Kai pasninkaujate
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Tėvai pabrėžia, kad žemėje likęs rojus yra žmogaus širdis, kai joje gyvena tyros ir gražios mintys. Jie teigia, kad ši palaimos būsena mus palieka, jei esame pagauti malonumo, ateinančio iš žemiškų gėrybių – pavyzdžiui, gero maisto ar gėrimo, – kuris yra laikinas, tad nesugebantis pripildyti ir suteikti pilnatvės jausmo.
Todėl šventasis Jonas Klimakas (VII a.) juokauja apie „riebius paukščius, kurie negali skristi aukščiau“, užsimindamas, kad tie, kurie yra per daug sotūs, tampa nepajėgūs melstis: pilvo sunkumas pereina į galvą ir ją užtemdo, ir Šventoji Dvasia negali įeiti. „Esame ribotos būtybės: susitelkę į vieną dalyką, pamirštame kitą.“ Taigi pasninkas yra tarsi sugrįžimas į rojų, nes dėmesio centre vėl atsiduria Dievas.
Tarp krikščionių asketų randame pasninko pavyzdžių, kartais net labai griežtų. Pasak šventojo Pachomijaus (IV a.) biografijos, Egipto vienuoliai valgė kietą juodą duoną, pamirkytą vandenyje. Ji buvo kepama tik kartą per metus. Kai kurie miltus sumaišydavo su pelenais, kad duona taptų karti. Jie nevartojo aliejaus ir mėsos, tik ankštines daržoves, kurias valgė žalias. Kai kurie pasninkavo kelias dienas iš eilės ar net dar ilgiau.
Pixabay.com nuotrauka
Šventasis Petras iš Alkantaros (XVI a.) tik kas tris keturias dienas ko nors užvalgydavo. Pasakojama, kad šventasis Pranciškus Asyžietis (XIII a.) po beveik keturiasdešimties dienų pasninko iš nuolankumo suvalgė gabalėlį duonos, kad neapsimetinėtų, jog gali daryti taip kaip Kristus.
Daugelis šių istorijų yra legendinės, ir jų nereikėtų vertinti pernelyg paraidžiui. Šventasis Tomas Akvinietis (XIII a.) sako, kad kai kuriais atvejais net nuodėminga yra iki smulkmenų mėgdžioti šventųjų gyvenime minimus pasninkus. Bet kokiu atveju negalime lyginti mūsų valgymo būdo su Egipto vienuolių valgymo būdu. Apskritai Artimųjų Rytų valgymo kultūra net šiandien stebina vakariečius, kiek mažai valgo beduinai (dykumų klajokliai), tačiau lieka stiprūs ir sveiki. Valgydamas kiekvienas turi rasti tinkamą saiką, tai yra sveiko gyvenimo taisyklė.
Kokios yra pasninko taisyklės?
Kalbant apie pasninką ir susilaikymą, senovės dykumų vienuolių asketiniuose tekstuose ypač pabrėžiami trys dalykai: teisingas veiksmas vertinamas pagal tikslą, kurį norime pasiekti; tikslas yra kūno sveikata ir jėgos darbui, ir proto žvalumas, o ne savęs nualinimas; kūnas turi palaikyti tokią būseną, kuri tarnautų sielai, taigi ir maldai.
Sena ir populiari patarlė sako: „Gyvename ne tam, kad valgytume, valgome tam, kad gyventume.“ Tai galioja ir krikščioniui. Mens sana in corpore sano („Sveika siela sveikame kūne“), sakydavo senovės žmonės. Tačiau jei turime rinktis, kam teikti pirmenybę, tuomet gera ir teisinga teikti pirmenybę dvasiai ir numarinti kūną. Diadokas Fotikietis (V a.) teigia: „Krikščionis gali melstis kūnu, jei valgydamas iš meilės Dievui ir teikdamas Jam garbę atsisako kokio nors skanesnio kąsnelio, kuris jam suteiktų malonumą, bet mintis apie Dievą yra dar malonesnė.“ 
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Jokūbas Marija Goštautas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
