Prisistatymas, tapęs didžiuoju atsisveikinimu: spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ premjera uostamiestyje

[intro_text content="Klaipėdos dramos teatre, minint meilės dieną, įvyko latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ pagal ANDRIO KALNOZOLO romaną premjera. Dvi dienas iš eilės žiūrovai plūdo į teatro Didžiąją salę susipažinti su geraširdžio keistuolio Oskaro istorija."] Vos pasirodęs A. Kalnozolo romanas Latvijoje tapo bestseleriu, o po poros metų išverstas į lietuvių kalbą taip pat greitai patraukė ir lietuvių skaitytojų dėmesį. Spektaklio ašis – aktoriaus Džiugo Grinio įkūnyto atsiskyrėlio Oskaro gyvenimas. Šis kartu su mama Klara (akt. Eglė Barauskaitė) gyvena Latvijos miestelyje, atmintinai moka visų vardadienių datas, todėl vadinamas Kalendoriumi. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kas savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą (akt. Vaidas Jočys). Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti. Spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinami ir juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenime. [caption id="attachment_1231216" align="alignleft" width="1800"] Andris Kalnozolas, „Mane vadina Kalendorium“ (rež. Elmāras Seņkovas, Klaipėdos dramos teatras, 2025 m.). Pauliaus Sadausko nuotrauka[/caption] Režisierius grįžo į namus „Elmāras Senkovas – nepaprastai talentingas latvių režisierius, kurio spektaklis mūsų teatre yra jau trečiasis. Turbūt daugelis matėte „Mamą Drąsą“ ir „Varovus“, tad epopėja Klaipėdoje tęsiasi, ir režisierius grįžta kaip į savus namus“, – diskusiją su kūrybine komanda pradėjo Klaipėdos dramos teatro viešųjų ryšių atstovė KRISTINA SADAUSKIENĖ. Pasak jos, į teatrą atvykusio nepaprasto herojaus reikėjo mums visiems: „Oskaras be jokio pykčio, niekada neteisdamas, nekritikuodamas ir be pagiežos spektaklyje sukūrė erdvę sužydėti bendruomenei.“ Dvi spektaklio premjeros vyko šventinį savaitgalį – vasario 14-ąją ir Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. „Prieš pradėdami viešinti spektaklį džiaugėmės, kad jo premjera vyks vasario 14-ąją, sakėme, kad švęsime meilę kartu su Oskaru. Visiška tiesa, tačiau pamatę spektaklį supratome, kad jis tinka ne tik Valentino dienai, bet ir Vasario 16-ajai, nes tauta gali augti tik tada, kai mokame džiaugtis vieni kitais, šiek tiek pakritikuojame, bet daugiau palaikome“, – atkreipė dėmesį K. Sadauskienė. [caption id="attachment_1233326" align="alignleft" width="1800"] Viešųjų ryšių atstovė Kristina Sadauskienė, režisieriaus Elmāro Seņkovo asistentė, choreografė Sintija Skrabe, knygos „Mane vadina Kalendorium“ autorius Andris Kalnozolas ir vertėja Raminta Žilinskaitė. Pauliaus Sadausko nuotrauka[/caption] Premjera, pažymėjusi didįjį atsisveikinimą Premjera „Mane vadina Kalendorium“ ne tik praskleidė ilgai laukto spektaklio šydą, bet ir pažymėjo kūrybinės komandos darbo kartu pabaigą. „Žiūrėdama spektaklį toje vietoje, kur Oskaras atsisveikino, aš atsisveikinau su aktoriais. Didysis atsisveikinimas su komanda įvyko jau pirmą premjeros dieną: visi suėjome, pašnekėjome ir atsisveikinome“, – prasitarė režisieriaus asistentė, choreografė SINTIJA SKRABE. S. Skrabe – ne tik spektaklio choreografė, bet ir A. Kalnozolo romano gerbėja. Pasak jos, perkeliant Oskaro gyvenimą iš knygos puslapių į teatro sceną, viena svarbiausių žinių, turinčių pasiekti žiūrovus, tapo žmogiškosios vertybės.

Turiu ir mėgstamiausią žodį – „svarbu“, nes kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį galvojau, kas iš tiesų yra svarbu – Oskarui, kiekvienam aktoriui ir man pačiai.

„Visą dieną bandžiau atsisveikinti su spektakliu, todėl gerdama rytinę kavą dar kartą perskaičiau knygoje aprašytas paskutines dvi savaites. Supratau, kad spektaklyje nuo savęs norėjau pridėti tris dalykus: meilę, kiekviename spinduliuojančią šviesą ir priminimą, kaip yra gražu, kai kiekvienas daro tai, kas jam priklauso. Žinau, kad spektaklio metu kiekvienas komandos narys sprendė savus dalykus. Režisierius Elmāras itin personifikavosi su Oskaru, o mano didžiaisiais klausimais tapo „Ką reiškia būti žmogumi?“ ir „Kokios yra žmogiškosios vertybės?“. Turiu ir mėgstamiausią žodį – „svarbu“, nes kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį galvojau, kas iš tiesų yra svarbu – Oskarui, kiekvienam aktoriui ir man pačiai“, – po spektaklio premjeros reflektavo S. Skrabe. Kalbėdama apie darbo Lietuvoje ir Latvijoje skirtumus, choreografė išskyrė scenografiją, muziką ir didesnės laisvės galimybę: „Pradedant nuo Latvijos valstybinio himno, kuris iki pat premjeros buvo „ant ribos“.“ „Turėjome labai daug klausimų, kaip atliepsime skaitytojų lūkesčius. Skaitant knygą, veikia vaizduotė, ir kiekvienas skaitytojas Oskarą įsivaizduoja savaip. Tad susitiko šešios skirtingos galvos, ir per režisieriaus prizmę kūrėme spektaklį“, – pridūrė ji. [caption id="attachment_1233330" align="alignleft" width="2048"] Andris Kalnozolas, „Mane vadina Kalendorium“ (rež. Elmāras Seņkovas, Klaipėdos dramos teatras, 2025 m.). Aktorius Džiugas Grinys. Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] „Darbas man nepriklauso, tiesiog esu pirmas, kuriam į rankas jis pateko“ Spektaklio premjeros žiūrėti į uostamiestį atvyko ir pats kultinio Latvijos romano „Mane vadina Kalendorium“ autorius A. Kalnozolas. „Prieš atvykstant atrodė, kad tai su manimi nebesusiję – atvažiuosiu nusilenkti ir paimti gėlių. Bet teatras yra labai apgaulingas menas, ir aš iki širdies gelmių esu aktorius. Visa tai mane taip įtraukė, kad vakar niekaip negalėjau išeiti namo, gal keturis kartus atsisveikinau su teatro sargu“, – juokėsi knygos autorius, džiaugdamasis buvimu Klaipėdoje. Spektaklio metu pagrindinis veikėjas Oskaras vis išskirdavo svarbiausią dienos žodį. S. Skrabei tokiu žodžiu tapo „svarbu“, o A. Kalnozolui – „garbingumas“. „Matau, kad visa teatro komanda, pradedant režisieriumi, baigiant scenos darbininkais, darbą atliko sąžiningai. Ne kartą esu sakęs, kad šis darbas man nepriklauso, tiesiog esu pirmas, kuriam į rankas jis pateko, ir man didelė garbė bei laimė matyti, kaip kūrinys toliau keliauja“, – sakė A. Kalnozolas.

Kas galbūt nepatiktų latvių pusėje, aš įsimyliu lietuvių pusėje ir vėl pradedu mylėti latvius.

Romano autorius negailėjo pagyrų pagrindinį vaidmenį atlikusiam Dž. Griniui. „Įvyko didelis įvykis – susijungė gera tekstinė medžiaga, stipri režisūra ir labai šviesus pagrindinio vaidmens atlikėjas. Kai ką suprantu iš aktorystės meno, ir tai, ką daro Džiugas, yra ypatinga“, – džiaugėsi jis. Diskusijos moderatorė K. Sadauskienė priminė pasikartojantį spektaklio kūrybinės komandos komentarą ir džiugesį, kad spektaklis kuriamas ne Latvijoje, o Lietuvoje. Atsakydamas A. Kalnozolas antrino kolegei S. Skrabei ir išskyrė laisvės jausmą bei kalbos barjerą. „Laisvė, kuri suteikiama darbui kitos kalbos aplinkoje, visiškai neriboja. Man labai padeda, kad ne visai suprantu, ką šnekate. Kas galbūt nepatiktų latvių pusėje, aš įsimyliu lietuvių pusėje ir vėl pradedu mylėti latvius“, – šmaikštavo A. Kalnozolas. Paklaustas, ar kurdamas Oskaro paveikslą rašytojas turėjo galvoje realų prototipą, A. Kalnozolas patvirtino: „Mano gimtajame miestelyje gyvena vaikinas, dabar jau suaugęs vyras, kuris atmintinai žino kalendorių, ir jo vardas yra Oskaras. Tai buvo du faktai, kuriuos žinojau, o visa kita išgalvojau.“ [caption id="attachment_1233332" align="alignleft" width="2048"] Andris Kalnozolas, „Mane vadina Kalendorium“ (rež. Elmāras Seņkovas, Klaipėdos dramos teatras, 2025 m.). Aktoriai Vaidas Jočys ir Džiugas Grinys. Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] Vaidmuo, privertęs ieškoti naujo jautrumo Prieš spektaklio premjerą pagrindinį Oskaro vaidmenį atlikęs Dž. Grinys akcentavo neįprastą šio personažo svarbą ir gylį. „Iškart įsimylėjau patį Oskarą. Romanas yra apie ėjimą į šviesą, o ieškodamas šviesos Oskaras tampa šviesa aplinkiniams. Man pačiam viską gerai apibūdina knygoje esanti apaštalo Pauliaus citata, kad svarbiausia gyvenime trys dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė. Tad ir man šis vaidmuo pasidarė artimas, su juo esu priverstas ieškoti naujo jautrumo. Tokio jokiam kitam vaidmeniui dar nereikėjo“, – prisipažino aktorius. Vienas įsimintiniausių knygos ir spektaklio veikėjų – nuo miestelio gyventojų nuošaliau besilaikanti atšiaurioji Janina, įkūnyta aktoriaus Dariaus Meškausko. D. Meškauskas viename iš Klaipėdoje kurtų E. Seņkovo spektaklių jau yra įkūnijęs moterišką personažą („Mama Drąsa“, 2018 m.). „Antrą kartą vaidinu moterį. Ji labai brutali, bet, kalbant iš aktoriaus pusės, kaip ir pirmą kartą, kai rengiau vaidmenį „Mamai Drąsai“, žinau, kad man reikia vaidinti ne moteriškumą, bet reiškinį, monstrą. O tai, kad esu moteris, bus aišku iš sijono“, – tikino jis. Kalbėdamas apie spektaklį „Mane vadina Kalendorium“, aktorius išskyrė jo dramaturgiją. „Oskaras nuolat daro atradimus, tad prieš mus – jo atradimų grandinė, ir visa tai vyksta jo galvoje. Visi personažai scenoje vaizduojami tokie, kokie yra jo galvoje, kaip jis juos prisimena, kaip jie įstrigo emocinėje jo atmintyje. Realiame gyvenime jie būtų kitokie, bet jis juos prisimena būtent taip“, – teigė jis. [caption id="attachment_1233329" align="alignleft" width="2048"] Andris Kalnozolas, „Mane vadina Kalendorium“ (rež. Elmāras Seņkovas, Klaipėdos dramos teatras, 2025 m.). Aktorius Džiugas Grinys. Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1233333" align="alignleft" width="2048"] Andris Kalnozolas, „Mane vadina Kalendorium“ (rež. Elmāras Seņkovas, Klaipėdos dramos teatras, 2025 m.). Aktorius Darius Meškauskas. Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] Iššūkių sukėlusi scenografija Scenografas Reinis Suhanovas miestelio dvasią perteikė panaudodamas automobilių priekabas, tapusias iššūkiu visiems. „Sunku dirbti su nuolat judančia scenografija – joje ir maži, ir dideli objektai, bet visi glaudžiai bendraujame ir ieškome skirtingų būdų, kaip šviesa perteikti įvairias spektaklio erdves – veiksmą realybėje ar vidinį pagrindinio herojaus Oskaro pasaulį“, – sakė šviesų dailininkas NIKAS CIPRUSAS. Jam pritarė ir spektaklio choreografė bei režisieriaus asistentė S. Skrabė: „Nuo pat pirmos repeticijos mums buvo labai svarbu, kaip aktoriai išlipa ir įlipa į priekabas, kaip jas traukia ir stumia, ką daryti, kad būtų saugu, patogu ir atrodytų natūraliai. Daug dėmesio skyrėme mokydamiesi įvairių techninių detalių: kaip priekabas stabilizuoti, ištiesinti.“

Spektaklis sukurtas pagal Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius – Elmāras Seņkovas, scenografas – Reinis Suhanovas, scenografo asistentė kostiumams – Laura Ruškytė, dramaturgė – Loreta Kalniņa, choreografė – Sintija Skrabe, kompozitorius – Edgaras Mākenas, šviesų dailininkas – Nikas Ciprusas, režisieriaus asistentas – Marius Pažereckas.

Spektaklyje vaidina: Džiugas Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama