Sielos muzika: galvojimas apie J. Biliūną Antaviliuose

Galiu pasiklysti, bet juk telefoną turiu. Gražu. Mėginu įsidėmėti bent penkis kitokius medžius. Ramu: žmonių, stirnų nėra, niekam netrukdau. Taip besidžiaugdamas jau įžengiu į kelią, pamatau namą, mašiną. Gatvė. Iš jos ir suprantu, kad esu Antaviliuose.

Pensionatas. Prisimenu, kažkada Utenos socialinės globos namuose kalbinau senus žmones, prašiau papasakoti apie tėviškes. Dauguma aiškino, kokie nuostabūs buvo klevai. Įrašinėjau pokalbius todėl, kad abiturientų klasėje pradėsime analizuoti Romualdo Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“. Vis sutinku vieną kitą žmogų, mūsų mieste radusį prieglobstį. Bet jau nebedrįstu veržtis į jų praeitį. 

Staigmena: viena gatvė pavadinta Jono Biliūno vardu. Kodėl? Šiek tiek neišsivaduoju nuo stereotipų: na tokie dideli namai, na taip arti vienas prie kito, lyg ir netinka pavadinimas. Tiek to. Esu pastūmėtas galvoti apie šį rašytoją. Prisimenu Juozo Apučio labai gražią apsakymo „Nemunu“ analizę. Būtent čia užsimenama apie sielos muziką. Galbūt tik tokiu aspektu ir galėčiau prisiminti kūrinius. O gal pirmiausia laiškus.

Nežinomas autorius, rašytojas Jonas Biliūnas. Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Viename kūrėjas pasakoja, kad vaikščioja po kalnus pilnas ramumo ir poezijos. Pilnas ramumo ir poezijos – kaip tai charakterizuoja Joną Biliūną. Kitame tvirtina, kad Williamas Shakespeare'as – garsiausias visų laikų dramaturgas, geriausias žmogaus dvasios žinovas. Kai buvau mokytojas, vis pacituodavau sakinį, kad kartą Šiauliuose Žemaitė pamaitino gardžia sodžiaus mėsa, duona. Skaudi pastaba: jeigu dažniau taip būtų valgęs, gal nebūtų susirgęs. Tada valgė ir Konstantinas Jasiukaitis. Primindavau, kad šis rašytojas palaidotas pas mus, Utenoje. 

O koks gražus laiškas Agotai Janulaitienei! Savotiška išpažintis, teigianti Tikėjimo svarbą. Jis, mano nuomone, turėtų būti vadovėliuose. Viename mane nustebino, kad pradėjo mokytis italų kalbą. Bet svarbiausia kas kita: kai kurie laiškai primena eilėraščius, kai kuriuose užfiksuojami labai intensyvūs dvasiniai rūpesčiai, kai kurie atskleidžia, kas tik tuo metu aktualu, o kas amžina. 

Vis galvoju, koks buvo pirmas Jono Biliūno kūrinys, prabilęs būtent man. Gal „Joniukas“. Man dabar atrodo, kad vaikystėje gana greitai sugebėjau jį apgyvendinti savo Paukšteliškėse: vietų, tinkamų, panašių, tikrai atradau. Paskui tokiu būdu prisijaukinau „Žvaigždę“, „Lazdą“, „Liūdną pasaką“, „Ubagą“. Ieškojau galimų prototipų, įsidėmėdavau liūdnas akis, šypsenas, tylų žiūrėjimą.

Bene daugiausia klausimų kildavo galvojant apie „Laimės žiburį“. Mokytojaudamas pajutau, kad tai labai liūdnas pasakojimas. Ne visi siekė laimės, laisvės, bet pasinaudojo visi. Įvairiai reaguota į pasiryžėlius. Vadinasi, situacija gali kartotis. Neretai pamokose prasidėdavo diskusijos. Prisimenu jas. Žinoma, mums tuomet padėdavo labai geras Viktorijos Daujotytės vadovėlis, skirtas vienuoliktokams (gimnazijos trečiokams). Profesorė kreipėsi būtent į mokinius: kontekstas, įsimenanti analizė, interpretacija. Kalbama su nuostaba jaučiant adresatą.

Dažnai prisimenu Rapolo Šaltenio knygą „Aš – mokytojas“. Vienas epizodas: pokaris, aikštelės patvory guli negyvi partizanai. Kaip elgiasi Rapolas Šaltenis? Skaito apsakymą „Kliudžiau“. Apibendrinimas: vaikai iškart suvokė, kodėl akcentuojamas žodis „patvoryje“, kad ašaros buvo dalyvavimas savitose šermenyse.

Jonas Biliūnas, apsakymų „Lazda“, „Ubagas“, „Svečiai“, „Brisiaus galas“ rinkinys (1906 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

„Kada pastarąjį kartą atidžiai skaitėte Joną Biliūną?“ – imčiau ir paklausčiau pažįstamų ar nepažįstamų žmonių. Įsivaizduoju daugumos sutrikimą. Kada? Turbūt mokykloje. Kodėl šitaip yra? Nežinau. Juk labai dažnai mąstydami apie žodžius „silpnasis“, „stiprusis“, „atjauta“, „atsakomybė“, „kaltė“, „skriauda“, „liūdesys“, kalbėdami apie lietuvių prozą prisimename Joną Biliūną. 

Tada ir Pranas Treinys, Ema Mikulėnaitė, Pulgis Andriušis ar Bronius Radzevičius (turėčiau beveik visus išvardyti). Tada savo minčių gimimai, noras dvasiškai patobulėti. 

Mokytojams lituanistams paprasčiau: jie turi progą įvairiomis užduotimis, kompozicijomis skatinti mokinius pajusti žodžio grožį, prasmę. Užduočių daugybė: pabūti aktoriais, režisieriais, žurnalistais (imti interviu iš tėvų, senelių), dailininkais, rašytojais, kompozitoriais, literatūrologais. 

Man regis, paprastų paprasčiausia kompozicija yra labai prasminga. Tarkime, išvyniodami siūlų kamuolėlį sako po jiems gražų Jono Biliūno sakinį. Siūlai lyg veiksmo gijos. Ant rudens lapo kiekvienas užrašo, kuris rašytojo kūrinys artimiausias (keliantis daugiausia klausimų, nustebinantis – epitetus patys gali sugalvoti). Tie lapai pakabinami ant nudžiūvusio medžio šakų. Mokytojas taria sakinio pradžią, o mokiniai tęsia mintį. Arba atvirkščiai. Kabinete atsiranda biliūniškų daiktų. Pantomimos – tokia forma prabyla kuris nors apsakymas ar apysaka. Ir kalbėjimas apie nuostabą skaitant šį rašytoją. Visa tai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų sielos muziką. Ką aš dabar darau? Reklamuoju mokytojo profesiją.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Stepas Eitminavičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama