuotykius Patagonijoje Sausio mėnesį atsidūrėme Pietų Amerikoje, todėl negalėjome praleisti progos pamatyti garsiuosius Patagonijos kalnus pačiame piečiausiame Čilės regione. Tris dienas praleidome nuostabiame Torres del Paine nacionaliniame parke. Lipome į kalnus, stebėjome lamas ir pumas, išvažinėjome visus žvyrkelius žavėdamiesi  nuostabiausiomis panoramomis ir iš tolo pavarvinome seilę matydami nepaprasto mėlynumo ledyną. Dar vis sunku patikėti, kad visa tai iš tikrųjų pamatėme savo akimis, o sugrįžti jau norėjosi dar neišvažiavus. Kokių turime nuostabių galimybių keliauti, savanoriauti, bendrauti su kitomis organizacijomis ir dalintis! Ačiū ateitininkams už tai! 

Autorius: Augustė Malinauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama