K. Zylė apie romaną „Mylimi kaulai“: „Šiuolaikinis žmogus gyvena, lyg būtų nemirtingas“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Visokių būtybių atstovė spaudai“, – taip socialinėse paskyrose prisistato rašytoja, iliustruotoja, grafikos dizainerė KOTRYNA ZYLĖ. Mistinio realizmo istorijas vaikams pasakojanti autorė praeitais metais išleido pirmąjį kūrinį suaugusiesiems „Mylimi kaulai“."] Kovo 6-ąją buvo paskelbta trylika knygų, įtrauktų į šių metų Europos Sąjungos literatūros premijos konkurso trumpąjį sąrašą. Į jį pateko ir K. Zylė su romanu „Mylimi kaulai“. Kaip autorė sakė LRT radijui, „Mylimi kaulai“ yra viena sėkmingiausių jos knygų. Taip pat ši knyga 2024 m. pateko į geriausių lietuvių autorių grožinių knygų penketuką „15min“ metų knygų rinkimuose ir į Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premijos kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Romane pasakojama moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų mylimų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Kiekviename skyriuje matome augančią pagrindinę veikėją Oną, kurios kasdienis miesto gyvenimas kupinas magijos: gyvybė pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, duona kepama laiptinėje, kiekviename bute atliekamos apeigos, o piemenys į ganyklas kartu su gyvūnais važiuoja troleibusais. Romane gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų ir žmogiškumo temos išlieka aktualios.
Pokalbis su romano autore K. Zyle – apie romano mistiką, senąją religiją, papročius ir šiandienį gyvenimą.
Rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė. Monikos Krampalcaitės nuotrauka[/caption] „Mylimi kaulai“ – pirmoji jūsų knyga suaugusiesiems. Ankstesnė „Siela sumuštinių dėžutėje“ skirta paaugliams, o dar ankstesnės knygos – vaikams. Ar galime teigti, kad su jūsų knygomis jau užaugo karta?
„Siela sumuštinių dėžutėje“ išleista 2021 metais, o pati pirmoji mano knyga „Milžinas mažylis“ pasirodė 2014-aisiais, taigi pernai švenčiau kūrybos dešimtmetį.
Tikra tiesa, kad sutinku jaunų žmonių, kurie mano knygas skaitė būdami visai maži. Kai kurie paaugliai mano kūrybą atrado 2019-aisiais, kai pasirodė romanas paaugliams „Sukeistas“, o dabar, jau suaugę, skaito „Mylimus kaulus“. Bet man gal net smagiau galvoti ne apie augančius skaitytojus, o apie visą skirtingo amžiaus žmonių šeimą, kuri dabar iš mano knygų gali pažinti mūsų kultūrą, mitologiją, papročius. Kiekvienas pagal amžių sau tinkamiausiu būdu.
Šiame romane, kaip ir kituose jūsų kūriniuose, yra daug folkloro, mitologijos. Kaip susidomėjote lietuvių folkloru?
Turbūt didžiausią įtaką padarė tėtis. Vaikystėje jis man skaitydavo sakmes, padavimus, pasakodavo apie lietuviškas mitines būtybes – sėdėdavome ant sofos aštuntame daugiabučio aukšte, o kaimas buvo taip toli! Bute žaisdavome lietuviškus papročius, po staltiese per Kūčias visad būdavo šieno, Vėlinių vakarą rengdavome vakarienę protėvių vėlėms. Žodžiu, augau labai paveikioje miesto aplinkos ir kaimo istorijų sampynoje. Dabar tą darau savo knygose.
Kad kūrybos šaknys glūdi vaikystėje, supratau ne taip ir seniai. Pirmąją knygą parašiau iškart po studijų Vilniaus dailės akademijoje, manydama, kad padavimai, atrasti renkant medžiagą baigiamajam darbui, mane ir sudomino tautosaka. Vėliau suvokiau, kad jie tik atgaivino tai, kas buvo įskiepyta dar vaikystėje.
Man pačiai svarbiausios knygos temos – mirtis ir gebėjimas (arba negebėjimas) paleisti kitą, tau svarbų žmogų. Norint tai apmąstyti labai pravertė lėto pasaulio tvarka, tradicijų ir prietarų gyvavimo laikas, bet, žinoma, sumišęs su dešimtojo dešimtmečio miesto rajonų dvasia.
Romane daugiausia aprašomas namų ūkis, verdantis jo gyvenimas, kupinas senų papročių ir prietarų. Kaip kilo idėja pasakoti vidinius žmogaus gyvenimo aspektus per galbūt senojo baltų tikėjimo prizmę?
Pasakoju Onos gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Mūsų gyvenimai ir jausmai verda kasdienėje kas minutę kintančioje buityje. Ypač jei tas pasakojimas – iš pirmojo asmens perspektyvos.
Mane traukia ikikrikščioniškų laikų prietarai, papročiai, gamtos ir gyvybės ciklo pajautimas, aiškiai apibrėžtos bendruomenės tradicijos, gal net taisyklės, padedančios gyventi, išgyventi net ir kritiškiausiose situacijose. Mane traukia dalykai, kurių dabar trūksta – lėtas laikas, artimas santykis su mirtimi, bet ne mažiau rūpi ir dekonstruoti tai, kas tebuvo tamsa, anų laikų neišmanymas – laumių vaikų kankinimai, priverstinė santuoka, nepajudinami socialiniai vaidmenys, nulemti lyties, amžiaus.
Savo pasakojimą kūriau principu „o kas, jeigu?“. O kas, jeigu gyventume kaimo bendruomenės principu, bet daugiabučių ir troleibusų pasaulyje? O kas, jeigu būtume niekad nepakrikštyti, pajudėję tik pramonės progreso keliu, bet giliai tikintys senąja pasaulio tvarka ir prietarais?
Man pačiai svarbiausios knygos temos – mirtis ir gebėjimas (arba negebėjimas) paleisti kitą, tau svarbų žmogų. Norint tai apmąstyti labai pravertė lėto pasaulio tvarka, tradicijų ir prietarų gyvavimo laikas, bet, žinoma, sumišęs su dešimtojo dešimtmečio miesto rajonų dvasia.
Knygoje ryškus ir vienos iš veikėjų Motės paveikslas, man asmeniškai primenantis Deivę Motiną. Kas yra Motė? Ar šiandien turime tokių močių?
Man rodos, per amžius visos bendruomenės, šeimos turėjo ir tebeturi motes. Tik mano kūrinyje Motė – paryškintas personažas, kaip ir, beje, visi kiti. Motės elgesį lemia patirtis ir giluminė išmintis, nebe aistros ir impulsyvios emocijos. Ji – svarbiausių žinių, tradicijų ir rūpesčio perdavėja būsimoms kartoms. Brandi moteris, užmigdžiusi savąjį ego ir veikianti kitų labui. Ne iš mums suprantamo naivaus gerumo, bet iš suvokimo, kad taip veikia pasaulis, o jame visi turime savo vietą ir funkciją.
Rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka[/caption]
Šis romanas dažnai apibūdinamas kaip makabriškas, kraupus kūrinys. Tikriausiai to priežastis yra mirties tema, ypač kai šiandien daugelis Vėlinių ritualų visuomenėje pranykę. Kaip jums atrodo, koks dabartinis mūsų požiūris į žmogaus gyvenimo pabaigą?
Manau, šiuolaikinis žmogus gyvena, lyg būtų nemirtingas, o artimoje aplinkoje, jei nutinka mirtis, nuo jos traukiasi ir bėga – kiek tai įmanoma, žinoma. Mirtis trukdo, visada įvyksta ne laiku, neįrašyta į „Google“ kalendorių. Norisi greitai su ja atsiskaityti ir varyti toliau. Vaikai nebevedami į laidotuves, nes liūdna, negražu. Jei iškeliauja bendradarbio ar pažįstamo artimasis, neiname pagerbti, atsisveikinti – juk nepažinojome, skubame toliau. Nebėra kas pamokytų, paaiškintų taisykles, kada ir kur privaloma sustoti, būti, išlaukti, palaikyti, matyti, gedėti. Man tai atrodo labai svarbu.
Tikiu, kad mirties ignoravimas, o galiausiai neišvengiamas susidūrimas su ja mus išbalansuoja, sugniuždo. Savo santykį turėtume ir galėtume atrasti daug anksčiau nei asmeninė akistata su artimų žmonių netektimi ar savu mirtingumu.
Manau, senieji ritualai buvo labai naudingi. Visa bendruomenė žinodavo, kad privalo susiburti, mirčiai apmąstyti būdavo skiriamos trys dienos. Pasigamintą karstą, drabužius žmonės laikydavo pasiruošę metų metus. Kad ir kaip keistai tai skamba šiais laikais, tai labai sveikas požiūris į mirtį. Noriu jį priminti.
„Delfi“ interviu minėjote, kad pasakoti tautosaką ir folklorą vaikams yra lengviau per šiuolaikinį pasaulį. Šios knygos siužeto linija yra panaši – šiuolaikinis pasaulis, gyvenimas daugiabutyje, bet su mistiniais elementais. Kodėl pasirinkote tokį patį metodą?
Taip, mano kūrybos metodas – gerą (tikiuosi) istoriją supinti su folkloro, mitologijos motyvais. Taip skaitytojas pamilsta pasakojimą, o tada iš jo nejučia išsineša ir svarbias žinias apie savo kultūrą.
Romane suaugusiesiems padžiazavau – sukūriau nesamą laiką ir erdvę, keistą kaimo ir daugiabučių rajono mišinį. Vaikų istorijose tiesiog pasakoju kasdienes situacijas, vykstančias urbanistinėje aplinkoje, ir jose netikėtai pasirodo mitinės būtybės, minimi papročiai, metų šventės. Taip tarsi tęsiu sakmių tradiciją – pasakoti niekuo neišsiskiriančius kasdienybės vaizdelius, kuriuos netikėtai sutrikdo antgamtinių būtybių pasirodymas.
Tapti sąmoningam – labai sunku, bet laikydamasis papročių, ritualų sulėtėji nejučia, esi fiziškai sulaikomas tam skirtoje erdvėje, išbūni netrikdomo laiko atkarpą.
Kokia jūsų nuomonė apie papročius, kurie po truputį pasimiršta? Kaip turėtume juos išsaugoti?
Norėčiau, kad ieškotume būdų jei ne rimtai praktikuoti, tai bent aktualiai sužaisti, prisiminti svarbiausius mūsų papročius. Kalbu ir apie metų šventes, ir apie kertinius gyvenimo įvykius. Turbūt labiausiai dėl to, kad nebemokame sulėtėti ir sąmoningai skirti laiko svarbiems, mažiems ir dideliems gyvenimo momentams.
Tapti sąmoningam – labai sunku, bet laikydamasis papročių, ritualų sulėtėji nejučia, esi fiziškai sulaikomas tam skirtoje erdvėje, išbūni netrikdomo laiko atkarpą. Toks buvimas vis dar, o gal ypač dabar svarbus psichinei ir emocinei mūsų gerovei, bendruomeniškumui.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
