Prodiuseris G. Valickas: rašyti dainas Pietų Korėjai – tarsi loterija

[intro_text content="Muzikos prodiusavimas – tai daug daugiau nei garso takelių kūrimas. Tai procesas, apimantis dainų rašymą, aranžuotes, įrašus, emocinį darbą su atlikėjais ir net strateginį mąstymą apie tai, kaip kūrinys gyvuos rinkoje. Dainų kūrėjas ir prodiuseris GYTIS VALICKAS, žinomas slapyvardžiu Echoes, per savo karjerą ne tik įsitvirtino Lietuvos muzikos scenoje, bet ir išplėtė veiklą Švedijoje bei Pietų Korėjoje."] „Taip rašyti dainas yra didelė loterija, nes nežinai, ar daina kada nors išvys dienos šviesą, ar tik vaikščios per kažkieno elektroninius paštus. Kai tokioje loterijoje dalyvauji, norisi turėti kuo daugiau bilietukų, kad kuris nors būtų laimingas. Dėl to kyla noras rašyti greitai ir daug, o susibūrusi didelė komanda gali tai lengviau įgyvendinti“, – sako prodiuseris kalbėdamas apie darbo su Pietų Korėjos muzikos rinka ypatumus. Su dienraščiu „Bernardinai.lt“ G. Valickas atvirai dalijasi prodiuserio kūrybine kasdienybe, pasakoja apie kompromisus tarp kūrybos ir komercijos, tarptautinės rinkos atveriamas galimybes, su tuo susijusius iššūkius ir tai, kodėl prodiuseris kartais turi tapti psichologu. 25-erių jums buvo klijuojama geidžiamiausio prodiuserio etiketė. Ar kas pasikeitė nuo tada, ar šį apibūdinimą vis dar išgirstate? Jeigu man būnant 25-erių taip kažkas galėjo sakyti – prieštaraučiau, nes dabar esu labiau užtikrintas savimi, nei buvau tada. Darbai nestovi vietoje, pats jauti, kaip tobulėji, kokius rezultatus pasieki, koks vyksta procesas dirbant su atlikėjais. O etiketės juk nieko nepasako – tai tik žodžiai, kurie nekeičia to, ką ir kaip darau. Jūsų darbas – prodiusavimas. Kaip atrodo prodiuserio dienos rutina? Mano darbas sudarytas iš daugybės skirtingų užduočių. Aplinkybės verčia daug daryti vienam, ypač mažose rinkose, tokiose kaip Lietuvos. Nors laikai keičiasi, žmonės pradeda vis daugiau kolaboruoti ir dalintis darbais. Aš ir dainas rašau, ir muziką, žodžius kuriu, ir įrašus, fonogramas gaminu – turbūt tai pagal apibrėžimą ir yra tikriausias prodiuserio darbas, kai sėdi prie kompiuterio ir turi sukurti visą aranžuotę bei instrumentuotę. Labai didelę mano darbo dalį sudaro darbas su atlikėjais, ir čia svarbūs psichologiniai aspektai. [caption id="attachment_1243101" align="alignleft" width="2048"] Dainų kūrėjas, prodiuseris Gytis Valickas. Tado Captures nuotrauka[/caption] Pakalbėkime apie santykį tarp atlikėjo ir prodiuserio. Ar kiekvienu atveju šie žmonės tampa draugais, ar juos dažniau sieja tik darbas Viskas prasideda tiesiog nuo darbo. Kartais ryšys nesitęsia ilgai – sukūrei vieną dainą, ir viskas. Dirbant kartu daugiau, atsiranda ir bendravimas, kiti žmogiški dalykai. Kuriant kartu dalinamasi vidiniais išgyvenimais, todėl nori nenori žmogų imi pažinti. Įrašų kūrimas – dar kita tema, tai labai trapus ir intymus dalykas. Reikia bent kažkokio ryšio, kad atlikėjas ne tik būtų savimi, bet ir atsipalaiduotų, ieškotų savyje kažko naujo. Mano darbas – sukurti tokią aplinką, kad jis jaustųsi gerai ir patogiai. Aišku, kartais reikia pradėti čia ir dabar, todėl ne visada yra galimybė susipažinti su kitu žmogumi, tarkime, per savaitę. Dirbant su kūrėjais kartais tenka kai ką keisti, kištis į kūrybą. Ar visada pavyksta lengvai rasti kompromisą? Atlikėjas yra žmogus, kuris su ta daina gyvens, nešis ją į sceną, galbūt visą gyvenimą ją dainuos. Svarbiausia, kad jis tai darydamas jaustųsi gerai ir komfortabiliai. Jeigu jaučiu, kad yra tinkamos aplinkybės ką nors keisti, pasakau, ką daryčiau kitaip, ir pasiūlau kitą variantą, bet galutinis sprendimas būna atlikėjo. Tai ar visada reikia taikytis prie to, ko nori atlikėjas? Taip. Prieš pradėdami kartu su kuo nors dirbti pirmiausia susėdame pasikalbėti. Pokalbis parodo, ar sutampa mūsų energija, ar galėsime dirbti. Labai retai, bet būna, kai matai, kad mums tiesiog nepakeliui. Atlikėjas gal ir puikiai žino, ko nori, bet aš matau, kad nelabai galiu jam ką duoti, sukurti pridėtinę vertę, kad daug kitų prodiuserių galėtų padaryti tą patį. Tokiu atveju net nepradedu darbų. Ar jau teko sutikti bent vieną atlikėją, su kuriuo dirbote, tačiau vėliau sau pasakėte: daugiau niekada? Esu susidūręs su tokiais atvejais, bet tai nebuvo labai didelės apimties darbas ar daina, tai buvo susiję tik su įrašo gamyba. Nebuvo kažkokių blogų dalykų, tiesiog supratau, kad mūsų mintys nesutampa. Visai neseniai pasirodžiusiame Roko Yan albume „Širdis“ yra kūrinys, kurio atlikėjas esate ir jūs pats. Kaip derinate darbą su kitais atlikėjais ir savo paties kūrybą? Kol kas savo kūrybą saugau sau, tačiau noras ją realizuoti nebeleidžia ramiai miegoti. Tai lyg dvi tos pačios monetos pusės – dirbti su kitų atlikėjų ir su savo paties dainomis. Procesas labai panašus, skiriasi tik tai, kad sau kuriu visiškai vienas. Tokiu atveju nėra nei laiko limitų, nei taisyklių, vienintelis lūkestis ir tikslas – kad daina patiktų man pačiam. Daina su Roku gimė spontaniškai – po pusdienio darbo studijoje pritrūko posmų, ir jis man pasiūlė sukurti kažką savo. Būtent tai ir padariau. Kartu praleidus studijoje tiek daug laiko, dabar džiaugiuosi galėdamas dalintis bendromis patirtimis ir už jos ribų. Koncertuojant drauge su Roku, lipti į sceną atlikti „Mačiau Tave“ didelėms auditorijoms – vienas malonumas. Labai džiaugiuosi ir tuo, kad šis mūsų su Roku kurtas albumas buvo nominuotas kaip geriausias metų albumas M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose. [caption id="attachment_1243102" align="alignleft" width="2048"] Gytis Valickas, Rokas Yan Rokas Yan ir Gytis Valickas. Tado Captures nuotrauka[/caption] Šiuo metu gyvenate ir kuriate Švedijoje. Kuo skiriasi darbas su Lietuvos ir užsienio atlikėjais? Beveik kiekviena įrašų sesija Lietuvoje vyksta drauge su atlikėju. O Švedijoje daug daugiau laiko praleidžiu su kitais kūrėjais. Ten viskas prasideda nuo dainos – dažnai net nežinant, kas ją atliks. Tai vienu metu ir keista, ir labai įdomu. Viena vertus, nesunku pasimesti begalybėje kūrybinių sprendimų, tačiau ir lengva sukurti kažką, ko neplanavai, kažką, kas nustebina tave patį. Kuriant su kitais autoriais, visas dėmesys sutelkiamas į dainų rašymo amatą – be jokių galimų apribojimų, galvojant, kas konkrečiam atlikėjui tinka, ko jis norėtų ar kas jam būtų reikalinga. Tik vėliau tokios dainos randa savo atlikėją, kuris meistriškai gali išgyventi dainos istoriją lyg savą. Ar lietuviai jau yra pasiekę švedų muzikos rinkos lygį, ar dar yra daug ko pasimokyti? Čia yra keli aspektai. Viena vertus, Skandinavijoje, ypač Švedijoje, žmonės nuo mažumės ugdomi muzikai, tai kultūros dalis. Netoli tiesos yra pasakymas, kad kas antras trečias žmogus Skandinavijoje rašo dainas. Mums dar nebūdingi tokie įpročiai, bet per pastaruosius kelerius metus situacija keičiasi – mes tampame kūrybiškesni, atviresni, parsivežame patirčių iš užsienio. Atsirado daugiau bendros su kitomis šalimis kūrybos, kolaboravimo – to, ko anksčiau pas mus beveik nebuvo. Dabar jauni kūrėjai nebebijo susitikti su nepažįstamais bendraminčiais, susėsti ir kartu parašyti dainą. Kaip manote, kodėl to kolaboravimo anksčiau neturėjome? Galima daug ką minėti, bet manau, kad labiausiai to kolaboravimo nebuvo dėl nepasitikėjimo, kartais gal ir dėl ego. Bet kokiu atveju bendradarbiavimas reikalauja išeiti iš komforto zonos, ir tai tikriausiai stabdo daugumą kūrėjų. Kūryba yra intymus, labai asmeniškas reikalas, todėl gebėti tuo dalintis yra atskiras įgūdis. Ar lietuviai savo muzikos rinkoje vis dar renkasi saugią kūrybą, ar jau siekia išskirtinumo? Yra tokių, kurie sąmoningai renkasi kažką saugesnio ir randa ką veikti saugioje zonoje – turi begalę koncertų, bet vengia ieškojimų, eksperimentų, rizikuoti. Faktas, kad atsiranda vis daugiau tokių, kurie savo kūrybos neapriboja viena kryptimi, viena kalba ir kuria tokią muziką, kokios mėgsta klausytis. Laiko klausimas, kada išeisime kažkur toliau. Vis dėlto daugelis mūsų muzikantų kuria lietuviškai, taip stipriai mažindami savo šansus. Ar kurdami anglų kalba lietuviai visada turėtų daugiau galimybių išplaukti į tarptautinius vandenis? O gal tai įmanoma ir kuriant lietuviškai? Viskas yra įmanoma. Bet neturime konkrečių pavyzdžių, kurie tai galėtų iliustruoti. Pasaulyje yra hitų, sukurtų ispanų kalba, bet reikėtų nepamiršti, kokio dydžio yra ispanakalbių auditorija. Nemanau, kad pasaulis eitų iš proto dėl dainos, kurios niekas nesupranta, bet tikimybė visada yra. Kita vertus, kurdami dainas anglų kalba pasimetame milijoninėje kūrėjų ir atlikėjų jūroje, bet tada bent įbrendame į ją. [caption id="attachment_1243094" align="alignleft" width="1179"] Dainų kūrėjas, prodiuseris Gytis Valickas. Laimono Staniulionio nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1243098" align="alignleft" width="1179"] Dainų kūrėjas, prodiuseris Gytis Valickas. Laimono Staniulionio nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1243099" align="alignleft" width="1179"] Dainų kūrėjas, prodiuseris Gytis Valickas. Laimono Staniulionio nuotrauka[/caption] Esate dirbęs ir su Pietų Korėjos rinka – kaip tai atsitiko? Tinkamas laikas ir vieta? Nemažai Švedijos dainų kūrėjų orientuojasi į Pietų Korėjos rinką. Kartą kūrybinėje stovykloje papuoliau į komandą žmonių, kurie buvo atskridę iš Pietų Korėjos, Japonijos ir tos pačios Švedijos. Šiuo metu kasdien kuriu drauge su muzikantais iš Singapūro. Tai tas pats dainų rašymas, tik kitokio žanro, pagal šiek tiek kitokias taisykles. Galbūt korėjiečių kūryboje daugiau taisyklių ir mažiau romantikos – prioritetas teikiamas produktyvumui. Iš tiesų įdomi patirtis, daug ko išmoksti ir tą darai labai greitai. Visiškai kitaip negu Lietuvoje? Ne tik visiškai kitaip negu Lietuvoje, bet ir visiškai kitaip negu toje pačioje Švedijoje. Nėra jokio tiesioginio darbo su atlikėjais, nežinai, kam kuri. Daina turi būti kuo geresnė, išskirtinė ir kartu universali, kad tiktų solistui, vaikinų ir merginų grupei, turėtų specifinį elementą. Taip rašyti dainas yra didelė loterija, nes nežinai, ar daina kada nors išvys dienos šviesą, ar tik vaikščios per kažkieno elektroninius paštus. Kai tokioje loterijoje dalyvauji, norisi turėti kuo daugiau bilietukų, kad kuris nors būtų laimingas. Dėl to kyla noras rašyti greitai ir daug, o susibūrusi didelė komanda gali tai lengviau įgyvendinti. Jūsų studija labai tamsi – ar tai padeda kūrybai? Yra kažkokia magija nakty, tamsoj... Suprantu, kad tai gali skambėti kvailai, bet man veikia – esant paslaptingai atmosferai labiau norisi kurti. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]