G. Kavaliūnaitė-Holvoet: Biblijos vertimų skaičiumi Lietuva yra labai turtinga

Dr. GINA KAVALIŪNAITĖ-HOLVOET kalbėjo tema „Kaip nepasiklysti tarp daugybės Biblijos vertimų?“. Daktarė renginyje taip pat aptarė Biblijos vertimų į lietuvių kalbą įvairovę bei kultūrinę jų reikšmę. Jau įvykusio renginio proga ir pagrindu dienraštis „Bernardinai.lt“ ją ir kalbina.

Gerbiama Gina, koks buvo Jūsų kelias į kalbos studijas? Atsitiktinis, asmeniškai suvoktas ar tėvų perduotas kaip gera įtaka? Kaip atsidūrėte Vilniaus universitete ir kokią specifinę sritį ar sritis daugiausia tyrinėjate?

Gimiau tipinėje sovietmečio laikų inteligentų šeimoje, mano tėvai buvo pedagogai gamtamoksliai. Mokykloje visi dalykai sekėsi vienodai gerai, tad filologijos pasirinkimas buvo veikiau atsitiktinumas. Vilniaus universitetas ne tik įtraukė į studijas, bet ir buvo gyvenimo mokykla, priešpaskutiniais studijų metais susikūrė Sąjūdis, turėjau daug užklasinių reikalų.

Diplominį darbą rašiau pas profesorių Aleksą Girdenį apie Kristijono Donelaičio „Metų“ metriką. Profesoriui tuo metu kilo mintis, kad Donelaičio hegzametras yra unikalus, pagrįstas ne tik silabine, bet ir tonine eilėdara, būdinga antikiniams tekstams. Jam reikėjo kantraus studento, kuris dirbtų prie teksto ir patikrintų, ar taip yra iš tiesų.

Tuomet pirmą kartą susidūriau su statistiniu duomenų apdorojimu, važiuodavau į Matematikos fakultetą, kur stovėjo senovinės keletą auditorijų užimančios skaičiavimo mašinos, koduodavau Donelaičio „Žiemos rūpesčius“, skaičiuodavau hegzametro pėdas, išmokau dirbti su perfokortomis, sužinojau, kas yra patikimumo intervalas. Girdenio hipotezė pasitvirtino! Tada dėmesys ir užkliuvo už senųjų tekstų.

Šiuo metu greta kitų dalykų domiuosi senąja lietuvių literatūra, ypač Biblijos vertimų istorija, tų vertimų kalbos ypatybėmis, Biblijos skaitmeninimu.

Kaip Biblijos vertimų istorija sulaukė išskirtinio Jūsų dėmesio? Juk nestudijavusiam biblinės teologijos žmogui tai nėra natūralus kelias ateiti.

1993 metais man pasitaikė proga dviem savaitėms išvykti į Antverpeno universitetą Belgijoje mokytis olandų kalbos. Iš studijų laikų prisiminiau, kad XVII a. Londone pradėta spausdinti lietuviška Biblija savo šalyje buvo nepripažinta, smarkiai skyrėsi nuo kitų lietuviškų vertimų. Jos vertėjas buvo studijavęs Olandijoje, ir man parūpo patikrinti, ar to priežastis nebuvo kokia nors olandiška įtaka. Tada aš dar beveik nieko nežinojau apie Bibliją.

Antverpene prieš paskaitas, po jų arba paskaitų metu sėdėdavau nedidelėje Ruusbroecgenootschap bibliotekoje ir peržiūrėjau kalnus įvairiausių ten saugomų Biblijų. Bandžiau ką nors suprasti, kuo skiriasi Biblia Sacra Vulgata nuo Biblia, de Gantsche Heyilige Schrifture, vervattende alle de canonycke boecken […], konsultavausi su ten dirbančiu bibliotekininku, jis leisdavo man tas senas Biblijas neštis į bendrabutį (nes laikas mane spaudė, vizą turėjau tik dviem savaitėms), užduodavau klausimus savo kalbos dėstytojams kalbos kursuose (tuo užsitraukiau jų nemalonę…) ir pamažu užčiuopiau kelią.

Nuvažiuodavau, atsiversdavau telefonų knygą – gal bandysiu skambinti į Biblijos draugiją? Sukaupdavau jėgas ir skambindavau. Alfonsas Jakke, olandų Biblijos draugijos Harleme bibliotekininkas, patikėjo mano pasakojimais apie Franekeryje studijavusį lietuvių vertėją, išvertusį garsią olandišką Bibliją į lietuvių kalbą.

Radau olandišką Bibliją, turinčią akivaizdžių panašumų su lietuvišku Samuelio Boguslawo Chylińskio vertimu. Grįžusi į Lietuvą perskaičiau pirmąjį savo pranešimą Martyno Mažvydo konferencijoje, buvusių dėstytojų buvau paskatinta neapleisti šių tyrimų, ėmiau gilintis, važiavau į Amsterdamą, ieškojau literatūros, be perstojo dariau kopijas, pavydžiai žiūrėdama į galinčius pasiimti knygas ir ramiai sau vietoje skaityti. Tuo metu nebuvo nei „Erasmus“, nei išvykų krepšelio doktorantams, nebuvo pramintų kelių, Lietuvos ir Vakarų pasaulio buitis bei kasdienybė skyrėsi neįtikėtinai, reikėjo rasti būdų visa tai peržengti.

Nuvažiuodavau, atsiversdavau telefonų knygą – gal bandysiu skambinti į Biblijos draugiją? Sukaupdavau jėgas ir skambindavau. Alfonsas Jakke, olandų Biblijos draugijos Harleme bibliotekininkas, patikėjo mano pasakojimais apie Franekeryje studijavusį lietuvių vertėją, išvertusį garsią olandišką Bibliją į lietuvių kalbą. Jis patarė, ką perskaityti, dovanojo vertingų knygų, padėjo užmegzti ryšius su Amsterdamo Laisvojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto ir kitais mokslininkais.

Vėliau tame universitete mokiausi XVII a. olandų kalbos. Paskui parašiau disertaciją apie Chylińskio Naujojo Testamento santykį su originalais. Taip ir pradėjau domėtis Biblijos vertimais.

Renginyje pateikėte įdomų, turiningą ir koncentruotą Biblijos vertimų į lietuvių kalbą istorijos pristatymą. Jūsų rodytose skaidrėse apimti ir katalikų, ir evangelikų konfesijų vertimai. Net renginyje dalyvavęs teologijos mokslų daktaras ir Biblijos vertėjas atkreipė dėmesį į Jūsų kompetentingą dalyko pristatymą! Ar tikrai slapta nesate studijavusi biblistikos? Kokie pagrindiniai Jūsų šaltiniai ir tyrimai šia tema?

Nei teologijos, nei biblistikos niekada nestudijavau ir nebandau apsimesti, kad ką nors išmanau šioje srityje, daugiau domiuosi Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istorija, Biblija kaip knyga ir, žinoma, Biblijos vertimų kalba. Negalima sakyti, kad Biblijos vertimas prasidėjo nuo Jono Bretkūno – norėdami suprasti lietuvišką tradiciją, neišvengiamai turime pasigilinti ir į kontekstą, išsiaiškinti, kas gi yra ta Biblija.

Visi mano darbai ilgą laiką sukosi apie Chylińskio Bibliją – pirmiausia kalbos tyrimai, santykis su šaltiniais, paskui pamačiau, kiek daug išlikę istorinių šaltinių, iš kurių būtų galima atkurti sudėtingą Chylińskio veiklos Nyderlanduose, o vėliau Anglijoje istoriją. Ten būta labai iškilių momentų, bendravimo su Oksfordo profesoriais, Anglijos karaliaus Slaptąja taryba – ko vertas vien Anglijos karaliaus įsakas, skelbiantis rinkliavas lietuviškai Biblijai spausdinti, arba Roberto Boyle’o ir Johno Wilkinsono susirašinėjimas!

Tačiau Chylińskio veiklą taip pat lydėjo skurdas, tėvynės ilgesys, ginčai ir teismai su vėliau į Angliją atvykusiu oficialiu pasiuntiniu iš Lietuvos. Pastangas baigti spausdinti lietuvišką Bibliją apsunkino politinės permainos Anglijoje, nes daugelis Chylińskio rėmėjų nebeteko ankstesnių galių, ir galiausiai miestą sustingdė net keletą metų iš eilės Londoną kaustęs maras – kam tuomet galėjo rūpėti lietuviškos Biblijos spaudos darbai?

Man pasirodė prasminga surinkti ir publikuoti visus su Chylińskio veikla susijusius šaltinius, kad skaitytojas galėtų pats padaryti išvadas apie šią kontroversišką istoriją. Iš to išėjo Chylińskio Biblijai skirtas tritomis su įvadinėmis studijomis.

Man pasirodė prasminga surinkti ir publikuoti visus su Chylińskio veikla susijusius šaltinius, kad skaitytojas galėtų pats padaryti išvadas apie šią kontroversišką istoriją. Iš to išėjo Chylińskio Biblijai skirtas tritomis su įvadinėmis studijomis. Jame paskelbta nemažai anksčiau nežinotų šaltinių ir beveik 200 puslapių XVII a. lietuviškai rašyto teksto iš anksčiau pražuvusiu laikyto Chylińskio Senojo Testamento Berlyno egzemplioriaus.

Galiausiai kartu su kolegomis parengėme interneto svetainę Chylinskibible.flf.vu.lt. Kartu domėjausi ir kitais vertimais į lietuvių kalbą – Samuelio Bythnerio Naujojo Testamento geneze, Bretkūno vertimo kalba ir kitais, suvokiau, kaip trūksta tyrimų šioje lituanistikos srityje. Moderniems lietuvių kalbos raidos tyrimams trūks plyš reikalinga gramatiškai anotuota istorinių lietuviškos Biblijos vertimų duomenų bazė.

Tai kaipgi nepasiklysti tarp skirtingų Biblijos vertimų? Kokius siūlytumėte kriterijus aktyviam Biblijos skaitytojui?

Prieš pradedant skaityti Bibliją, pirmiausia siūlyčiau savęs paklausti, kodėl imuosi ją skaityti. Ar man svarbūs galimi konfesiniai skirtumai? Ar noriu vertimo, parašyto lengvai suprantama, sklandžia lietuvių kalba, o gal labiau rūpi, kas buvo pasakyta originaliame tekste, gal man ne tik netrukdo, bet yra įdomios iš originalo kalbos perimtos metaforos, frazeologizmai ar sintaksinės konstrukcijos? Gal man rūpi palyginti, kaip viena ar kita vieta buvo verčiama skirtingais laikais, prieš šimtą, du ar tris šimtus metų? O gal viso labo noriu sužinoti Biblijoje veikiančių asmenų istorijas, įvykius, gal nesu nusiteikęs studijuoti sunkiai įveikiamo Šventojo Rašto teksto, gal man užtenka perpasakotų istorijų?

Biblijos vertimų skaičiaus požiūriu Lietuva, krikščioniška tapusi palyginti vėlai, yra labai turtinga ir nenusileidžia kitoms šalims. Visos Vakarų krikščionių konfesijos yra parengusios po keletą vertimų į lietuvių kalbą.

Pirmasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą buvo liuteroniškas, jo autorius – Labguvoje, vėliau Karaliaučiuje kunigavęs Jonas Bretkūnas. Deja, jo vertimas nebuvo išspausdintas, bet išlikęs rankraštis yra labai svarbus lietuvių kultūros ir kalbos paminklas. 1735 m. Karaliaučiuje pirmą kartą išspausdinta visa lietuviška Biblija. Tai naujas vertimas iš Martino Lutherio Biblijos. Bretkūno rankraščiu jos vertėjai nesinaudojo – be reikalo, – vėliau pakomentuos Liudvikas Rėza.

Ši liuteroniška Biblija, parengta vadovaujant Jacobui Quandtui, buvo smarkiai redaguota mažiausiai tris kartus: 1755 m. išėjo Friedricho Schimmelpfennigio ir Heinricho Pilgrimo redakcija, 1816 m. – Liudviko Rėzos (pati giliausia redakcija) ir 1853 m. – Frydricho Kuršaičio redakcija.

1816 m. redakcijos rengimą ir leidybą bei daugelį vėlesnių leidimų aktyviai rėmė Britų Biblijos draugija, todėl šios knygos buvo santykinai pigios ir prieinamos daugeliui žmonių. Rėzos ir Kuršaičio redaguotos versijos buvo perspausdinamos Halėje, Berlyne, Frankfurte prie Maino per visą XIX a. ir net XX a. pradžioje.

Mano nuomone, tai daugiausia skaityta, labiausiai tarp lietuvių paplitusi Biblija. Su internetiniais leidimais XXI a. ji gal ir negali lygiuotis, bet istoriškai ir kultūriškai turėjo didžiulę reikšmę. Ji buvo skaitoma net sovietmečiu, kai kuriose bažnyčiose esu mačiusi ją ir dabartiniais laikais. 1988 m. pasirodė Alfredo Vėliaus vertimas jau su apokrifais.

Evangelikas reformatas Samuelis Bogusławas Chylińskis 1660 m. Londone iš olandiškos Generalinių luomų Biblijos (Statenbijbel) išvertė visą Bibliją ir išspausdino maždaug trečdalį Senojo Testamento. 1701 m. Kėdainių evangelikai reformatai Karaliaučiuje išspausdino unikalų Naujojo Testamento vertimą, dedikuotą Prūsijos karaliui. Vertimas parengtas Kėdainių dialektu, prie jo beveik 40 metų dirbo keli vertėjų ir redaktorių kolektyvai, o paskutiniu momentu, veikiausiai skubiai nutarus prašyti lėšų iš būsimo Prūsijos karaliaus Frydricho I, tekstas buvo redaguojamas siekiant, kad būtų suprantamas ne tik Didžiojoje, bet ir Mažojoje Lietuvoje. Greta daugybės Prūsijos Lietuvoje nesuprantamų žodžių skliaustuose įrašyti atitikmenys Mažojoje Lietuvoje vartota tarme.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas Johanno Jacobo Quandto Biblijos egzempliorius su įrašu Prohibita Biblia. Czytac niewolno („Uždrausta Biblija. Skaityti negalima“). Abejoju, ar visi akademijos studentai paisė šio draudimo.

Vertimo šaltinis nenustatytas, veikiausiai naudotasi visais įmanomais parankiniais tekstais, pavyzdžiui, Baltramiejaus Vilento „Evangelijomis ir epistolomis“, bet lyginant labai krenta į akis artimumas graikiškam originalui – jis gali būti ir dėl rėmimosi graikišku originalu, bet galėjo būti verčiama ir iš lenkiškos Gdansko Biblijos (1632 m.).

Yra tikimybė, kad vertėjams buvo prieinamas ir Chylińskio Naujojo Testamento vertimo rankraštis. Nors Rėza teigė, kad šis Naujasis Testamentas dėl bandymo įtikti dviem tarmėmis kalbančiam skaitytojui nebuvo populiarus, matome, kad jis visgi buvo skaitomas – ir ne tik evangelikų reformatų, bet ir katalikų. Tą mums rodo Mažvydo bibliotekoje saugomas egzempliorius, iš kurio pašalinti visi protestantišką priklausomybę išduodantys ženklai – išplėšta lotyniška Bernhardo Sandeno pratarmė, o vietoj ištrinto fragmento Ant Isakimo maloningiauso Karalaus Prussu nupaišyta jėzuitų monograma.

Tokią knygą katalikams buvo daug saugiau skaityti. Iš to matome, koks didelis buvo lietuviškos Biblijos poreikis katalikiškose bažnyčiose. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas Johanno Jacobo Quandto Biblijos egzempliorius su įrašu Prohibita Biblia. Czytac niewolno („Uždrausta Biblija. Skaityti negalima“). Abejoju, ar visi akademijos studentai paisė šio draudimo.

XX a. protestantiškos denominacijos parengė ir daugiau vertimų – tai Povilo Jakubėno ir Adomo Šerno „Jėzaus Kristaus evangelijos“ (1934 m., iš graikų kalbos), Algirdo Jurėno Naujasis Testamentas (1961 m., iš graikų kalbos), Kosto Burbulio vertimas (Lietuvoje išspausdinta 1996 m.); Dariaus Kundroto vertimas (2009, 2012, 2016 m., iš KJV) ir kiti.

Katalikiški vertimai į lietuvių kalbą buvo vėlyvi. Pirmasis Naujojo Testamento vertimas, vadinamas vyskupo Arnulfo Giedraičio vardu, išėjo 1816 m. Vilniuje. Iki galo nėra išsiaiškinta, ar Giedraitis vertė pats, ar turėjo pagalbininkų. Niekas nėra tyręs, iš kokio šaltinio išverstas šis Naujasis Testamentas. Atrodo, kad jis verstas ne iš Vulgatos, ko tikėtumėmės iš katalikiško vertimo. Galbūt iš Jakubo Wujeko Biblijos, nes jos kalba, panašiai kaip ir Giedraičio Naujojo Testamento, yra artima graikiškam originalui. Kai kuriose vietose net atrodo, kad galėjo būti remiamasi ir evangelišku Bythnerio Naujuoju Testamentu.

Šis Naujasis Testamentas platintas su tuo metu Vilniuje įkurtos Biblijos draugijos parama, jis buvo be privalomų katalikiškiems vertimams komentarų. XX a. pradžioje visą Bibliją iš Vulgatos, jos labai tvirtai laikydamasis, į lietuvių kalbą pradėjo versti vyskupas Antanas Baranauskas. Jam nespėjus baigti šio darbo, vertimo iš Vulgatos ėmėsi vyskupas Juozapas Skvireckas. Jo vertimas buvo skaitomas iki pat to laiko, kol pasirodė katalikiškas Česlovo Kavaliausko ir Antano Rubšio vertimas iš originalo kalbų.

Lietuvos Biblijos draugija Kavaliausko ir Rubšio vertimo pagrindu yra parengusi ekumeninį internete prieinamą vertimą, o šiuo metu rengia naują modernią Naujojo Testamento versiją. Sinoptinės Evangelijos ir Apaštalų darbai jau išspausdinti. Įdomu, kokių ten bus naujovių!

Lietuvos Biblijos draugija Kavaliausko ir Rubšio vertimo pagrindu yra parengusi ekumeninį internete prieinamą vertimą, o šiuo metu rengia naują modernią Naujojo Testamento versiją. Sinoptinės Evangelijos ir Apaštalų darbai jau išspausdinti. Įdomu, kokių ten bus naujovių!

Esminių turinio skirtumų tarp atskirų Biblijos vertimų nėra. Skiriasi tik protestantų ir katalikų požiūris į apokrifus – Šventojo Rašto knygas, kurios yra Septuagintoje (III a. pr. m. e. parengtame vertime iš hebrajų ir aramėjų kalbų į graikų kalbą, skirtą hebrajų kalbos nebemokėjusiems žydams), bet nėra įtrauktos į Žydų Raštą – Tanachą. Septuagintos vertėjai išvertė daugiau sinagogose skaitytų knygų, nei yra žydų Šventajame Rašte. Jie pridėjo Tobito, Juditos, Siracho, Saliamono, Barucho ir Makabiejų knygas, pridėjo papildymus Esteros ir Danieliaus knygoms.

Protestantai šių papildomų knygų nepripažįsta, jas vadina apokrifais, arba praleidžia, arba spausdina atskirame skyriuje tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Katalikai šioms knygoms priskiria tokią pačią vertę kaip kanoninėms, vadina jas deuterokanoninėmis, antrąjį, išplėstą, kanoną sudarančiomis knygomis.

Istoriškai katalikiški vertimai turėjo būti rengiami tik iš Vulgatos. Tik 1943 m. popiežius Pijus išleido encikliką Divino Afflante Spiritu, kurioje ragina versti Bibliją iš originalo kalbų. Evangelikai liuteronai tradiciškai versdavo Bibliją iš vokiško Lutherio teksto. Be vokiečių kalbos įtakos, liuteroniškuose vertimuose galime rasti garsųjį Lutherio pridėjimą Pauliaus laiško romiečiams 3-iojo skyriaus 28-oje eilutėje. Ten rašoma, kad žmogus išteisinamas „per tikėjimą“.

Lutheris po gilių apmąstymų sąmoningai čia įterpė sustiprinančią dalelytę „tik“: So halten wyrs nu / das der mensch gerechtfertiget werde / On zuthun der werck des gesetzs / alleyn durch den glawben (M. Lutheris); Tareme tada, Szmagu teisų staghintį be darbų Sakano, <nubraukta: per> tiktai per Wierą (J. Bretkūnas); Togidėl mes tikkimės dabbar, žmogų teisą pastojantį be zokano darbų, tiktay per tikkėjimą (J. J. Quandto Biblija).

Dėl šio Lutherio intarpo yra buvę daug ginčų. Kitų konfesijų vertėjai šio intarpo neperėmė. Liuteroniškoje Johanno Jakobo Quandto Biblijoje jis yra. Bretkūno rankraštyje ši vieta taisyta, galima kelti įvairių hipotezių apie taisymo motyvus.

Pastaruoju metu visos krikščioniškos konfesijos stengiasi kuo artimiau laikytis Šventojo Rašto originalo kalbų, vis dažniau protestantiškuose vertimuose randame ir apokrifus. Tačiau Biblijos vertimai vis tiek nėra uniformiškai vienodi: skiriasi jų kalba, vieni labiau prisirišę prie originalo kalbos struktūros, kiti labiau orientuojasi į tikslinės kalbos idiomatiškumą, vengia hebrajiškų ir graikiškų frazeologizmų ar metaforų, perteikdami ieško lengviau suprantamų, paprastesnių atitikmenų.

Biblijos vertimai, kaip ir visi kiti, nebūtinai turi būti rengiami į standartinę bendrinę kalbą. Priklausomai nuo vertėjų tikslų, numatomos skaitytojų auditorijos, jie gali būti parengti supaprastinta kalba, kokia nors tarme arba net išversti žargonu. Lengvai suprantamos kalbos idėja šiuo metu yra labai populiari, bet ji gyvuoja jau seniai. Antai 1555 m. garsus protestantų teologas Sébastienas Castellionas parengė Biblijos vertimą iš originalo kalbų į prancūzų supaprastinta kalba La Bible nouvellement translatée […]. Dėl kalbos supaprastinimo šis vertimas gavo antrąjį pavadinimą – „Idiotų Biblija“.

Paminėsiu dar vieną įdomų prancūzišką vertimą, išspausdintą Paryžiuje 1960 m. Tai Biblija, parašyta žargonine kalba – Le Livre des Darons Sacrés ou La Bible En Argot. Jos vertėjas yra Pierre’as Devaux, o pratarmę parašė Jeanas Cocto.

Kokios literatūros pasiūlytumėte šia tema?

Tikrai rekomenduoju paskaityti Lutherio „Laišką apie vertimą“. Jis prieinamas internete, mano studentai skaito jį labai susidomėję, o kartais ir kritiškai vertina aštrų Lutherio liežuvį. Labai informatyvi ir mano mėgstama yra Christopherio de Hamelio knyga The Book. A History of the Bible (Londonas, 2001 m.). Taip pat rekomenduočiau paskaityti Simono Loveday knygą The Bible for Grown-ups. A New Look at the Good Book (Londonas, 2017 m.). Ji suteikia daug žinių apie Šventojo Rašto sandarą, kanono susiformavimą, padeda susivokti Biblijos istorijose, paaiškina, iš kur tekste atsiranda prieštaringumų.

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama