Panevėžio J. Miltinio dramos teatrą paliekantis A. Špilevojus: „Išeiti buvo būtina, neišvengiama, nors ir labai skausminga“

[intro_text content="„Kartais palieki sėkmingai baigtus etapus, o kartais – situacijas, kuriose likai pralaimėtojas, kai ne viską spėjai pasakyti ir padaryti“, – sako ALEKSANDRAS ŠPILEVOJUS, besiruošiantis gegužę vyksiančiai spektaklio „Arrivederci“ premjerai. Atsisveikinimo tema skambės ne tik scenoje, bet ir asmeniškai – baigiasi penkerius metus trukęs meno vadovo šokis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre."] „Rašydamas pjesę „Sala, kurios nėra“ archyvuose radau Juozo Miltinio žodžius apmąstant ilgą kūrybinį savo gyvenimą Panevėžio teatre: „Prastai šokau, bet juk esmė yra ne tobulai šokti... o šokti patį tobulumą...“ – taip atsisveikinimo laišką pradėjo aktorius, dramaturgas, režisierius A. Špilevojus, vasario pabaigoje įteikęs prašymą būti atleistas iš J. Miltinio dramos teatro meno vadovo pareigų. „Pasiilgsiu šio miesto, teatro ir čia sutiktų žmonių. Pasiilgsiu aktorių trupės ir kitų teatro kolektyvo narių. Pasiilgsiu magiškos kūrybinės atmosferos, kuri kaskart susiformuodavo kuriant naują spektaklį šiame teatre. Niekada niekur daugiau man neteko patirti nieko panašaus“, – rašė jis. Netrukus asmeninę režisieriaus feisbuko paskyrą užplūdo šilti teatro bendruomenės palaikymo žodžiai kartu su stipriu liūdesiu dėl teatro ateities. Gegužės mėnesį jau kaip kviestinis menininkas A. Špilevojus pristatys paskutinį spektaklį „Arrivederci“, tardamas Panevėžiui „iki kitų kartų“. [caption id="attachment_1245444" align="alignleft" width="2560"] Aleksandras Spilevojus Aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1245432" align="alignleft" width="2399"] Aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] Jūsų gyvenimo aprašyme yra viskas, ką galima veikti teatre: meno vadovas, režisierius, aktorius, dramaturgas ir teatro pedagogas. Kuris vaidmuo arčiausiai širdies? Iš visų išvardytų veiklų šiuo metu aktyviausiai veikiu kaip dramaturgas ir režisierius. Mano kūryba dalijasi į du etapus: rašymas – labai vienišas, atsiskyrus nuo pasaulio ir kolegų, ir režisavimas – daug bendravimo ir bendradarbiavimo turinti kūryba. Gana seniai nebevaidinu arba tai darau itin retai, o meno vadovas nebesu keletą savaičių. Taip pat dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vasarą rinksiu kursą. Tai labai svarbi ir nuo režisūros neatsiejama veikla, į kurią atėjau per darbą su studentais, aktoriais. Dėstydamas ne tik perduodu žinias, bet ir pats daug ko išmokstu. Savo kelią Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pradėjote 2020 metais. Retrospektyviai žvelgiant į šį laikotarpį, su kokiomis mintimis ir tikslais pradėjote darbus? Iki Panevėžio nebuvau vadovavęs jokiam valstybiniam teatrui, todėl meno vadovo pozicija buvo visiškai nepažįstama, nelabai žinojau, ko konkrečiai tikėtis. Nedalyvavau jokiame konkurse, tiesiog buvau pakviestas prisijungti prie teatro ir eiti šias pareigas. Man tai buvo netikėtas kvietimas, neturėjau daug laiko svarstyti, kas manęs laukia, ar gebėsiu susitvarkyti, todėl kurį laiką dvejojau ir iš karto nesutikau. Gal turėjau norų ir svajonių, ką galėčiau veikti su teatro kolektyvu, bet ne patirties ir išankstinį planą, kuriuo galėčiau remtis.

Norėjau dirbti su žmonėmis, kurie ne tik daro, kas siūloma, bet ir dega kūryba, yra pasirengę raitotis rankoves. Tą vakarą Panevėžio teatre radau kūrybos alkanus žmones.

Per Kalėdas lankiau Panevėžyje gyvenančią šeimą. Kartu sulaukiau kvietimo dalyvauti teatre kalėdiniame vakarėlyje, susipažinti su kolektyvu, aktoriais. Žmonės, kurie nuo vaikystės buvo man autoritetai, tą vakarą buvo šalia manęs. Mačiau, kad jie laukia mano atvykimo ir rimto, gilaus nėrimo į kūrybą. Tai suviliojo: norėjau dirbti su žmonėmis, kurie ne tik daro, kas siūloma, bet ir dega kūryba, yra pasirengę raitotis rankoves. Tą vakarą Panevėžio teatre radau kūrybos alkanus žmones, todėl netrukus priėmiau pasiūlymą. 2020 metai – kovido pandemijos laikas, itin negailestingas kultūrai ir jos renginiams. Tuo labiau negailestingas jis turėjo būti ką tik darbą pradėjusiam naujam meno vadovui. Kaip pavyko išgyventi šį laikotarpį? Iš pradžių tai išgąsdino ir nuliūdino, nes prieš pat pandemiją pasirašiau sutartį su teatru, susitikau su trupe, pasakiau, kad nuo kitos savaitės norėsiu susitikti dėl pjesės skaitymų, aktorinio trenažo, aptarti kūrybinius planus. Atėjo savaitgalis, per kurį Lietuvoje buvo paskelbtas visuotinis karantinas. Supratau, kad nepavyks surinkti trupės, kaip norėjau, o ką tik įvardyti planai ir norai byra į šipulius. Laimė, tuo metu planavau Iwano Wyrypajewo pjesės „Irano konferencija“ pastatymą, sudarytą tik iš monologų. To meto karantino taisyklės vienoje uždaroje patalpoje leido būti ne daugiau nei trims žmonėms, vadinasi, jeigu būdavau aš, kompozitorius arba scenografijos dailininkė, likdavo vietos vienam aktoriui. Per visą pavasarį aktoriai tarpusavyje nesusitiko nė karto. Supratome, kad karantino taisyklės neleis pasimatyti su žiūrovais, todėl pristatyti premjerą numatytu laiku nepavyks. Turėjau prabangą neskubėti, lėtai ir kruopščiai bendrauti su aktoriais, gvildenti pjesę, pažindintis tarpusavyje ir bandyti suvokti, kaip galime kartu bendradarbiauti, kokį teatrą norime kurti. Ši nelaimė mums suteikė daug naudingų dalykų, juos panaudojome ir kurdami tolesnio bendradarbiavimo pagrindus. [caption id="attachment_1245433" align="alignleft" width="2560"] Aleksandras Spilevojus Repeticija su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] Dauguma jaunų žmonių vos atsiradus galimybei palieka namus ir keliasi gyventi jei ne į užsienį, tai į didžiuosius Lietuvos miestus, o jūs grįžote į Panevėžį. Ką reiškė darbas gimtajame mieste? Grįžęs į Panevėžį greitai supratau, kad šis miestas nebėra toks pats, kokį palikau baigęs mokyklą. Buvau aktyvus moksleivis – dar mokydamasis gimnazijoje vedžiau radijo laidas, organizavau rokenrolo festivalius ir kitokią kultūrinę veiklą Panevėžyje. Turėjau bendraminčių, tačiau grįžęs jų neradau, jie išvyko į kitus Lietuvos miestus arba užsienį. Daugelis vyresnių žmonių, kuriuos anksčiau sutikdavau mėgstamame turgelyje ar kepyklėlėje, taip pat buvo išėję – kai kas į pensiją, kai kas iš gyvenimo. Po aktyvios renovacijos pasikeitė gatvės, pastatai, grįžau net nebe į tuos pačius namus, kuriuose užaugau. Žinojau visus miesto maršrutus, gatves ir užkampius, bet dabar čia vyravo nauja dvasia. Pradėjau Panevėžį pažinti iš naujo. Jis tapo mano teatro miestu, su juo kūriau naują santykį, ir, manyčiau, naujas etapas patiko dar labiau negu tas, kuris buvo vaikystėje. Panevėžyje visa savo esybe galėjau nerti į teatrą: nebuvo kam manęs blaškyti ar į ką kreipti dėmesį, todėl visas jis atiteko kūrybai. Kai paskelbėte apie atsisveikinimą su teatru, bendražygiai ir teatro bendruomenė išskyrė modernų ir nusistovėjusias normas keičiantį jūsų požiūrį. Kokia buvo jūsų, meno vadovo, filosofija ir esminiai artimiausių metų uždaviniai? Kaip apetitas kyla valgant, taip ir kuriant teatre kasmet gimdavo naujų idėjų – ne tik man, bet ir visai komandai. Pradžioje didžiausias noras buvo leisti teatro kolektyvui panirti tik į kūrybą, atsiriboti nuo pašalinių, užkulisinių dalykų, nustoti galvoti apie nuolatinius vadovybės pokyčius ir su tuo susijusius konfliktus, dėl to atsirandančias nemalonias situacijas. Norėjau, kad kolektyvas nustotų į save žiūrėti kaip į regiono ar provincijos teatro atstovus, ištiesintų savo stuburą, aukščiau pakeltų galvą ir save matytų kaip Lietuvos ar net Europos teatro kūrėjus. Niekuo ne mažesnius, ne prastesnius ar silpnesnius už Vilniuje ar bet kur kitur kuriančius teatralus.

Norėjau kviesti žmones, kurie ne skatintų kolektyvą reprodukuoti tai, ką jau esame darę ir gebame geriausiai, bet padėtų iš naujo pažinti aktoriaus meistrystę, tyrinėti save pačius, kultūrą ir pasaulį.

Vėliau atsirado tarptautinio bendradarbiavimo siekis, kad kolektyvas pažintų kitokias teatro formas taikančius kūrėjus, kūrybinius jų procesus. Norėjau kviesti ne tik klasikinio ar konvencionalaus dramos teatro atstovus, bet ir tokius menininkus kaip iš muzikos ir teatro scenos atėjusį Arturą Bumšteiną, šokio pasaulį tiriantį Marių Pinigį ar Olgą Lapiną, kurios priėjimas prie dramos teatro – itin nekonvencionalus. Nuolat mokytis, ieškoti ir pažinti per įvairius kūrybinius procesus galbūt ir buvo pagrindinis tikslas tiek sau pačiam, tiek kitiems kūrėjams teatre. Norėjau kviesti žmones, kurie ne skatintų kolektyvą reprodukuoti tai, ką jau esame darę ir gebame geriausiai, bet padėtų iš naujo pažinti aktoriaus meistrystę, tyrinėti save pačius, kultūrą ir pasaulį. Vilniuje kiekvienas teatras gali būti skirtas vis kitokiai tikslinei ir skirtingą skonį turinčiai auditorijai, tačiau regionuose, kur pasiūla nėra didelė, valstybiniai teatrai turėtų siūlyti įvairius spektaklius. Tą ir siekėme daryti – kviesti skirtingus menininkus, kurie mus skatintų augti ir pažinti naują teatrą, o žiūrovams siūlytų platų repertuarą. [caption id="attachment_1245436" align="alignleft" width="1707"] Aleksandras Spilevojus Aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1245431" align="alignleft" width="1795"] Aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] Kalbėjote, kad pasiilgsite magiškos kūrybinės atmosferos, kurios nepavyko patirti niekur kitur. Kokia gi ji buvo? Kai kviesdavau jaunus kūrėjus atvykti kurti Panevėžyje ir pasakodavau apie šią atmosferą, daug kas klausydavo, linksėdavo, bet suprasdavo tai tik atsidūrę teatre. Atmosferą sukūrė du aspektai. Pirmasis yra pats miestas, nuoširdžiai gerbiantis ir vertinantis teatrą – tai ilgametis Juozo Miltinio ir jo bendražygių įdirbis. Atvykęs į Panevėžį jauti, kad vietos gyventojams rūpi teatras. Būdavau apstulbęs, kai iškvietęs taksi iš vairuotojo išgirsdavau klausimų apie artėjančias premjeras arba nuomonę apie jau pristatytus spektaklius. Atėjus valgyti į kavinę, sėkmės premjeroje linki padavėja arba prie staliuko sėdintys klientai. Net tie, kurie mieliau renkasi eiti į krepšinio rungtynes, vis tiek užkalbina ir pasako palaikantys vietos teatralus.

Šioje aplinkoje kiekvienas dega noru kurti net laisvalaikiu be jokios prievartos ar darbo pojūčio, grįžtame prie kūrybos procesų.

Dar svarbesnis dalykas yra aplinka pačiame teatre. Čia dirba ne tik panevėžiečiai, bet ir atvykę iš kitų miestų kūrėjai, todėl jie, kaip ir aš, neturi jokių pagundų, atrakcijų, pašalinės veiklos ir gali koncentruotis tik į kūrybą. Nuo ryto iki vakaro repetuojame, vėliau išsiskiriame pailsėti – nuo darbų, o kartais ir vieni nuo kitų. Plaukiojame baseine, vaikštome parke, snaudžiame, bendraujame su šeima. Nejučia po poros valandų pamažu ir vėl pradedame rinktis bendroje teatro virtuvėlėje. Tie, kas nori, ruošia bendrą vakarienę, kiti bendrauja, skaito literatūrą, žiūri koncertą ar filmą. Ir vėl neriame į neoficialias repeticijas – eksperimentinius bandymus, pjesių, monologų skaitymus. Šioje aplinkoje kiekvienas dega noru kurti net laisvalaikiu be jokios prievartos ar darbo pojūčio, grįžtame prie kūrybos procesų. Tokiu būdu bendradarbiauja skirtingi spektaklio kūrėjai. Ne aš diktuoju, ką ir kaip turime daryti, bet savo idėjas įneša dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, scenos darbininkai, šviesų dailininkai, technikai. Tai uždega ir smarkiai pakelia motyvaciją kurti. Vis dažniau kalbama apie susiformavusią naują matavimo skalę, pagal kurią spektaklis geras tik tada, jei bilietai iššluojami per pirmąsias dienas, o salė lūžta nuo žiūrovų. Ar jautėte spaudimą šiuo klausimu? Mačiau, kad dar prieš pradedant pirmąsias mano atsisveikinimo spektaklio „Arrivederci“ repeticijas bilietai į premjerinį rodymą buvo beveik išparduoti. Jeigu į tai daug koncentruojiesi ir apie tai mąstai, galbūt tai ir gali sustiprinti spaudimą, bet mes pasitikime rinkodaros skyriumi, kuris užsiima bendravimu su publika, todėl galvojame ne apie pardavimą, o apie kūrinį. Kad sudėtinga gauti bilietų į spektaklius – taip, tą girdžiu. Teatras tuo džiaugiasi, vieni žiūrovai žavisi, kiti liūdi, jei likus keliems mėnesiams iki premjeros negali gauti bilietų. Išgyvename etapą, kai žiūrovai yra užplūdę teatrą, bet taip gali būti ne visada. Kita vertus, kūrėjas negali nemąstyti apie tai, kam skirtas jo kūrinys ir su kuo jis išgyvens spektaklį. Galvodamas apie spektaklį dažnai į tai žiūriu kaip į ritualinę patirtį. Mums geriausiai pažįstamoje formoje šv. Mišiose nėra žiūrovų ir atlikėjų. Ir dvasininkas, ir susirinkę žmonės – visi kuria bendrą patirtį: bažnyčioje – religinę, o teatre – meninę. Žiūrovai yra svarbu, tačiau ne jų skaičius, o abipusis noras eiti į dialogą, atrasti bendrą kalbą ir pažinti temą, kurią gvildename spektaklyje. Šiuo metu galime mėgautis tiek kiekybe, tiek kokybe – džiugu, bet laikina. [caption id="attachment_1245429" align="alignleft" width="2048"] Aleksandras Spilevojus Repeticija su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] Jūsų atsisveikinimas su teatru – skaudus įvykis Panevėžio miestui ir meno bendruomenei, tai galima suprasti iš reakcijos viešojoje erdvėje ir teatralų pasisakymų. Toks palaikymas suteikia bent kiek šviesos? Nemeluosiu, apsispręsti išeiti buvo būtina, neišvengiama, nors ir labai skausminga. Bet negalėjau meluoti sau ir nusižengti savo įsitikinimams. Nesutariau su vadovybe ir nemačiau galimybės dirbti su žmonėmis, kuriais nebetikiu, dėl kurių veiksmų ir žodžių jaučiuosi nusivylęs. Padėti tašką nebuvo lengva, nes palieku teatrą ir brangius žmones. Skaudu, bet palaikymą gavau ne tik iš išorės, bet ir teatro kūrėjų, ypač menininkų, aktorių. Tai padeda greičiau gyti vidinėms žaizdoms. Liūdna skirtis, tačiau tą darome šviesiai. Sulaukiau daug gražių žodžių, skambučių ir kvietimų dirbti kituose teatruose – Vilniuje ir ne tik. Ilgą laiką buvau atsitraukęs nuo sostinės teatro pasaulio – ne dėl to, kad jis būtų svetimas, nemalonus ar nepriimtinas, bet todėl, kad visas mano dėmesys buvo skirtas Panevėžiui. Atrodė, kad ryšys su Vilniaus teatralais kiek susilpnėjo, tačiau grįžęs sulaukiau daug gražių žodžių, sveikinimų, kvietimų kurti kartu, ir tai suteikė šviesos, naujų minčių, idėjų, kas gali laukti ateityje. Vis dėlto šiuo metu nenorėčiau skubėti prisiimti naujus įsipareigojimus ir siekti susitarimo dėl ateities kitur. Kol kas su nuoširdžia padėka tiems, kurie su manimi užmezgė ryšį ir kurie palaikė, sakau, kad reikia šiek tiek laiko susigulėti emocijoms, jausmams prieš imantis naujų planų. Kol kas nežinau nei kaip gyvensiu, nei ką kursiu, bet turiu senų svajonių – nebūtinai dramos teatre. Tai galėtų būti kažkas tarpdiscipliniško, tarp teatro ir muzikos, galbūt net ne valstybiniame, o nepriklausomame teatre. Juolab kad pradedu vystyti savo nepriklausomą teatrą Anykščių šilelyje, kur pamažu atsiranda pirmosios mano kūrybinės veiklos, netrukus rasis ir kūrybiniai darbai. Valstybiniuose teatruose taip pat pasirodysiu, tik kol kas nežinau, kaip ir kada. [caption id="attachment_1245434" align="alignleft" width="2560"] Aleksandras Spilevojus Aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1245437" align="alignleft" width="1782"] Aktorius, dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka[/caption] Dar vasarą buvo pristatyta gegužę laukianti premjera „Arrivederci“, tyrinėjanti atsisveikinimo ir išėjimo temas. Sutapimas ar planuotas žingsnis? Iš dalies atsitiktinumas, nes spektaklio idėja ir planas gimė daugiau nei prieš metus, tačiau visos idėjos kyla iš išgyvenamų jausmų. Matyt, tam tikros mintys brendo pamažu – svarstymai apie išėjimą, bet nebūtinai konkrečiai iš Juozo Miltinio dramos teatro. Teko patirti ir labai skaudų atsisveikinimą su brangiu žmogumi. Vis daugiau galvojau apie išėjimo fenomeną – ne tik tamsų ir liūdną, nes kai kurie atsisveikinimai atveria naujus, nepažintus pasaulius. Kartais palieki sėkmingai baigtus etapus, o kartais – situacijas, kuriose likai pralaimėtojas, ne viską spėjai pasakyti ir padaryti. Artėjant išėjimui iš Juozo Miltinio dramos teatro, galėjau apie šią temą ne tik samprotauti ar skaityti filosofiniuose traktatuose, psichologijos knygose, grožinėje literatūroje, tačiau ir asmeniškai patirti, ką reiškia išeiti, išgyventi dvejonę prieš uždarant duris ir žiūrėti į laukiančią nežinią. Kas žino, galbūt nuolatinis šios temos analizavimas privertė sąžiningiau ir atviriau pažvelgti į save, darbą teatre. Ne tik kurti apie tai spektaklį, pjesę ar kalbėti su žiūrovais, bet ir išdrįsti žengti būtiną žingsnį ir išeiti. Tai padaręs dar kartą grįžau prie jau parašyto pjesės juodraščio. Realybėje patyrus išėjimą, apie tą patį galima kalbėti visai kitomis spalvomis ir žodžiais. Gali būti, kad mano atsisveikinimas padės šiam spektakliui. Žinoma, iš teatro išėjau ne dėl šio darbo, ir darbas sukurtas ne dėl išėjimo iš teatro. Kartais idėjos paskatina veiksmus, o veiksmai – idėjas. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]