Režisierius A. Areima: „Didžiuojuosi, kad mes išliekame teatro šalis“

„Man namai yra ten, kur yra meilė, kur saugu, kur tave priima tokį, koks esi, ir tave supranta“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako režisierius. Kūrėjas pasakoja apie spektaklį, jo aktualumą, teatrą be namų ir koks yra tikrasis A. Areimos teatras.

Sukūrėte spektaklį pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“, kurioje nagrinėjamos sunkios, jautrios temos – savidestrukcija, beprotybė, paribio žmogaus emocijos. Kodėl pasirinkote šį kūrinį?

Šio kūrinio kelionė iš tikrųjų yra labai ilga. Pjesė prieš šešerius metus atsidūrė mano rankose, ir skaitydamas pajutau, kad ten slypi labai daug temų, bet labiausiai palietė, sujaudino būtent meilės, empatijos nebuvimo, meilės reikalingumo, tikėjimo, Dievo paieškos temos. Tad apie jas labiausiai ir norėjau kalbėti.

Pagrindinis spektaklio veikėjas yra paribio žmogus – psichiatrijos ligoninėje už nužudymą uždarytas vaikinas, su kuriuo atliekami eksperimentai. Kuo jums įdomūs paribio žmonės?

Gal dėl to, kad ir pats jaučiuosi kaip paribio žmogus. Nesu gimęs su auksiniais marškinėliais ir nesu užaugęs teisingoje, tvarkingoje, turtingoje šeimoje, net atvirkščiai. Todėl man įdomu, kaip dažniausiai šie žmonės išgyvena, kaip mąsto. Mes juk vengiame kalbėti apie juos. Daugiau mėgstame kalbėti apie teisingus, laimingus, jų sėkmės istorijas.

Paribio žmonės paliekami užribyje. Jie neatsiduria matomumo lauke, dėmesio zonoje. O juk jie irgi egzistuoja ir yra žmonės, tokie patys kaip ir kiti, jie kartu gyvena čia, tame pačiame pasaulyje.

Kaip jaučiasi paribio žmogus?

Man atrodo, dažniausiai paribio žmogui reikia kito žmogaus, kuris jį mylėtų, priimtų ir suprastų. Jis išlieka paribyje dažniausiai dėl to, kad būna nesuprastas, nepriimtas, atstumtas dėl kitokio mąstymo, kitokio žvilgsnio į pasaulį.

Paribio žmonių susidėliojusi kitokia pasaulėžiūra, ne tokia įprasta, ne tokia priimtina. Man atrodo, niekas nesivargina juos suprasti, priimti į bendrą pasaulį, priglausti. O paribio žmogui tai be galo reikalinga, kad galėtų pasitikėti savimi, pasauliu, pradėti skleistis, žydėti, jaustis visavertis. Tad jeigu jis neranda žmogaus, kuris būtų su juo tokiu, koks jis yra, tas žmogus lieka paribyje. Tai labai skaudu, skaudu būti atstumtam, nepriimtinam.

Man namai yra ten, kur yra meilė, kur saugu, kur tave priima tokį, koks esi, ir tave supranta.

Spektaklyje vaikinas vis nori grįžti ten, kur saugu – į senelio namus, kur užaugo. Jis vis kartoja: „Aš noriu grįžti namo.“ O kas jums yra namai, kur galite jaustis saugiai ir ramiai?

Man namai yra ten, kur yra meilė, kur saugu, kur tave priima tokį, koks esi, ir tave supranta. Manau, vaikinas irgi nori grįžti į tuos namus, kur užaugo ir gyveno kartu su seneliu, kur jį priėmė tokį, koks jis yra. Ten jo neengė, neiškreipė jo supratimo. Senelis jį mylėjo kaip galėjo, ir jie jautėsi laimingi.

Ligoninėje vaikinas taip pat turėjo draugą – katiną, kurį mylėjo. Ar tai buvo paguoda vaikinui?

Manau, kad katino buvimas leido jam jaustis geriau, ligoninė iš dalies tapo namais, bet vis tiek jis buvo uždarytas psichiatrijos ligoninėje, kurioje su juo buvo atliekami eksperimentai. Vaikinas supranta, ką padarė. Kaltės jausmas jam pačiam neduoda vidinės laisvės, ramybės, išrišimo. Jis sako: „Aš noriu suprasti, noriu, kad viskas sueitų į viena.“

Vis dėlto yra nuodėmės, kaltės jausmas, kirminas, kuris žmogų ėda iš vidaus. O katinas jam tapo viltimi rasti atsakymą, jo padarytų nusikaltimų priežastingumą, tapo viltimi rasti išrišimą.

Jūs taip pat turėjote katinų. Ar asmeninis ryšys su gyvūnais atsispindėjo kuriant spektaklį?

Taip. Kai pradėjau šią pjesę analizuoti, turėjau du katinus, tačiau laikui bėgant jie iškeliavo. Paskutinis ne taip ir seniai – praeitą pavasarį. Kai geriausi tavo draugai išeina, yra didelė netektis, tai palieka didžiulę žaizdą. Jie niekada nedings iš mano atminties, prisiminimų. Mano ryšys su jais buvo labai stiprus. Su vienu gyvenome net 17 metų, tiek nesu išbuvęs nė su vienu žmogumi.

Manau, kartais gyvūnas gali suteikti didesnę paramą nei kai kurie žmonės. Juk katinas neklausinėja, priima tave tokį, koks esi. Nors katinai neskuba iš karto pataikauti šeimininkui (ši jų savybė man labai patinka), tačiau sukurtas su jais ryšys tampa ypatingas. Katinus mes linkę mistifikuoti dėl to kosmiško, gilaus ryšio. Tikiu, kad jie yra ypatingi.

Sau kėliau užduotį sukurti scenoje kitą pasaulį. Ne tą kasdienį plakatiškai atkartotą gyvenimą, kuriame esame įpratę egzistuoti, tačiau kitokį sceninį pasaulį, kuris šiek tiek nepatogus, gąsdina, bet taip pat leidžia skleistis vaizduotei, kitokiai patirčiai.

Spektaklyje nedaug vaidmenų, tačiau visi jie labai ryškūs. Kaip sekėsi dirbti su aktoriais ir visa komanda?

Manau, sekėsi puikiai. Man patinka dirbti jautriai, nuoširdžiai, bendrauti žmogiškai, su kiekvienu atrasti asmeninį ryšį ir neužsidaryti tik kalbomis apie medžiagą ar darbą, svarbu ir dalintis apie gyvenimišką patirtį, ieškoti tikro jausmo, kaip galėtume priartėti prie medžiagos.

Sau kėliau užduotį sukurti scenoje kitą pasaulį. Ne tą kasdienį plakatiškai atkartotą gyvenimą, kuriame esame įpratę egzistuoti, tačiau kitokį sceninį pasaulį, kuris šiek tiek nepatogus, gąsdina, bet taip pat leidžia skleistis vaizduotei, kitokiai patirčiai. Stengiausi sukurti vidinį vaikino (pagrindinio veikėjo) pasaulį, kuris susisietų su psichiatrijos ligoninės atmosfera, virstų pastorės Helenos, kaip ir žiūrovo, sąmonės ir pasąmonės labirintu. Norėjau sukurti lūšies valandos – 25 valandos – pasaulį.

Pagrindinis herojus spektaklyje žiūrovams kalba, kas yra paslaptinga lūšies valanda – „Ta dvidešimt penktoji valanda tikriausiai jau yra už paros ribų. Tai kokia čia ta valanda? Ji šioje ar kitoje paros pusėje? Gal kur nors netoli.“ Kas jums yra ta valanda?

Tai yra paslaptis, valanda paroje, kurią mes patiriame kitais jausminiais sensoriais, bet negalime jos įvardinti, apčiuopti. Galbūt dažniau tai yra nuojauta, tarkim, gal tai, ką vadiname šeštuoju pojūčiu, gal tai jausmas, kad šalia dar kažkas vyksta. Juk laiką mes patys, žmonės, apsibrėžėme, bet laikas, para, pasaulis nėra tikslūs. Laikas gali išsiplėsti, susitraukti.

Mane domina šie laiko kitimo ir kitų dimensijų niuansai. Tai stengiuosi įtraukti į spektaklius, leisti žiūrovui patirti, jį įklampinti ir leisti pamąstyti, pafantazuoti, kas yra ta dvidešimt penktoji valanda.

Kūrinio atmosfera – slogi, temos – sudėtingos. Kilo sunkumų kuriant spektaklį?

Pagrindinis sunkumas buvo sukurti pačią dramaturgiją, kad rastume pjesės raktą, kad ji nebūtų statiška, tarsi pokalbis prie stalo ar tik vaikinui psichiatrinėje surengta apklausa. Norėjau, kad susikurtų kitas pasaulis, kuriame gali egzistuoti viskas kaip ir teatre, į kurį žiūrovas galėtų įklimpti, pamankštinti savo vaizduotę.

Tas pasaulis – labai skaudus, nemalonus, bet jį įmanoma pajusti. Norėjau perteikti patirtį, kurioje galima atrasti įvairiausių jausmų, platų jų spektrą, tvyrantį ligoninėje, kas supa aplink, kas vyksta galvoje – tą voratinklį, kuriame įstrigęs vaikinas.

Kurdamas pasaulį, kuriame labai daug beprotybės, norėjau perteikti šaltį, užuojautos trūkumą, žiaurius eksperimentus. Ligoninėje, kaip spektaklyje sako gydytoja, žmonėms reikia duoti vaistų, palikti juos ramybėje ir leisti jiems egzistuoti, ir apie tą egzistavimą niekam neleisti žinoti. Tokia realybė – labai liūdna. Tačiau galbūt yra viltis, raktas, kaip padėti tokiems žmonėms, kaip juos grąžinti į gyvenimą, o ne nurašyti ir palikti likimo valiai.

Spektaklyje žiūrovai girdi gyvą muziką. Tai jūsų idėja?

Man spektaklyje muzika yra dar vienas veikėjas, atspindintis vidinį jausmą, kuriantis atmosferą, jungiantis žiūrovą su scena, kartais muzika gyvena pati sau, atskirai – kaip veikėjas, vėliau vėl susijungia. Norėjau, kad žiūrovai matytų atlikėjus, kaip jie kuria gyvą jausmą, stebėtų juos kaip kūrėjus, sujungtų su aktoriais.

Kiekvienas spektaklis kinta, todėl norėjau, kad ir muzika kistų kaskart ritmu, gyliu, kad kiekvienas garsas ar traškesys būtų čia ir dabar sukuriamas – kaip ir veikėjas, kuris kalba čia ir dabar. Norėjau, kad neatsirastų atotrūkio, visada išliktų gyvastis. Šiame spektaklyje įrašytas garso takelis netiktų.

Dievas man yra kažkas nenusakomo, tai labiau jausmas, patyrimas. Nesu religingas, tačiau tikiu, kad yra kažkas daugiau šiame pasaulyje, kažkas, kas mus, visas gyvas būtybes, jungia.

Vaidinime nuskamba ir Davido Lyncho balsas. Tai duoklė jūsų mėgstamam kūrėjui?

Taip. Labai liūdna, kad toks didis kūrėjas iškeliavo. Jis mane įkvėpė atsidurti teatre. Šis kūrėjas man labai brangus.

Spektaklyje girdime frazę, kad „Dievas gali būti ir rusvas katinas, o meilė – senelio namai“. Kas jums yra Dievas?

Dievas man yra kažkas nenusakomo, tai labiau jausmas, patyrimas. Nesu religingas, tačiau tikiu, kad yra kažkas daugiau šiame pasaulyje, kažkas, kas mus, visas gyvas būtybes, jungia. Nenorėčiau turėti Dievo paveikslo ar jo įsivaizduoti, bet jaučiu, kad yra stipresnė ir aukštesnė galia.

Tai galime lyginti su meile. Mes galime bandyti įvardinti, kas tai, pasakoti, ką jaučiame, ką patiriame meilėje, bet tai niekada nebus tikslu, apčiuopiama. Visada šalia meilės yra kažkas mistiško, kas mus veikia būti geresnius, jautresnius, sąžiningesnius. Kažkas panašaus turbūt man yra ir Dievas.

„Lūšies valanda“ yra Artūro Areimos teatro ir Vilniaus senojo teatro bendradarbiavimo rezultatas. Ar sunku dirbti, kol jūsų teatras neturi namų?

Eina pirmieji metai, kai atsisakėme savo namų, todėl dabar daugiau ieškome, kaip kooperuotis su kitais teatrais, bet kol kas nėra jausmo, kad trūksta namų. Buvo daug sunkiau tuos namus išlaikyti, išsaugoti. Nesinorėjo virsti repertuariniu teatru, siekiančiu tik išlaikyti namus. Tuomet atsitinka taip, kad nustoji galvoti apie kūrybą, rūpi tik patį teatrą išsaugoti, salę išlaikyti. Noriu gręžtis į kūrybą, o ne į tai, ką ir kaip pateikti žiūrovams, kad jie užpildytų sales.

Kol kas nekyla sunkumų ir ieškant bendradarbiavimo partnerių, dabar gražiai bendraujame su Senuoju teatru, kitas projektas bus su Klaipėdos dramos teatru. Kol kas viskas vyksta jaukiai, sklandžiai ir darniai. Manau, taip ir turėtų būti – nepriklausomos trupės turėtų jungtis su valstybiniais teatrais ir ieškoti bendro dialogo kūrybiniame lauke.

Koks šiandien yra Artūro Areimos teatras?

Jis yra toks kaip visada – kuriantis ir kalbantis nepatogiomis temomis apie žmogų, jo empatiją kitam. AAT teatras yra kūrybiškas, jautrus, nuoširdus, neleidžiantis užmigti, nenuklystantis į patogius vandenis, nepataikaujantis žiūrovui, nes tikiu, kad tarp žiūrovo ir teatro turi vykti dialogas, diskusija, kartais net karšta, kad būtų galima atrasti tai, ką galbūt praleidome, nepastebėjome, gal sužinoti, ko nežinojome. Leisti vieniems ir kitiems būti atviriems, kitokiems.

Tik taip matau žiūrovo ir teatro brandą, abipusį augimą, progresyvumą, nuoširdų dalinimąsi patirtimi. Nesiekiu patvirtinimo, kas visiems aišku ir suprantama. Kam eiti į spektaklį ir laukti, kad nuo scenos išgirstum žinią, apie kurią ir taip puikiai žinai?

Kokį matote šiandienį Lietuvos teatro pasaulį?

Matau, kad teatras jaunėja. Labai daug jaunų, talentingų režisierių ir aktorių. Dabar yra permainingas laikotarpis, per kurį visi auga. Pasaulio perspektyvoje kai kuriose šalyse teatras jau traukiasi į paraštes, o Lietuvoje jo padėtis labai gera. Didžiuojuosi, kad mes išliekame teatro šalis, kad užaugusi jauna karta renkasi savo kelią, ieško gilių temų, neina į paviršių. Tai džiugu.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama