Laiminga išugdžiusi laimingus žmones muzikos pasaulyje. Pokalbis su pirmąja M. Levickio mokytoja M. Markevičiene

Ponia Marytė yra pirmoji vieno garsiausių Lietuvos akordeonininkų Martyno Levickio mokytoja. Sukaupusi milžinišką patirtį ir šiandien M. Markevičienė savo žiniomis dosniai dalijasi su jaunaisiais akordeonininkais ir džiaugiasi didesniais ar mažesniais jų laimėjimais.

Kaip jūs tapote muzikos mokytoja? Juk galėjote būti ir kitos srities mokytoja?

Labai atsitiktinai. Mano tėvų noras buvo suteikti savo vaikams išsilavinimą, todėl jie leido mokytis ten, kur norėjome. Akordeoną pamačiau ir išgirdau jo skambesį per Kalėdas, kai prie Kalėdų Senelio juo grojo vaikinas. Man iš karto patiko šis instrumentas.

Į muzikos kelią mane pastūmėjo pradinių klasių mokytoja Nijolė Rimeikienė ir jos vyras, vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Vytautas Rimeika. Būtent jis paskatino mane, be vidurinės, lankyti dar ir muzikos mokyklą.

Jūs labai gražiai kalbate apie savo pirmąją mokytoją. Ar iš tiesų pirmasis mokytojas turi didžiulę įtaką vaikui?

Man, kaip minėjau, didelę įtaką padarė pradinių klasių mokytoja ir akordeono mokytojas. Jis man buvo pavyzdys, ir aš norėjau sekti jo pėdomis.

Jūs visą gyvenimą atidavėte muzikos mokytojos darbui, o kodėl netapote atlikėja? Galėtumėte koncertuoti, garsinti Lietuvos vardą, kaip tai daro jūsų mokinys Martynas Levickis.

Ne visi žmonės yra gimę scenai. Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti mokytojos darbą ir kad turiu galimybę džiaugtis savo mokinių pasiekimais. Aš pati nesu skirta scenai.

Kaip atsitiko, kad Šiaulių regionas tapo savotiška Lietuvos akordeonininkų kalve?

Nenorėčiau sutikti, kad esame kažkoks akordeono centras. Šiuo metu šis instrumentas populiarus visoje Lietuvoje, aktyviai šioje srityje dirba kauniečiai, vilniečiai. Gal ne tokie aktyvūs yra panevėžiečiai ir klaipėdiečiai.

Mums, Šiaulių regionui, meilę akordeonui turbūt įskiepijo mūsų akordeono mokytoja, šviesaus atminimo Zita Abromavičiūtė, kuri buvo mūsų menų gimnazijos pirmoji akordeono specialybės mokinė, vėliau tapo mūsų mokytoja. Ji užaugino mane, mano mokinius, todėl mes ją vadiname ne tik savo mokytoja, bet ir mama, močiute.

Jūs esate žinomo atlikėjo Martyno Levickio mokytoja. Kokį jūs jį prisimenate? Kada pamatėte, kad šis vaikas gali užaugti rimtu akordeonininku?

Aš nesu vienintelė Martyno Levickio mokytoja, aš esu jo pirmoji mokytoja. Vėliau Martynas turėjo daug mokytojų ir tolydžio tobulėjo, kol tapo tuo, kas yra šiandien. Kad Martynas gali tapti atlikėju, pamačiau ne aš, o tie žmonės, kurie jį augino. Tai jo krikštatėvis, šviesaus atminimo tautodailininkas, kryždirbys Zigmas Vaišvila, jo krikšto mama, mamos sesuo dvynė. Martynas augo labai meniškoje aplinkoje, šios šeimos sodyboje rinkdavosi menininkai ir vykdavo įvairūs renginiai.

Zigmas Vaišvila man atvedė Martyną ir pasakė: „Šis vaikas yra kitoks. Jis turi mokytis, jis yra išskirtinis, jis užaugs išskirtiniu žmogumi.“

Martynas Levickis ir tapo išskirtiniu. Ar dabar stebite jo kūrybą, kai akordeonu atlieka sudėtingiausius kūrinius?

Martynas atlieka patį įvairiausią repertuarą. Labai džiaugiuosi, kad kiekvienas iš mano mokinių surado savo vietą muzikos garsų pasaulyje. Martynas pasirinko savo kelią – jis groja įvairią muziką, klasiką, originalią, populiariąją muziką ir pateikia ją žmonėms prieinama kalba. Šiuo metu jis yra laukiamas visose scenose ir gerbiamas visų klausytojų. Esu labai laiminga, kad jis yra laimingas muzikos garsų pasaulyje.

Ar tiesa, kad muzikos mokytojai, dirbantys Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, yra savotiškai privilegijuoti, nes jūs dirbate ne su daugeliu mokinių, o su vienu ir galite jam skirti daugiau dėmesio?

Taip, tai tikra tiesa. Mes šiuo atveju esame privilegijuoti ir turime galimybę bendrauti su vaiku visomis temomis, kurios jam rūpi, visus reikalavimus pateikti jam suprantama kalba, prisiderinti prie jo poreikių, interesų, galimybių. Aš tuo labai džiaugiuosi.

Jūsų vyras Jonas taip pat buvo akordeono mokytojas, dirbo šioje mokykloje, bet jau išėjo poilsio. O jūsų poilsio neišleidžia?

Aš labai laukiu savo mokinių, kurie šiuo metu mokosi aukštojoje mokykloje, kad atvažiuotų manęs išleisti, bet jie kažkodėl delsia. Jie sako: „Mes dar norime pabūti jauni, dar norime pagyventi sostinėje, dar norime išvažiuoti tobulintis į kitas šalis.“ Todėl man dar tenka dirbti. O su vyru mes čia, šioje mokykloje, gyvename nuo 1969-ųjų. Čia kartu mokėmės, baigę mokslus Vilniuje grįžome ir pradėjome čia kartu dirbti.

Turbūt neskaičiuojate, o jeigu ir skaičiuojate, – kiek tų žmonių, atlikėjų, kuriuos išvedėte į muziko kelią?

Tokių žmonių šimtai, bet ne visi tapo muzikais.

Aš džiaugiuosi kiekvienu savo mokiniu ir tais, kurie pakeitė savo specialybę, tačiau tebeturi muzikinį išsilavinimą. Pirmieji mūsų auklėtiniai dirbo Šiaulių regiono muzikos mokyklose, tai patys šauniausi mokytojai, kurie ruošia mums mokinius, su kuriais aš dabar kartu dirbu.

Vėliau, kai tapome gimnazija, ėmėme teikti tik brandos atestatą, tad didžioji dalis mūsų mokinių keičia savo specialybę, pasirenka kitą kelią. Tie, kurie įstoja į muzikos akademiją, kad ir kaip būtų gaila, lieka Vilniuje arba Kaune, nebegrįžta į Šiaulius.

Ar sunku įstoti į jūsų gimnaziją? Ar daug vaikų apskritai nori muzikuoti, groti akordeonu?

Vaikų, norinčių groti akordeonu ir muzikuoti, mažėja. Dabar jie renkasi lengvesnį kelią, kur galima įsijungti kompiuterį ir rasti viską jau paruošta. O čia reikia pasėdėti, pasimokyti. Todėl džiaugiuosi tais vaikais, kurie ateina. Jeigu randame sutarimą su vaikais, tėvais, užauga tikrai muziką mylintys žmonės.

Jūs dažnai pabrėžiate, kad esate labai laiminga, jog suradote savo kelią.

Tikrai esu laiminga, nes esu apsupta gerų žmonių. Žmonių, kuriems reikia grožio, kuriems reikia meno, kurie savo kūrybą nori dalintis su aplinkiniais.

Ar dažnai tenka koncertuoti? Jeigu taip, kokį koncertą ypač prisimenate?

Tikrai tenka dažnai koncertuoti. Prašo pagroti įvairūs kolektyvai įvairių švenčių progomis. Bene didžiausią įspūdį palieka mūsų bendradarbiavimas su latviais ir estais. Mes turime bendrą tarptautinį akordeonistų orkestrą „Baltic Tremolo“. Su juo grojome Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, laimėjome konkursuose. Turbūt įspūdingiausias buvo koncertas, kurį surengėme prie Latvijos ir Estijos sienos minėdami Baltijos kelio 30-metį.

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama