Vidurio Rytų etnologė I. Koreivaitė: kilimas po kojomis – tai langas į Persijos kultūrą

[intro_text content="Ant grindų patiestas persiškas kilimas – ką jis gali papasakoti? Pasirodo, jame įrašyta labai daug – nuo tautos istorijos iki dvasingumo atspindžių. Persiški kilimai nuo senovės laikomi prabangos ženklu. Jais būdavo puošiami karališkieji rūmai, ant jų žingsnius dėliojo pasaulinės žvaigždės ir buvo priimami žmonijai reikšmingi sprendimai."] Dabar persiški kilimai nugula ir mūsų svetainėse ir tyliai šnabžda apie Rytų kultūros praeitį bei tradicijas. Apie meilę Rytų kultūrai ir persiškų kilimų grožį kalbamės su Vidurio Rytų etnologe IEVA KOREIVAITE. Jaukiai vingiuojančioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje ji yra įkūrusi galeriją „Persiškų kilimų istorijos“, kurioje iš Rytų atkeliavę kilimai vilioja spalvomis ir prasmingais raštais. Kilimų galerijos savininkės kelio į Rytus pradžia Estetika mus supa nuolat, tik ne visuomet ją pastebime. Ji slypi architektūroje, mene, aprangoje, net kasdien naudojamuose daiktuose – tereikia į ją įsijausti. „Vieni žmonės jaučia nuolatinį ir, sakyčiau, varginantį grožio poreikį, o kitiems jis nebūtinas. Rytai ypatingi tuo, kad ten gyvenantys žmonės galbūt dėl palankesnių gamtos sąlygų turėjo daugiau galimybių ir laiko skirti grožiui. Atsitiktinai į mano akiratį vis patekdavo kas nors įdomaus ir susiję su Rytais, tai traukė, žavėjo, kol galiausiai nusprendžiau leisti sau pasidomėti giliau ir įstojau mokytis Vidurio Rytų etnologijos specialybės. Neilgai trukus jau gyvenau Irane“, – apie savo susižavėjimo Rytų kultūra pradžią dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Koreivaitė. Kilimai yra labai reikšminga Irano kultūros dalis. Ten gyvenant neatkreipti dėmesio į kilimus neįmanoma. Pašnekovė prisimena momentą, kai kilimas jai tapo kur kas daugiau nei tik grindų puošmena. „Šeima, kurioje gyvenau, buvo kilusi iš Luristano – tai Irano vakarai, kadaise čia plytėjo klajojančių genčių teritorijos. Lurai garsėja savo trankiais linijiniais šokiais ir margaspalviais drabužiais. Šeimos mama moderniuose miesto namuose, pakėlusi lovos čiužinį, ištraukė labai seną lurų kilimą. Mes ilgai prie jo sėdėjome. Tiesa, ji pasakojo ne kilimo raštų istorijas, o apie jo rišėją ir jos mamą. Vėliau kilimą gavau dovanų. Jis buvo rištas mano bendraamžės, pradėjo jį rišti savo kraičiui, būdama septynerių metų. Pirmoje dalyje kilimo mazgai stambesni, toliau raštas smulkėja ir gražėja. Toks kilimas pasakoja apie moters gyvenimą gentyje, kraičio ruošimą, kasdienybę“, – aiškina I. Koreivaitė. [caption id="attachment_1234508" align="alignleft" width="2000"] Vidurio Rytų etnologė Ieva Koreivaitė. Vytauto Pilkausko nuotrauka[/caption] Kiekvienas persiškas kilimas unikalus Kilimai pasakoja ne tik pavienių žmonių gyvenimo istorijas, bet ir apie ištisų tautų tradicijas. Istorijos čia įamžintos simboliais, reikšmę vaizduoja ne tik paveikslėliai, bet ir medžiaga bei technika. „Sakoma, kad kiekvienas persiškas kilimas unikalus, vienintelis toks. Jo rašto struktūra, medžiagiškumas ir spalvos nėra atsitiktiniai. Autentiškame persiškame kilime susipina tradicija ir individuali vaizduotė. Klajojančios tautos rišdamos kilimus neabejotinai pasakoja savo klajojimo istorijas. Kilimuose matome kalnus, palapinių miestelius ir pavasarinių aguonų raudoniu pasidengusius slėnius, jie išvagoti kalnų sniegynų tirpsmo upokšniais“, – apie gyvenimo būdo atspindį kilimų kūryboje kalba I. Koreivaitė. Be tiesioginio peizažo piešimo, kilimuose yra ir sunkiau įskaitomų ženklų. Vaizduojama heraldika gali papasakoti ir apie santykius tarp genčių. „Galima matyti cikliškumo simbolį – plėšrūnas laiko pagautą auką – taip kaip vienas metų laikas pakeičia kitą. Tai mirties ir atgimimo simbolis. Klajoklių gyvenimas priklauso nuo gamtos ciklo – rudenį jie leidžiasi į lygumas nurinkti derliaus, o pavasarį keliauja į kalnus ganyti avių. Migracinė kelionė trunka apie 30–40 dienų. Pavyzdžiui, viena iš tautų – bakhtyarai – keliaudami pakyla į 4,2 kilometro aukštį, keliasi per pavasarį patvinusias upes, kol pasiekia slėnį. Vienu metu pajuda keliasdešimt tūkstančių žmonių su didelėmis gyvulių bandomis“, – klajoklių keliavimo ypatumus apibūdina pašnekovė. [caption id="attachment_1234544" align="alignleft" width="1963"] Šilkinis persiškas kilimas su gyvybės medžiu. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234545" align="alignleft" width="1920"] Ant kilimo pavaizduota Leili ir Madžnūno istorija. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234532" align="alignleft" width="1920"] Reljefinis persiškas vilnos ir šilko kilimas. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234506" align="alignleft" width="1440"] Ant kilimo pavaizduotas cikliškumas: liūtas, pagavęs gazelę. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] Praktinė paskirtis ir įpintas dvasingumas Kilimai ne tik atlieka estetikos ir puošmenos funkciją – jie apsaugodavo žmones nuo pavojų. Keliaudami klajokliai susidurdavo su įvairiomis grėsmėmis – gyvatėmis, skorpionais ir plėšriais žvėrimis. „Kilimuose galima pamatyti gyvatėles – jos turėtų išgąsdinti tikrą gyvatę. Balučių tautos žmonės savo kilimų kraštus apriša ožkos plauko siūlu – sakoma, kad jo struktūros, kvapo nemėgsta skorpionai ir gyvatės. Tad ant kilimo sėdintis ar miegantis žmogus lieka saugus“, – kalba etnologė. Anot jos, persų ir lietuvių kultūros yra artimesnės, nei mes galime įsivaizduoti. Tad svarstymai, kad Rytų kultūra mums svetima, nėra visiška tiesa. „Žvelgdami į senąjį persišką kilimą galime matyti daug tų pačių simbolių, kaip ir senuose lietuviškuose audiniuose ar medžio raižiniuose. Tai ir žirgeliai, ir rageliai, geometrinių formų juostos, saulės ženklas. Tai indoeuropietiška simbolika. Juk tiek persai, tiek mes esame kilę iš ten pat. Beje, persų ir baltų kalbos yra kilusios iš tos pačios prokalbės. Jos mažiausiai pakitusios, artimiausios šaknims ir artimos sanskritui. Tad ir kultūrinė simbolika artima“, – tikina I. Koreivaitė ir priduria, kad domėjimasis dalykais, kurie iš pažiūros atrodo tolimi, padeda juos prisijaukinti. Miesto meistrų kilimai yra kitokie nei gaminti klajojančių tautų. Be įpintos simbolikos ir pasakojimų, pastarųjų kilimai turi ir dvasinę išraišką. „Kilimai simbolizuoja rojaus sodą. Jų akcentas yra estetika. Beje, ir pati esu turėjusi dailų senovinį kilimą iš Tabryzo miesto, pasakojantį apie Leili ir Madžnūno meilę. Vaikinas Kaysas klajoja po dykumą, nes praradęs Leili nebegali gyventi įprasto gyvenimo gentyje. Mergina ištekinama už raudonskruosčio vyruko, vardu Vard (arab. „rožė“), ir iškeliauja iš gimtinės. Nuo tada Kaysas tampa Madžnūnu – išprotėjusiu dėl meilės. Poetas George'as Gordonas Byronas šį pasakojimą yra pavadinęs Rytų Romeo ir Džuljetos istorija. Tai nėra vien tik meilės istorija – ją parašė islamo mistikas, sufijus, tad Madžnūno ilgesys ir klajonė – tai kiekvieno mūsų kelias į meilę ir Dievą“, – apie dvasingumo atspindžius kilimuose dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Koreivaitė. [caption id="attachment_1234534" align="alignleft" width="2065"] Persiškas klajoklių kilimas. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234531" align="alignleft" width="1920"] Persiškas klajoklių kilimas. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234511" align="alignleft" width="1920"] Klajojančių tautų rišti kilimai. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234530" align="alignleft" width="1920"] Klajojančių tautų rišti kilimai. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234538" align="alignleft" width="1920"] Klajojančių tautų rišti kilimai. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] Prabangos prekė ir investicija Persiški kilimai visais laikais buvo laikomi privilegijuotųjų namų puošmena, rodančia savininkų socialinį ir ekonominį statusą. Jais buvo puošiami rūmai, o žmonės juos išvysti galėdavo kino ekranuose. Tačiau dabar kilimus įsigyti paprasčiau. „Kilimai lengvai pasiekia mūsų kraštus, jų nebereikia gabenti mėnesių mėnesiais, o didžiulis atotrūkis tarp Vidurio Rytų ir Europos pragyvenimo lygio kilimus stipriai atpigino. Tad persiški kilimai tapo prieinami Vakarų vidurinei klasei. Tikras vidutinio dydžio persiškas kilimas gali kainuoti apie 1000 eurų, ir tokia kaina nebegąsdina“, – apie kilimų prieinamumą šiais laikais kalba pašnekovė. Prabangos preke laikomi kilimai taip vadinami ne be reikalo. Jų medžiagos, rišimo būdas ir meistrų vardas yra tai, kas sudaro kilimo vertę. Vienais prabangiausių kilimų laikomi herysai. Jų raštas atrodo modernus, bet iš tiesų yra archajinis, o spalvos viliojamai ryškios. Tokiais kilimais puikuojasi prabangūs viešbučiai ir karališkieji rūmai. „Brangiausi kilimai tie, kurie yra reti ir seni, arba tie, kurie yra nauji, bet turi daug mazgų ir kurių rišimas užtrunka metų metus. Kartais tenka apsilankyti vieno garsaus šilkinių kilimų meistro dirbtuvėse mažame kaimelyje. Prie dvylikos kvadratinių metrų dydžio kilimo dirba keturios rišėjos ir pats meistras. Darbas trunka apie ketverius metus, surišami milijonai mazgų. Brangūs yra garsių meistrų kilimai su jų parašais. Tokių kainos gali siekti ir keliasdešimt tūkstančių eurų, o brangiausi kilimai aukcionuose parduodami ir už milijonus“, – pasakoja I. Koreivaitė. Anot jos, ne kiekvienas persiškas kilimas yra investicija, tačiau geras, tikras persiškas kilimas gali būti laikomas šeimoje kelis dešimtmečius, o jo vertė auga lygiai taip pat, kaip ir gero paveikslo. [caption id="attachment_1234535" align="alignleft" width="2000"] Ievos Koreivaitės galerijoje „Persiškų kilimų istorijos“. Vytauto Pilkausko nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234539" align="alignleft" width="2000"] Ievos Koreivaitės galerijoje „Persiškų kilimų istorijos“. Vytauto Pilkausko nuotrauka[/caption] Pilna klastočių? Klajoklinį gyvenimą gyvenančių žmonių vis mažėja. Toks gyvenimo būdas šiais laikais yra ir brangus, ir sudėtingas. „Gauti autentišką klajoklių rištą kilimą darosi vis sunkiau, o kartais ir visai nebeįmanoma. Daugelis klajojančių tautų raštų kilimų yra sukuriami kaimuose ir miesteliuose, jau sėslių žmonių, prisimenančių senąsias tradicijas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja etnologė. Tokio tipo kilimų rišėjai dar tęsia tradicijas, vilną dažydami natūraliais pigmentais. Sėslių žmonių rišti kilimai skiriasi nuo tų, kuriuos riša klajokliai, jie bus taisyklingų geometrinių formų, o senieji klajojančių tautų kilimai būna nelygių linijų. Pasak I. Koreivaitės, taip nutinka kilimą kelis kartus nuimant ir vėl užtempiant ant rišimo rėmo. Įsigyti autentišką persišką kilimą tampa vis sunkiau. Irano kilimų turguose tokį vargiai rastume. Kilimai pinga ir dėl pramonės. Pasidarė pernelyg prabangu kilimą rišti ištisus metus. „Deja, vis dažniau klajojančių tautų rašto kilimai yra kuriami didžiulėse dirbtuvėse Mašhade ar Teherane. Verslininkai samdo žmones, duoda jiems klajojančių tautų kilimų nuotraukas, ir jie riša kopijas. Vilna dažoma cheminiais dažais. Taip persiški kilimai praranda savo originalumo ir ilgaamžiškumo savybes, dėl kurių ir yra garsūs. Neabejotinai persiškų kilimų kopijos yra rišamos ne tik Irane, bet ir Kinijoje ar Indijoje. Prie tokių kilimų klijuojamos etiketės, sakančios, kad kilimas persiškas, tačiau tik išmanantis žmogus gali atskirti, kuris kilimas originalus, o kuris – pigi kopija“, – autentiškumo svarbą pabrėžia I. Koreivaitė. Tiems, kurie savo namuose nori turėti persišką kilimą, etnologė siūlo geriau pataupyti ir įsigyti tikrą, nes toks nesipūkuos, nesiteps ir neerzins kvėpavimo takų. [caption id="attachment_1234536" align="alignleft" width="1920"] Ieva Koreivaitė Tabryzo kilimų turguje. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234516" align="alignleft" width="2560"] Kilimų rišėja. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1234526" align="alignleft" width="1920"] Kilimų raštai. Ievos Koreivaitės nuotrauka[/caption] Puošia lietuvių namus Pati Ieva savo namuose kilimų turi labai daug. Iš gausybės yra išsirinkusi ir mėgstamiausią. „Tai tiesiog senas kurdiškas beplaukis kilimas, tamsios bordo spalvos su juodais dryžiais. Atrodo, niekuo neypatingas, tačiau labai senas, jam – apie 120 metų. Pavyko jį nusipirkti iš žmonių vienos ekspedicijos metu. Prie jo derinau visą interjerą, fotelį, lovos ir kitų kambario detalių spalvą. Man labai patinka turėti kilimų sodyboje, čia jie spalvoti, gėlėti, tokie kaip ir pieva lauke“, – apie savo kilimus pasakoja pašnekovė. Kilimai skirtinguose namo kambariuose gali sukurti visai kitokį įspūdį, suteikti jaukumo ir sujungti, atrodo, niekuo nesusijusius interjero elementus. „Kartais atrodo, kad kambarys išsibarstęs, tarsi per margas, baldai per ryškūs ar priešingai – pilki. Gerai parinktas kilimas gali sukelti tobulumo įspūdį. Taip pat kilimai gali sukurti erdves, kuriose norisi prigulti ant grindų, žaisti vaikams“, – apie skirtingas kilimo klojimo vietas kalba I. Koreivaitė ir priduria, kad, pavyzdžiui, prancūzai mėgsta didelius kilimus, dengiančius beveik visą kambarį, o skandinavai – mažus, akcentą sukuriančius kilimėlius. Vienos taisyklės, kokie kilimai turi puošti namus – nėra. I. Koreivaitė persiškų kilimų atsiveža į Lietuvą – ji vardija niuansus, kodėl konkretūs kilimai tampa verti keliauti tėvynėn. „Niekada nemąsčiau apie kilimus komerciškai. Man patinka ir klajojančių tautų, ir miestiečių, meistrų rišti kilimai. Kai pamatau kilimą, kuris suvirpina vidų, negaliu jo nepirkti. Lietuvoje žmonės bijo spalvų, turi traumuojančius atsiminimus apie ant sienų kabėjusius, dažniausiai raudonus, kilimus. Tad ieško kažko šviesaus ir nepastebimo. Tačiau neretai kilimui pavyksta perkalbėti klientus. Į matavimus atsivežu kelis ryškesnius kilimus, ir jie savaime būna iškalbingi. Dažnai žmonės bijo, kad ryškesnis kilimas ilgainiui pradės erzinti. Vis dėlto, jei jis būna dažytas natūraliais pigmentais, spalvos, nors ir stiprios, nebus aitrios. Be to, persiški kilimai garsėja spalvų harmonija“, – apie lietuvių namuose nugulančių kilimų ypatumus dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Koreivaitė ir patikina, kad tokie kilimai ne tik neerzina, bet, net priešingai – jei ima patikti, neleidžia žmogui apsigalvoti. [gallery ids="1234507,1234527,1234533,1234529,1234528,1234514,1234510,1234520,1234509,1234524,1234525,1234513,1234518,1234512,1234517,1234537"] Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama