Hurgada: turistų rojaus romantika ir užkulisiai

Didžiuliame, erdviame Hurgados oro uoste kiaurą parą leidžiasi dešimtys lėktuvų iš įvairiausių pasaulio šalių, po keletą kartų nuodugniai tikrinamas bagažas ir atvykėliai turistai. Egipto sienos lieka atviros, o oro linijų bendrovės ir atostogų paketų operatoriai toliau įprastai vykdo veiklą šalyje.

Dauguma Egipto didžiųjų miestų ir svarbiausių turistinių objektų toli nuo sienos su Izraeliu ir Gazos Ruožu. Šarm el Šeicho kurortas yra arčiausiai, tačiau iki artimiausio pasienio miesto – daugiau kaip dvi su puse valandos kelio, o iki sienos su Gaza – daugiau kaip penkios valandos kelio. Kairas, Aleksandrija, Hurgada ir Luksoras dar toliau.

Turistai populiariuose kurortuose

Rodos, ką begali papasakoti apie šią egzotišką šalį, juo labiau kad tūkstančiai lietuvių kiekvienais metais užpildo garsiausius jos kurortus. Ir vis dėlto lipdamas trapu iš lėktuvo ir pilna burna gaudydamas įkaitusį Afrikos orą galvoji, kad vis dar mažai apie šį žemyną žinai. Juo labiau jeigu atvyksti kaip dauguma vos savaitei ir stengiesi pasiimti kuo daugiau saulės bei Raudonosios jūros siūlomų malonumų.

Šį kartą mums tikrai pasisekė. Palyginti nedidelis, tiesa, senokai matęs rimtesnį remontą viešbutis visai atitiko kainos ir kokybės santykį. Pats Hurgados miesto centras, kur beveik visi turistiniai objektai ranka pasiekiami, pirmoji linija, kai į paplūdimį gali iš kambario nueiti su glaudėmis ir niekas nesistebės. Nuostabūs, visą laiką besišypsantys darbuotojai, už vieną dolerį pasirengę lydėti tave gal net į pasaulio kraštą. Šviežias, kokybiškas ir įvairus maistas restorane. Amžinai žaliuojančios palmės, gausybė gėlių, kasdien plaunami takai – ko daugiau norėti.

Tiesa, įbridimas į jūrą, kaip ir daugelyje šių kraštų pajūrio vietų, komplikuotas, nusėtas akmenimis, o ir koralais, už kurių gabalėlio pasiėmimą atminimui kaip suvenyrą gali grėsti didelė bauda ir net kalėjimas. Bet, žinoma, tai niekis, palyginti su prieš kurį laiką aplankytąja Juodkalnija, kur paplūdimiuose be specialių batų nepaeisi nei krante, nei vandenyje.

Po to, kai 2022 m. Hurgadoje per kelias dienas viena po kitos nuo ryklių atakų žuvo dvi moterys – austrė ir rumunė, o dar vėliau ryklys minios akivaizdoje užpuolė ir mirtinai sudraskė Rusijos pilietį, imtasi rimtų apsaugos priemonių, ir plaukiojimas poilsiautojams tapo sąlyginai saugus. Tiesa, saulei nusileidus, medžioklėn išsirengia jūros ežiai. Jie žmogui nepavojingi, tačiau plika koja užmynus tokį padarą, prisiminimas ir randai liks ilgam. Dygliams sulindus į odą, būtų beviltiškas reikalas bandyti juos iškrapštyti. Daugybė adatėlių, ant gyvūno užmynus, tarsi grąžtas įsisuka į odą.

Prie neigiamų įspūdžių galėtum priskirti internetą, tiksliau, jo pavadinimą. Viešbutyje jis toks silpnas, kad tinka nebent susirašinėti trumposiomis žinutėmis.

Ir, žinoma, kaip visuose pasaulio kurortuose bene didžiausia baimė, apimanti dar tik besirengiant kelionei – šimtai rusų turistų su savo naktinėmis orgijomis.

Nuo rusų nepasislėpsi

Išeinam laivu stikliniu dugnu į jūrą stebėti koralų. Prieš išplaukiant vienas įgulos narys angliškai teiraujasi, kokių šalių atstovų yra laive. Čia iš tiesų susirinkęs visas Babilonas: lenkai, čekai, vokiečiai, vietos egiptiečiai, du lietuviai ir, žinoma, rusai – kur nuo jų pasislėpsi. Į klausimą, ar visi supranta angliškai, pakyla absoliučios daugumos turistų rankos. Tyli tik rusai. Ir čia tas pats įgulos narys, greičiausiai net pačiam sau netikėtai, ištaria iki kaulų smegenų teisingą frazę: „A, rusai… Jūs mokat tik rusiškai.“

Ne pirmus metus keliaudamas po pasaulį ir visur neišvengiamai sutikdamas mūsų didžiosios kaimynės atstovus, vis negali suprasti, kodėl šiaip jau lyg ir nekvaila tauta tokia negabi kalboms. Rusai niekaip nepajėgia išmokti angliškai trijų–keturių raidžių ilgumo arbatos, kavos ar net alaus pavadinimų. Apie kokias nors ilgesnes frazes nekalbu. Užtat labai šauniai vartoja kitokius tų pačių keleto žodžių rusiškus keiksmažodžius…

Bet galgi čia ne gabumų problema? Rusai jau priprato, kad nuolatos lyg tarakonai klajodami būriais po pasaulį atneša įvairių šalių verslininkams nemažus pinigus. Ir jokios sankcijos neišgelbės, kol Turkijos ar Egipto kurortų informacija, parduotuvių iškabos dubliuosis rusų kalba, kol dešimtys lėktuvų netgi per Lietuvos teritoriją gabens tuntus savo galingosios šalies kurortus aplenkiančių slavų.

Dar gražiau – vieną rytą netoli restorano rusų pora savo kalba pasveikina praeinančią vokiečių porą. Nesulaukusi atsako, rusė mesteli vyrui unikalią iki absurdo frazę: „Kokie žiopliai, nesupranta mūsų…“ Rusai, matyt, niekada nesuvoks, kad visur yra tik atvykėliai, svečiai ir privalo taikytis prie tų šalių bendrabūvio taisyklių, o ne diktuoti savas. Bet ne, visur tik ir girdi: Maša, Olia, devočki (šešiasdešimties metų mergaitės), ateikit, užėmiau vietas… Rusai čia didieji šeimininkai. O viešbučių, restoranų darbuotojai, per galvas versdamiesi, stengiasi jiems įtikti, šypsodamiesi laužo liežuvius.

Su mumis buvę vokiečiai ir lenkai dar bandė konkuruoti, bet greitai pasidavė – labai jau nelygios jėgos. Nors, tiesą sakant, jau galima jausti ir kiek pasilpusias tos ordos jėgas. Jie jau nemosikuoja gatvėse Rusijos vėliava, dažnas meluodamas prisistato esąs iš Ukrainos arba net Latvijos, nors tų šalių kalba negali pasakyti nė vieno žodžio…

Paskutiniąją viešnagės dieną, pajūryje spiginant 29 laipsniams karščio (nedaug, žiema vis dėlto), vienas rusas savo kalba paklausė manęs: „Tu vokietis?“ Ir kažkodėl iš karto pasitraukė į šalį, išgirdęs angliškai: „Ne, lietuvis.“ Taip ir nesupratau, ar jis norėjo su vokiečiu suvesti sąskaitas, ar suvokė, kad su mumis nesusikalbės.

O štai apie mūsų kraštiečius Egipte – patys gražiausi atsiliepimai. Gal kad mūsų nedaug ir esame iš Europos. Arabas suvenyrų parduotuvės šeimininkas, sužinojęs, iš kur mes, netikėtai pradėjo kalbėti lietuviškomis frazėmis. Lauko kavinės savininkas, iš karto, tiesa, pasakęs, kad jam patinka rusai, pabrėžė, jog lietuviai – ypač kultūringa tauta. O viešbučio barmenas, greičiausiai iš veidų supratęs, kas mes tokie, pradėjo lietuviškai linkėti į sveikatą ir klausinėti, kaip reikalai.

Didžioji mečetė

Nuo 1980 m. valstybinė Egipto religija yra islamas, kurį išpažįsta 80–90 procentų gyventojų, ir, pasak šalies konstitucijos, kiekvienas naujas įstatymas turi sutikti su islamo įstatymais. Dauguma likusiųjų yra krikščionys.

