S. Parulskis pristatė savo naują knygą: „Parulski, atsimink, kad esi mirtingas, esi tik dulkė“

„Keistas jausmas apima, kai ištariu mintyse – tau šešiasdešimt… Kai pasakau tai garsiai, dar keisčiau. Tie skaičiai, jie niekaip nesusiję su materialumu, jie kažkur teoriniame lygmenyje… Atsikeliu iš ryto ir sakau – man šešiasdešimt. Ir nieko neįvyksta. Reikia pradėti dieną, reikia pradėti gyvenimą, viską iš pradžių“, – byloja paskutinis knygos tekstas.

MO muziejuje vykusiame knygos pristatyme autorių kalbino filosofas Jonas Dagys.

Dėmesys knygai ir jubiliejui

Knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ publikuojamos S. Parulskio naujausios esė ir komentarai apie gyvenimo tėkmę, erdvę bei laiką.

„Kadangi esu ištiktas tokių aplinkybių, tai galiu kalbėti ne visai rišliai, nes iš tiesų užkniso būti tokiam svarbiam keletą dienų. Staiga visi prisiminė. Lyg anksčiau manęs nė nebūtų buvę. Juokingiausia, kad visi medijų darbuotojai klausia tik apie šią knygą, lyg kitų nebūčiau parašęs“, – knygos sutiktuvėse kalbėjo rašytojas.

Jis aptarė ir tai, kaip jaučiasi autorius, švenčiantis 60 metų jubiliejų, dalijosi mintimis apie jam tenkantį dėmesį – ne tik žurnalistų, bet ir skaitytojų, gerbėjų, kurių per visus kūrybos metus susikaupė.

„Skaičiau knygą, kurioje buvo tokia istorija. Romos imperijos laikais, kai karo vadas grįždavo su pergale, jam surengdavo triumfo žygį per miestą, kad jis pasijustų pusdievis ir liaudis kartu su juo išgyventų pergalės triumfą. Taigi į tą triumfo vežimą įsodindavo vergą, ir jis nuolat vadui kartodavo: „Triumfuojantysis, neužmiršk, kad esi mirtingas.“

Kai manęs klausia, kodėl nesidžiaugiu knygos sėkme, sukaktimi, aš visuomet girdžiu savo vežime sėdintį vergą ir kartojantį: „Parulski, atsimink, kad esi niekas, kad esi mirtingas, esi tik dulkė.“ Tas balsas labai garsus ir mane visada grąžina į realybę. Nelabai spėjau ir pasipustyti per šią šlovės savaitę“, – šmaikštavo S. Parulskis.

Pristatyme jis kalbėjo apie senatvę, žmogaus pokytį. Juokavo, kad dabar mieliau renkasi žiūrėti televizorių, o ne skaityti knygą, ir tai turbūt jau galima sau leisti senatvėje. Atkreipė dėmesį į tai, kad kūnas sensta greičiau nei protas.

„Kūnas yra instrumentas. Kadangi visada esi šalia jo, tad renkiesi jį garbinti arba nemėgti. Atsiranda dalykų, kurie su laiku tampa nebepasiekiami, ir kažko netenki. Mažėja galimybių laukas. Tai kaip tu gali mėgti senatvę?“ – samprotavo jis.

Kai manęs klausia, kodėl nesidžiaugiu knygos sėkme, sukaktimi, aš visuomet girdžiu savo vežime sėdintį vergą ir kartojantį: „Parulski, atsimink, kad esi niekas, kad esi mirtingas, esi tik dulkė.“

Knygoje – ne tik tekstai, bet ir fotografijos

Pastaraisiais metais S. Parulskis pasinėrė į fotografiją, todėl naujoje knygoje – ir autoriaus fotografijos.

„Buvo įdomus įvykis. Prieš maždaug pusantrų metų dalyvavau fotosavaitgalyje. Priėjo blondinė moteris ir pradėjo raustis po visas nuotraukas. Galvojau, kad ji tuoj visas jas suplėšys. Tada padavė kortelę ir liepė jai paskambinti. Taip išėjo, kad ji pamatė manyje gyslelę, o aš nežinojau, kad ji yra. Moteris sakė: jūs fotografas, man patinkate.

Malonu, kai kažkas pasako, kad tu turi gyslelę. Šiuolaikinio meto bruožas yra tas, kad visi vaikšto ir giriasi, kad ją turi. Tad, kai tiek daug gyslelių, yra beprasmiška apie jas kalbėti. Nes jeigu visi turi gyslelę – tai netenka vertės“, – įžvalgomis dalijosi rašytojas.

Knygoje yra iš fotografijų gimusių tekstų – fotoistorijų. Taip pat ir vienas tekstas, kuris pačiam rašytojui yra netikėtas – paaiškintas visas eilėraštis. Tiksliau, pasakyta, kaip jį skaityti, vadinasi, paaiškinta ir kaip parašyta.

„Apie pačią techniką, kaip rašoma, nėra ką kalbėti. Kažkas atsiranda galvoje. Anksčiau sakydavome – turi gyslelę. Dabar tokio dalyko nebėra, kaip ir žodžio „talentas“. Jeigu nori rašyti, nereikia nei gyslelės, nei talento. Tai man nelabai suprantama“, – sakė S. Parulskis.

Knygos pristatyme autorius samprotavo ir apie kūrybą. „Žmogus yra toks parazitas, kuris parašo kažką, ir, jeigu tai įdomu – jis yra unikalus. Tai tas unikalumas ir yra brangiausias dalykas, o ne tai, kad jis moka mėgdžioti puikią techniką ar kūrinys yra techniškai taisyklingas, – tokie kūriniai yra negyvi, juose nėra kibirkšties“, – kalbėjo rašytojas. 

Praeitis iš dabarties perspektyvos 

Knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ yra prisiminimų, siekiančių sovietmetį, apie kurį dabar jau niekas nieko gero negali pasakyti, ir ši nuostata knygoje, anot autoriaus, yra šiek tiek kritikuojama, nes asmeninio gyvenimo aspektai nėra atskiriami nuo režimo.

„Sovietmečiu mes gyvenome su kažkokiu laukimu ir viltimi – tai irgi buvo gerai. Mūsų karta nespėjo sovietmečiu susitepti – gauti privilegijų ar užimti aukštų postų“, – aiškino S. Parulskis.

Knygoje yra provokatyvi frazė: „Bent jau šiuo atžvilgiu sovietmetis pranašesnis už šiuos laikus – idiotų tuo metu buvo mažiau.“

„Paklausti vyresni žmonės turbūt man pritartų, jaunesni – turbūt ne. Idiotų gal ir buvo ne mažiau, bet jie buvo nematomi, jie, vargšai, neturėjo balso teisės, nes nebuvo socialinių tinklų. Ši frazė yra provokuojanti, nes man patinka provokuoti kitus ir patį save. Neįmanoma praeities vertinti iš dabarties pozicijų. Kai vyresnė karta prisimena tuos laikus, niekada nėra kalbos apie kažkokią meilę Rusijai, tai kultūrai“, – komentavo rašytojas.

„Aš niekaip negaliu atsiminti tų 35 metų“

S. Parulskis per daugiau nei 40-ies metų kūrybinį laikotarpį parašė per dvidešimt prozos ir poezijos knygų, pjesių įvairiems teatrams. Pristatyme jis atviravo, kad retsykiais net pamiršta, apie ką jam yra tekę rašyti.

„Kartais, kai žiūriu į tas lentynoje sukrautas knygas, kurių ten yra per dvidešimt, aš niekaip negaliu atsiminti tų 35 metų, jų neatpažįstu. Nelabai atrandu santykio su savo knygomis. Galvoju, ką aš ten parašiau. Atsiverčiu – o! Šitą! Užverčiu – ir vėl neatsimenu“, – ironizavo rašytojas.

S. Parulskio naujoji knyga pasakoja apie tai, kad yra kančia, kad yra jos priežastis ir kad radęs teisingą kelią gali tą kančią įveikti. Anot autoriaus, lieka vienintelė smulkmena – rasti kelią. O jeigu nerasi – tai bent susapnuosi.

„Nors menininkas turėtų pastebėti ir fiksuoti, bet aš ne visada būnu menininkas ir ne visada pastebiu – kartais norisi būti visišku nieku“, – tikino S. Parulskis.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama