S. Aleksijevič apie kultūros bendrystę: baltarusiai iš lietuvių gali pasiimti orumo kultūrą ir kitokią pasaulėžiūrą
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kovo pradžioje praūžusioje Knygų mugėje vyko dėmesio verta diskusija – „Ar menas gali būti diplomatiniu tiltu?“, kurioje buvo svarstoma, ar įmanoma kalbėtis ir suprasti vienam kitą karo ir represijų metu. Pokalbyje buvo akcentuojami Lietuvos ir Baltarusijos valstybių santykiai, ypač po Aliaksandro Lukašenkos sukeltų represijų šalies gyventojams 2020-aisiais.
Diskusiją vedė „LRT Klasikos“ laidų vedėja JOLANTA KRYŽEVIČIENĖ.
Diskusiją inicijavo leidykla „Pflaumbaum“, kurią įkūrė dvi baltarusių rašytojos – Alena Kazlova ir Nobelio literatūros premijos laureatė SVETLANA ALEKSIJEVIČ. Ši leidykla leidžia baltarusių ir lietuvių autorių, tokių kaip GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ, Virginija Kulvinskaitė, Juhasia Kaliada, knygas baltarusių kalba.
„Pflaumbaum“ vokiečių kalba reiškia slyvos medį. Paklausta, kaip nutiko, kad šį medį pasodino Lietuvoje, rašytoja S. Aleksijevič pasakojo, kad tuo metu, kai tai įvyko, Baltarusijoje pradėti areštuoti ir leidyklų darbuotojai, tad jiems teko persikelti į kitą šalį. Lietuvos kultūra minimos leidyklos įkūrėjoms pasirodė labai artima, todėl autorė pasidžiaugė, kad persikėlė čia iš anksto.
Į klausimą, kam skirtos šios leidyklos knygos baltarusių kalba, S. Aleksijevič atsakė, kad jos svarbiausios žmonėms, kuriems teko bėgti iš savo šalies. „Žmogui be žodžio yra vieniša, ypač kai jis ne tėvynėje. Žmonėms trūko to žodžio“, – kalbėjo Nobelio literatūros premijos laureatė.
Knygas gabenti į Baltarusiją, anot rašytojos – sudėtinga. Jeigu Baltarusijos kontrolieriai aptiktų vežamas knygas, jų turėtojas galėtų net patekti į kalėjimą. „Todėl dažniausiai knygų vežama po vieną du egzempliorius, lyg nusipirkus sau. Tačiau tokiu būdu knygų pavyksta parduoti mažai“, – pripažino S. Aleksijevič.
Tiltui reikia dviejų pastolių
Į diskusijos esminį klausimą, ar menas šiuo metu turi praktinių ar teorinių galimybių padėti jungti skirtingas šalis ir jų tautas, lietuvių poetė, meno kritikė, eseistė G. Kazlauskaitė atsakė, kad toks tiltas jau egzistuoja – jį Lietuvoje pradėjome statyti atsikratę senų, sovietinių tiltų.
„Manau, mes nuo 2014 metų esame sėkmingi dėl to, kad tuo metu išjungėme tą rusišką galią: nebežiūrime rusų figūrų, nustojome klausytis rusų žiniasklaidos, atsikratėme sovietinių reliktų. Pradėjome mąstyti naujai, taip pat gražiai palaikėme baltarusius 2020 metais, kai vyko revoliucija“, – teigė G. Kazlauskaitė.
Jeigu apžiūrėsime baltarusių paveikslus, pamatysime jų filmus, klausysime jų muzikos, dar nereiškia, kad gyvensime kartu gražiai ir laimingai. Šie santykiai – ar valstybių, ar tautų – yra sudėtingi.
Vis dėlto ji pridūrė, kad vien susipažįstant su gana artima kitos tautos kultūra diplomatijos klausimas nebus išspręstas: „Jeigu apžiūrėsime baltarusių paveikslus, pamatysime jų filmus, klausysime jų muzikos, dar nereiškia, kad gyvensime kartu gražiai ir laimingai. Šie santykiai – ar valstybių, ar tautų – yra sudėtingi.“
Kalbėdama apie S. Aleksijevič knygas, G. Kazlauskaitė sakė, kad jos gali nukelti į istoriją, kurią mūsų tauta išgyveno, leisti sužinoti apie ją tai, ko tada nesupratome.
„Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad Sovietų Sąjungoje buvo tiek rasizmo, kurį Svetlana aprašė savo knygose – kaip buvo elgiamasi ir kalbama su čečėnais, armėnais, gudais, ukrainiečiais. Visuomenė, paprasti žmonės, tai dokumentuoja. Skaitydami šios rašytojos knygas galime sužinoti, kas buvo Lietuvoje ir kas dabar gali dėtis Rusijoje, perskaityti apie traumuotus, vis dar matančius save kaip sovietinius žmones, seksizmo, rasizmo, atviros prievartos, smurto baisybę“, – vardijo pašnekovė.
Fotografas ANTANAS SUTKUS, pirmiausia palinkėjęs kuo daugiau Knygų mugėje nusipirktų knygų skaityti originalo kalba, taip pat ir rašytojos S. Aleksijevič, pabrėžė, kad ne tik Lietuvai kultūriniai ir diplomatiniai tiltai yra sudėtingas klausimas.
„Matome Vašingtoną–Kyjivą ir Vašingtoną–Maskvą. Jeigu jie su savo tiltais nesusidoroja, kaip susidorosime mes?“ – retoriškai klausė pašnekovas. Jis priminė, kad Lietuvos padėtis prieš dešimtmetį buvo panaši – ir mes kadaise manėme, kad mūsų fotografijos knygos, dabar pardavinėjamos 37-iose pasaulio šalyse, bus tik svajonė. Tačiau dabar tai yra tikrovė.
Diskutuojant apie galimybes tiesti tiltus, S. Aleksijevič pasakojo, kad prieš 2020 m. daug jaunų žmonių, kurie vėliau išėjo protestuoti į gatves, lankė jos mažas organizacijas, dalyvavo knygų klubuose ir skaitė knygas: „Aš turėjau tokį klubą ir kviesdavau žmones iš viso pasaulio, kad galėtume kalbėti apie kitą pasaulio pusę, apie tai, kaip reikia išsivaduoti iš provincialumo. Ir tada šie žmonės išėjo į gatves. Džiaugsmingai sutikdavau juos, atėjusius iš tų būrelių.“
„Žmonės, kurie sugeba neatsitraukti, kai atsitraukia demokratija, mums labai svarbūs. Mes išgyvenome žinojimo apie kitą pasaulį metus, kaip jis sutvarkytas. Tai mums yra kaip tiltai, kuriuos kadaise bandė tiesti Europa. Bet tada mūsų buvo kur kas mažiau“, – kalbėjo autorė.
Baltarusija – kaip Lietuva prieš 20 metų
Moderatorė J. Kryževičienė auditorijai priminė Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje Petro Vaitiekūno teiginį, kad Lietuva buvo okupuota 50 metų, o Baltarusija – 70 metų: „Atrodo, nedidelis laikas, bet skirtumas – milžiniškas. Tas nepriklausomybės 20-metis mums suteikė pagrindą žinoti, kur einame, kokie norime būti. Baltarusijoje buvo šiek tiek kitokia situacija.“
Į klausimą, ar dėl susiklosčiusių skirtingų aplinkybių įmanoma mums susikalbėti, poetė G. Kazlauskaitė atsakė, kad mes gudus – baltarusius – įsivaizduojame kaip slavus – ekspresyvius, ekstravertiškus, tačiau jie savo mentalitetu yra panašesni į lietuvius.
„Pamenu, prieš keletą metų vienoje bibliotekoje buvo knygų klubas, skirtas Baltarusijos ir Ukrainos pabėgėliams. Įdomu, kad ir vieni, ir kiti nelabai norėjo skaityti – žmonės labiau norėjo kalbėti apie savo traumas, nutikimus. Viena baltarusė klausė: „Kam mums tas feminizmas? Kam mums jo reikia? Visa tai jau žinau.“ Prisiminiau, kad 2005-aisiais galvojau taip pat“, – pasakojo G. Kazlauskaitė.
Dėl šios priežasties poetė tikino, kad, nors dėl A. Lukašenkos režimo negalime padaryti ko nors drastiško, tačiau susiburti su panašios kartos žmonėmis ir pasikalbėti apie tai yra labai sveika: „Pavyzdžiui, LGBT teisės, feminizmas, panašios pažiūros. Mes turime išsivaduoti iš senų seksistinių naratyvų. Tai yra suburianti ir vienijanti patirtis. Nereikia ginčytis, įrodinėti – tai yra dialogas.“
Į klausimą, kas yra tiltas, S. Aleksijevič atsakė: „Mano požiūris į gyvenimą yra daugiau susijęs ne su kokiais nors idealiais dalykais, tokiais kaip žmonija ar tauta, bet su siela: kaip žmogus gali papasakoti apie savo kančią, kaip supranta gyvenimą, religiją – tai, kas jį laiko šiame gyvenime. Tai ir yra tiltas.“
„Tu paimi ką nors iš kitos kultūros, ir tai padeda būti ne šiaip žmogumi, o daugiau žmogumi. Šia prasme baltarusių skaitytojai daug dalykų gali pasiimti iš jūsų, lietuvių – orumo kultūrą, kitokią kultūros pasaulėžiūrą, kitokį pasaulį. Ir man šioje mažoje leidykloje, kurioje leidžiame savo knygas, labai svarbu, kad geriau ir daugiau pažintume vieni kitus ir pasiimtume tai, kas mums įdomu ir svarbu“, – pabrėžė Nobelio literatūros premijos laureatė.
Diskusijoje „Ar menas gali būti diplomatiniu tiltu?“ dalyvavo „LRT Klasikos“ laidų vedėja Jolanta Kryževičienė, Baltarusijos rašytoja, žurnalistė, scenaristė, Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas Antanas Sutkus ir lietuvių poetė, meno kritikė, eseistė, Vilniaus universiteto partnerystės docentė Giedrė Kazlauskaitė.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
