Šimtmečius skaičiuojančią Velyknakčio tradiciją įamžinusi režisierė G. Beinoriūtė: „Būsiu laiminga, jeigu žiūrovai pajus šilumą Pievėnų kaimo žmonėms“

[intro_text content="„Atrodė, kad mažas kaimas, kuriame žmonės tam tikrą ritualą atlieka kelis šimtus metų, nepriklausomai nuo santvarkos ar kitų aplinkybių, taps atsakymu, kaip išbūti neapibrėžtu laiku, kuris nuo pat karo pradžios vis dar purto žemę“, – sako Lietuvos kino režisierė GIEDRĖ BEINORIŪTĖ, pristatydama vieną iš keturių „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų – „Sacrum ir profanum Pievėnuose“."] Kartą per metus tylus ir atokus Pievėnų kaimas Žemaitijoje atgyja. Vietos gyventojai susivienija, kad atšvęstų Velykas pagal iš paskutiniųjų puoselėjamą, šimtmečius skaičiuojančią kryžiaus sergėtojų tradiciją. Nuo kovo 17-osios „Kino pavasario“ žiūrovai turės galimybę su švelniu humoru stebėti vietinių pasirengimą šventei ir panirti į Velykų nakties vyksmą. O nuo balandžio 11 d. filmas atsiras ir Lietuvos kino teatrų repertuaruose. Dienraštis „Bernardinai.lt“ laukdamas premjeros kalbasi su „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ filmo režisiere G. Beinoriūte apie dokumentikos žanro specifiką, užmegztą ryšį su Pievėnų kaimo gyventojais ir garso meną, kuriame nedominuoja muzika. [caption id="attachment_1242078" align="alignleft" width="1707"] Giedre Beinoriute Režisierė Giedrė Beinoriūtė. Gedimino Gražio nuotrauka[/caption] „Sacrum“ ir „profanum“ sąvokos vartojamos kalbant apie dvilypį žmogaus santykį su tikrove – šventąjį ir pasaulietišką. Tai yra pagrindinė filmo idėja? Turbūt tai yra filmo raktas. Pavadinimas atsirado pradžioje, rašant projektą. Iš pradžių buvo aiškus tik filmo objektas – Velykos Pievėnuose, bet reikėjo rasti raktą, kaip žiūrėti į visą reiškinį. „Sacrum“ ir „profanum“ sąvokos man yra ne apie žmogaus dvilypumą, bet apie Dievo ar šventybės reiškimąsi žmogaus kasdieniame gyvenime. Religijotyrininkas ir filosofas Mircea Eliade kalba apie tai savo knygoje „Šventybė ir pasaulietiškumas“. Pavyzdžiui, man patiko jo mintis, kad kai žmogus klausosi savo mėgstamos muzikos arba būdamas įsimylėjęs laukia savo mylimo žmogaus ar sutinka jį, jis aiškiai patiria visai kitokį laiko ritmą nei dirbdamas arba nuobodžiaudamas. Įvyksta tarsi laiko peržengimas, mažytė transcendencija. Dievas nebūtinai reiškiasi tik sakralioje erdvėje, jo apraiškų pilna visur aplink. Man pačiai tai tapo požiūrio kampu į visą reiškinį, todėl galėčiau tai vadinti ir viena iš filmo temų. Kaip Jūsų interesų lauke atsirado Nukryžiuotojo saugojimo tradicija ir patys Pievėnai? Anksčiau turėjote ryšį su kaimu ar tai pirmoji pažintis? Apie pačią tradiciją pirmą kartą išgirdau iš draugų, kurie darbo tikslais dokumentavo ją. Papasakojo, pasidalino su manimi: „Ar žinai, ar girdėjai?“ Tai sudomino mane kaip kažkas keisto. Būna, žmonės pažiūri nuotraukas ir sako: „Oi, kaip ne Lietuvoje.“ Man tai pasirodė taip pat, todėl buvo labai smalsu ir užkabino. Apie pačius Pievėnus išgirdau dar prieš dešimtį metų, bet iki pirmojo apsilankymo 2022-aisiais šiek tiek užtrukome. Kūrėjas dokumentinį filmą dažniausiai siekia perteikti kuo natūralesnį, kuo mažiau režisuotą ir tapti it muse ant sienos. Kokia buvo Jūsų, kaip režisierės, pozicija? Dokumentika gali būti labai įvairi, kaip ir jos metodai. Musės ant sienos metodas daugiau kalba apie jausmą žiūrint, o jį pasiekti galima ir kitokiais būdais. Gali eiti ir filmuoti bet ką, bet tai nereiškia, kad bus įdomu viską žiūrėti.

Gali iš anksto įsivaizduoti, kokio nori filmo, bet ar tai pavyks – šansų nedaug.

Prieš pasirinkdamas, ką filmuoti, kur eiti, dažniausiai darai atranką, taip pat kaip ir spręsdamas apie medžiagą – ką panaudoti filme, o ko nereikia. Jeigu pokalbiai filme trunka tris minutes, galima įsivaizduoti, kad realybėje tai galėjo trukti nors ir keturias valandas. Tokiu atveju tai musė ant sienos ar ne? Kaip ir musė, bet ieškai, kas tinka filmui. Gali iš anksto įsivaizduoti, kokio nori filmo, bet ar tai pavyks – šansų nedaug. Filmo audinys formuojasi natūraliai. [caption id="attachment_1242079" align="alignleft" width="2560"] Rež. Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ („On Sacred and Profane“, Latvija, Lietuva, 2025 m.) kadras[/caption] Kiek rezultatas panašus į išankstinį įsivaizdavimą? Filmo struktūra gana panaši, nes ji labai paprasta: pasirengimas šventei, šventė ir laikas po šventės. Taip manėme iš pradžių, bet kokios tai bus scenos ar kaip atrodys pasiruošimas – nežinojome. Net ir visos šventės negalėjome numatyti, nes ji neturi scenarijaus, tiesiog vyksta – tradicija tuo ir įdomi. Kas kaip atsimena, taip daro, kas gali – tas prisijungia. Kad ir kiek bandėme numatyti, kas eis į kareivius, vis tiek pasikeitė labai daug procentų žmonių. Nenuspėjamumas ir avantiūra yra dokumentinio filmo žavesys. Iš kitos pusės, filmas būtų apskritai nepavykęs, jeigu, pavyzdžiui, Velykos būtų nevykusios. Jeigu norime lyginti vaidybinį filmą su dokumentiniu, būtent ši dalis yra pastarojo žanro ir privalumas, ir trūkumas. Santykis su Pievėnų gyventojais buvo kuriamas pamažu, iš anksto ar pirmasis susitikimas įvyko pradėjus filmuoti? Juk žmonės turi Jumis pasitikėti, nesijausti suvaržyti ir nebijoti iš paskos sekiojančios kameros. Pievėnuose praleidome labai daug laiko. Pirmą kartą atvažiavome 2022 metais prieš Velykas, o filmavome kitų metų Velykas – nebuvo taip, kad atvažiavome kaip žurnalistai, greitai nufilmavome ir išvažiavome. Buvo metai pasirengimo, pažinties su žmonėmis, kurie, tikėtina, dalyvaus tradicijoje: triūbininkai, organizatorė ir bendruomenės pirmininkė Ilona, bažnyčią prižiūrinčios ir giedančios moteriškės ar kareivių vadas Vaidas. Iš pradžių pažindinomės, kvietėme susitikti, arba mus kviesdavo į svečius, pasakodavome, ką veikiame, – taip ir trynėmės kaime. O nuo Užgavėnių pradėjome filmuoti... Ar jautėtės priimti kaip savi? Juk į bendruomenę atvykęs naujas žmogus yra didelis pokytis, o dar su filmavimo komanda. Jie įpratę, kad per Velykas kas nors atvažiuoja filmuoti, todėl niekas į mus nekreipė per daug dėmesio. Dėl priėmimo kaip savų – iš pirmo žvilgsnio taip, nors ne visi. Pirmą kartą į Pievėnus atvykome filmuoti Velykų kaip tyrimo medžiagos filmui. Neturėjome plano, kur nakvosime – gal bažnyčioje, gal kas nors įsileis į namus. Avantiūriškas planas, bet viskas baigėsi tuo, kad susipažinome su bendruomenės pirmininke Ilona ir nakvojome jos namuose. Tai kai ką pasako apie priėmimą. Žinoma, kaimas nėra vienalytis, todėl ir santykių buvo įvairių, bet su žmonėmis, su kuriais susidraugavome, ryšys buvo labai artimas, jautėme, kad visi tapome bendra komanda. Žemaičiai gal ir gali atrodyti šiurkštūs savo išraiška, bet ne būdu. Atvirkščiai, jie – labai švelnūs, meilūs ir širdingi žmonės. [caption id="attachment_1242085" align="alignleft" width="1229"] Filmuojant rež. Giedrės Beinoriūtės filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Viena svarbiausių filmo veikėjų tapo Velyknakčio nakties organizatorė ir bendruomenės pirmininkė Ilona. Kuo bendruomenei ir saugant tradicijas svarbu turėti tokį lyderį? Nesakyčiau, kad Ilona yra pagrindinė herojė, nes herojus – kaimas, jo bendruomenė, tai grupinis portretas. Žinoma, Ilonos vaidmuo labai svarbus ir telkiant žmones. Įdomu, kad tai buvo vos antrosios Velykos, kurias ji organizavo. Iki tol už tradiciją daugelį metų buvo atsakinga Zoselė – viena iš vyresnių moteriškių. Nuostabu stebėti, kaip tradicija pereina iš rankų į rankas ir kaip žmonės ją tęsia. Lyderis kaime yra labai svarbus – tas, kuris sujungia, inicijuoja ir rūpinasi, kad bendruomenė būtų gyva. Per pasirengimą Ilona skambina bendruomenės gyventojams. Šių skambučių metu girdime, kad vieniems būti kareiviais yra savaime suprantamas dalykas, o kiti atsisako. Tokios tradicijos turėtų būti bendruomenės nario pareiga ar pasirinkimas? Apie Pievėnus žinojau seniai, bet pirmą kartą nusprendžiau čia apsilankyti prasidėjus karui. Atrodė, kad mažas kaimas, kuriame žmonės tam tikrą ritualą atlieka kelis šimtus metų, nepriklausomai nuo santvarkos ar kitų aplinkybių, taps atsakymu, kaip išbūti neapibrėžtu laiku, kuris nuo pat karo pradžios vis dar purto žemę. Kareivių vado Vaido klausimas vaikinui iš gretimo kaimo: „Ar žinai savo pareigą?“, man yra atsakymas, kad būtent pareigos žinojimas ir jos atlikimas yra būdas išgyventi. O kaip kiekvienas supranta savo pareigą – yra individualu.

Pievėnai liko paskutinis kaimas, išlaikantis tradiciją, – tai juos nusako, ir tuo jie didžiuojasi. Gražu ir svarbu, kad tai sutelkia skirtingas kartas, į tradiciją įsitraukia ir jauni, ir seni.

Kyla daug klausimų, kodėl būtent Pievėnuose išliko ši tradicija ir kodėl jų žmonės žino, kaip atlikti savo pareigą. Atsakymų iki šiol nežinau. Kita vertus, kaimui tradicija yra svarbi kaip identiteto dalis. Pievėnai liko paskutinis kaimas, išlaikantis tradiciją, – tai juos nusako, ir tuo jie didžiuojasi. Gražu ir svarbu, kad tai sutelkia skirtingas kartas, į tradiciją įsitraukia ir jauni, ir seni. Keliose scenose buvo galima girdėti žinių foną, jose – naujienos iš Ukrainos karo fronto. Subtilus priminimas, kad, nepaisant švenčių ir linksmybių, geopolitinė krizė vis dar šalia mūsų? Kaip minėjau, karas Ukrainoje tapo laiku atsirasti filmui. Kai su Mindaugu Survila pirmą kartą važiavome į Pievėnus, per radiją išgirdome, kad Mariupolyje žuvo mūsų kolega Mantas Kvedaravičius. Tokia realybė visą laiką yra šalia mūsų, ir būtų nesąžininga ją ignoruoti. Kita vertus, kaimas yra nuošalus, atokus, todėl atrodė, kad tos žinios, kurias girdime pasaulyje, suteikia erdvės ir laiko, kuriame esame, kontekstą. [caption id="attachment_1242080" align="alignleft" width="2560"] Rež. Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ („On Sacred and Profane“, Latvija, Lietuva, 2025 m.) kadras[/caption] [caption id="attachment_1242081" align="alignleft" width="2560"] Rež. Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ („On Sacred and Profane“, Latvija, Lietuva, 2025 m.) kadras[/caption] Kritikų ir žiūrovų esate vertinama dėl išskirtinai vaizduojamų vaikų portretų. Kokia yra Pievėnų kaimo jaunoji karta? Netikėtas klausimas... Supratau, kad vaikai ir seneliai yra pirmieji, su kuriais susidraugauji atvykęs į naują vietą. Gal ir mums buvo panašiai. Scenų su vaikais turėjome gerokai daugiau, negu jų liko filme, bet jie vis tiek atlieka svarbų vaidmenį kuriant kaimo paveikslą: jie kiekvieną dieną važiuoja autobusu į mokyklą, leidžia laiką prie bažnyčios – skraidina dronus, žaidžia futbolą. Negalėčiau charakterizuoti ar kaip nors išskirti, bet vaikai visada suteikia tam tikrą dinamiką, nuostabą. Vienas iš jų patarnauja bažnyčioje, bet vos prasidėjus Velyknakčio šėlionėms tampa pats aršiausias išdykėlis – tai paradoksai, kurių gali sulaukti tik iš vaikų, bet pasakojimui jie duoda labai daug. „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ mažai muzikos, daug natūralaus garso ar tylos. Kokia buvo Jūsų kaimo garso vizija? Mano santykis su muzika kine keitėsi. Pradėjau kaip antimuzikė ir kuo toliau, tuo daugiau naudoju kadre neskambančios muzikos. Dažniausiai ją įaudžiu į bendrą audinį ir tik labai retai suteikiu vietos pasireikšti savarankiškai. Atmosfera ir fonas man yra labai svarbu, patinka įsiklausyti, kas girdėti kaime.

Garso dizainas visuomet buvo labai svarbus, bet tai nebūtinai reiškia muzikos dominavimą.

Montuojant filmą, vyksta baigiamieji spalvų korekcijos ir garso dizaino darbai – filmas tarsi skyla į dvi dalis. Pirmiausia kartu su garso dizaineriu žiūri filmą, bet klausai tik garso ir atvirkščiai, o koreguojant spalvas – matai tik vaizdą, bet negirdi garso – tampi lengvai išprotėjęs. Finalinę garso perklausą atlikome kartu su dviem dizaineriais, vienoje vietoje sakau: „Kodėl pridėjote šunis? Pievėnai nėra paprastas kaimas, jame šunys neloja – sumažinkime.“ Kai pradėjome šalinti garso sluoksnius, supratome, kad šunų lojimas nėra pridėtas, jis visą laiką buvo įraše. Minėjau, kad mėgstu įsiklausyti, bet kartais įsivaizduoju kitaip, negu girdžiu. Man patinka sinchroninio triukšmo muzikalumas. Gali sukurti pakankamai įdomų ritmą vien praskridus dronui, pastūmus kėdę, kažkam žygiuojant ar uždarant duris. Mano muzika kuriasi iš ritmo, kadrų ilgio, girdimų garsų. Garso dizainas visuomet buvo labai svarbus, bet tai nebūtinai reiškia muzikos dominavimą. [caption id="attachment_1242087" align="alignleft" width="1248"] Filmuojant rež. Giedrės Beinoriūtės filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kaip sprendžiate, kas taps Jūsų kūrybinės komandos nariais? Tai laiko patikrinti žmonės, ar nebijote eksperimentuoti su naujais veidais? Jeigu jau pradedame kartu dirbti, esu linkusi su tais žmonėmis darbus tęsti ilgai. Deja, kuriant pastarąjį mano filmą „Kvėpavimas į marmurą“ mirė operatorius Audrius Kemežys, su kuriuo dirbome nuo pat mano kūrybinio kelio pradžios. Daug filmų ir metų buvome artimi bičiuliai, todėl sugriuvo komandos vientisumas. Su Mindaugu Survila filmavau pirmą kartą, toks pasirinkimas buvo dėsningas, gal net kiek spontaniškas. Mindaugas save laiko Kemežio mokiniu, todėl mūsų duetas tapo natūraliu tęstinumu – abu norėjome filmuoti ir pagaliau radome progą. Su garso dizaineriu Sauliumi Urbanavičiumi, prodiusere Jurga Gluskiniene esame dirbę daug kartų, kompozitorius Vestardas Šimkus kūrė ankstesnio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kompoziciją, montuotoją Liną Grubį taip pat pažinojau iš anksčiau. Velyknaktis buvo filmuojamas trimis kameromis, tarp jų pirmą kartą mano komandoje esanti kino operatorė Kristina Sereikaitė ir Nikolas Verseckas – pačios jauniausios, mano buvusių studentų kartos, atstovai. Vėliausi Jūsų filmai buvo vaidybiniai, šį kartą – dokumentika. Kodėl? Mano filmai visada buvo tai vaidybiniai, tai dokumentiniai, ir taip nuo pradžių. Iš esmės tarp šių rūšių nematau didelio skirtumo, gal tik tai, kad dokumentika „pasidaro“ greičiau. Kartais būna, kad rašau vaidybinio filmo scenarijų, bet išeina dokumentika. Pavyzdžiui, kadaise norėjau parašyti scenarijų pagal Vaidos Juknaitės knygą. Sugalvojau panaudoti interviu iš jos kitos knygos, bet atkurti ir juos suvaidinti – sunku, todėl pradėjau kurti dokumentiką tik iš pokalbių, o pradėtą rašyti scenarijų nugrūdau toli. Kuriu natūraliai apie tai, kas rūpi, o tada atsiranda ir forma. Filmavimo objektai gali klaidžioti iš vienos kino rūšies į kitą, bet didelio skirtumo nėra. Skirtingi žiūrovai, žiūrėdami tą patį filmą, gali atrasti visai kitokią pagrindinę mintį ir akcentus, apie kuriuos galvos grįžę namo. Vis dėlto Jums, kaip režisierei, kuri filmo siunčiama žinia atrodo svarbiausia? Nenorėčiau pasakyti savo vienos minties ir uždaryti duris žiūrovams išsinešti savąją. Man atrodo, kad filme yra kelios temos, o skirtingi žmonės gali pajusti skirtingus momentus. Būsiu laiminga, jeigu žiūrovai pajus šilumą Pievėnų kaimo žmonėms. O apie ką jie galvos, bus labai įdomu pasišnekėti po filmo. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, nes kiekvieną kartą žiūrint iš naujo net ir man išlenda vis kita tema, apie ką galima pagalvoti ir padiskutuoti. Tada svarstai – ar aš taip norėjau, ar taip iš tikrųjų yra?.. Labai laukiu susitikimo su žiūrovais, jų klausimų ir komentarų. [caption id="attachment_1242086" align="alignleft" width="1239"] Režisierė Giedrė Beinoriūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Žiūrėdama filmą aš pajutau ne tik šilumą Pievėnų kaimo gyventojams, bet ir artumą: pažįstama žemaitiška tarmė, užstalė, posakiai, kietas, bet nuoširdus bendravimo būdas... Atsimenu, kūriau filmą apie tremtį, kuriame pasakojau savo šeimos istoriją – mamos, senelio. Filme yra animacinis epizodas: į Sibirą ateina siuntinys, o jį atidarius išeina animuotas obuolių kvapas. Po filmo premjeros prie manęs priėję tremtiniai klausė: „Kaip sužinojote apie tą obuolių kvapą?“ Man atrodė, kad tai unikali mano mamos patirtis, kurią atsimena iš Sibiro siuntinių – kaip žiemą sušalę obuoliai patenka į šilumą, ir pasklinda jų kvapas. Pasirodo, tai būdinga visiems, ir daugelis dalykų yra archetipiniai. Ir užstalės panašios, ir kiti žmogiški dalykai, todėl bendrumo yra daugiau, negu galime įtarti. Dirbate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stebite augančią naująją kino žmonių kartą. Kuria kryptimi juda šiuolaikinis nacionalinis kinas? Ir ar pamažu laisvinamės iš kritiško požiūrio į vietinius kūrėjus? Aš iš to išsilaisvinau seniai, bet kada išsilaisvins visi – priklauso tik nuo mūsų. Kiekvienais metais išgirstu ir perskaitau komentarą apie kokį nors naują lietuvišką filmą, kad tai – geriausias lietuviškas filmas. Atrodo, jeigu to žmogaus paklaustum, kada jis pastarąjį kartą buvo kine, tikriausiai atsakytų, kad prieš dvidešimt metų. Geriausių lietuviškų filmų daugėja, ir, objektyviai žiūrint, rezultatai tarptautiniu mastu taip pat džiugina. Aš nesu nustebusi, nes matau jaunus žmones, aštuoniolika metų dirbu akademijoje ir dalyvauju tame procese. Žinoma, tai siejasi su daugeliu veiksnių: prieš dešimtmetį įkurtas Kino centras, kino edukacijos stiprėjimas nuo mokyklinio amžiaus, didžiulė akademijos dinamika ir augimas iki nacionalinės kino mokyklos, jaunų kūrėjų finansavimas ir jo didėjimas. Ne tik mes apie tai kalbame, bet ir mūsų kaimynai – kad investicijos duoda rezultatą. Smagu, telieka visa tai išlaikyti ir nepamesti. [youtube embed=5rInK-OKajw] Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]