2006 m. Aukščiausiasis Egipto teismas teisiškai griežtai atskyrė islamą, krikščionybę ir judaizmą nuo visų kitų religijų. Dar neseniai, nepamelavę apie savo religiją, kitų tikėjimų žmonės negalėjo gauti tapatybės kortelių, pasų, gimimo liudijimų ir kitų dokumentų. Nuo 2009 m. šiuose dokumentuose vietoj vienos iš trijų pripažįstamų religijų leidžiama padėti brūkšnį.

Krikščionys taip pat skundžiasi, kad valdžia nepakankamai atsižvelgia į jų interesus ir kad jie dėl religijos yra diskriminuojami darbe. Daugeliui egiptiečių religija yra labai svarbi. Neįpratusio žmogaus ausiai penkis kartus per dieną girdimas adhanas (musulmonų kvietimas melstis) neformaliai reguliuoja tiek verslo, tiek žiniasklaidos ir pramogų tempą.

Iš tiesų negali nesutikti, kad šalyje didžiulis dėmesys skiriamas islamui. 1968 m. savo musulmonų kryptį sukūrusio šventojo Abdulhasano Elshazi garbei pastatyta didžiausia Hurgados mečetė Mosque El Mina Masjid, vadinama Didžiąja, kurios aukštis – beveik 40 metrų, plotis – 120 metrų. Iš 20 kilometrų matyti du didžiuliai minaretai ir mečetės kupolas. Tai didingas architektūros stebuklas, patraukiantis kiekvieno praeivio dėmesį. Tai aktyvi religinė šventovė, todėl į ją gali patekti tik musulmonai. Į nuostabios architektūros El Mina Masjid mečetę užeiti leidžiama nusiavus batus, moterims santūriai apsirengus, užsidengus plaukus, rankas ir kojas.

Hurgados centras

Gaila, turistiniai maršrutai aplenkia kiek nuošalesnes nuo centrinio Sheratono kelio gatveles. Ten miestas jau nebe toks blizgantis ir nebe toks išvaizdus kaip, pavyzdžiui, garsioji Marinos promenada su brangiomis parduotuvėmis ir restoranais užsieniečiams. Vietos žmonėms su savo pajamomis šioje krantinėje nėra ką veikti, ir apsauga atidžiai stebi, kad jų čia patektų kuo mažiau.

Atvykę turistai dažniausiai pasiduoda gidų įtakai ir lanko jų pasiūlytus, tarsi specialiai atvykėliams nublizgintus objektus, prekybos vietas.

Hurgados centras – tai Sheratono gatvė. Pagrindinė turistinė atrakcija yra kelių kilometrų ilgio, suremontuota, išgražinta ir blizganti, prigrūsta suvenyrų krautuvėlių, turistinių agentūrų, aukso centrų, barų ir restoranų gatvė. Tačiau vos už keliasdešimties metrų nuo nesibaigiančio transporto srauto pamatai visai kitokį pasaulį su šiukšlių kalnais, griūvančiomis ir neremontuojamomis lūšnomis, nuo kurių iš tolo sklinda smarvė, smėlio dulkių sūkuriuose kamuolį gainiojančiais vaikais, purvinais automobilių servisais, vaisių kioskais, duonos kepyklomis ir, skirtingai nuo miesto centro, saulei nusileidus visiška tamsa.

Čia ir legendinis vietos žmonėms skirtas turgus El Dahar, kur nesivaržoma prekes išdėlioti tiesiog ant šaligatvio, kur bemaž kiekviename žingsnyje gali sutikti valkataujantį Egipto šventą simbolį – katę. Visai kaip Indijoje karvių, niekas čia kačių nenuvarys į šalį, jas pašers ir paglostys. Senovės Egipte katės buvo tiesiog dievinamos. Nugaišus tokiai augintinei, šeimos nariai gedulą išreikšdavo nusiskusdami antakius ir surengdami laidotuves, jų metu gerdavo vyną ir mušdavosi į krūtinę. Katinas būdavo balzamuojamas, o jo mumija išraižyta medine kauke paguldoma šeimos kape arba naminių gyvūnėlių kapinėse.

Ramadanas ir koptų stačiatikių bažnyčia

Hurgada – dėl bankų labai sunkiai duodamų paskolų daugybės neužbaigtų statybų miestas. Ir panašu, dėl to niekas nesijaudina – kai užsidirbs, pabaigs. Tiesą sakant, buvo matyti, kad vietos vyrai nepratę tokiuose užkampiuose sutikti užsieniečių. O ir mes jautėmės ne itin drąsiai, ypač staiga pradėjus temti. Ilgam nesinori užsibūti, nes pasijunti ir svetimas, ir labai stebimas.

Tačiau artėjo ramadanas, o tokiomis dienomis, sakoma, arabai ir šiaip nelinkę nusikalsti, dar labiau susitelkia. Galbūt. Bet ant grindinio sėdintys įtartini įvairaus amžiaus žmogėnai su suktinėmis lūpose didelio pasitikėjimo nekėlė. Ką jie rūko, vienas Alachas težino. Nors Egipte net už nedidelį kiekį narkotinių medžiagų gresia ilgi metai kalėjimo ar net mirties bausmė. Tie, kurie nuteisiami iki gyvos galvos dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų, paprastai visą gyvenimą praleidžia kalėjime be bausmės sutrumpinimo teisės.

Ir būtent vienoje tokioje gatvelėje, pačiame miesto centre, įsikūrusi koptų stačiatikių bažnyčia, iš pradžių buvusi katalikiška, ją 1922 m. pastatė britai naftos kompanijų darbuotojams (XX a. pradžioje Hurgadoje buvo išgaunama nafta). Tada lakoniškos architektūros pastatas buvo perduotas koptams – Egipto krikščionims. Bažnyčios architektūra panaši į bizantinę, šiam tikėjimui iš viso priklauso 12–20 mln. žmonių, iš kurių didžioji dauguma gyvena Egipte. Taip pat yra negausios koptų katalikų ir koptų protestantų bažnyčios.

Turistams leidžiama aplankyti šventyklą, tuo mes nedelsdami ir pasinaudojome. Tiesa, taip paprastai vidun nepateksi. Nuo 2011 m., kai Aleksandrijos mieste šio tikėjimo bažnyčioje buvo įvykdytas teroro aktas, ją netgi saugo automatais ginkluoti vyrai. Kaip dažnoje vietoje Egipte, tenka pereiti metalo paieškos vartus, po to atsakyti į klausimą, ar nesi musulmonas. Ir tai galima suprasti.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija keliautojus perspėja: „Pastaruoju metu teroristinių išpuolių prieš krikščionių (koptų) religinę bendruomenę tikimybė nemažėja, todėl rekomenduojama nesilankyti šios religinės mažumos bažnyčiose ar vienuolynuose bei kitose koptams svarbiose vietose švenčių dienomis.“

Mes gal ir pažeidėme šią rekomendaciją, pabuvodami čia pirmąją musulmonų pasninko ramadano dieną, tačiau išsinešėme pačius gražiausius prisiminimus. Labai keisti jausmai lieka apsilankius tokioje šventovėje – ji įsispraudusi tarp gyvenamųjų namų, nėra jokio mums įprasto šventoriaus, į pačią bažnyčią trečiame aukšte patenki tiesiai iš gatvės. Toks įspūdis, kad čia susimaišiusios visos pasaulio religijos, o demokratiškumą pabrėžia dūkstantys priešais altorių vaikai… O dar kai sutiktas šios bažnyčios galva šventikas įteikė šventos duonos ir peržegnojo, pasijutom ypač pakylėti. Gaila tik, kad mūsų paminėtas Lietuvos vardas jį ne itin nustebino, nes matėsi, jog šio žodžio iki šiol nebuvo girdėjęs.

Automobiliai nardo beprotišku greičiu

Ir dar viena tema, be kurios neįsivaizduojamas apsilankymas Egipte – tai, žinoma, transportas, turintis savo taisykles arba veikiau neturintis jokių taisyklių.

Jau minėtose URM rekomendacijose Lietuvos turistams patariama vengti patiems Egipte vairuoti automobilį. Negalima pėsčiomis kirsti didelių transporto arterijų tam nenumatytose vietose, vaikštant pėsčiomis gatvėmis po miestą patariama būti itin dėmesingiems.

Ir iš tiesų šį kartą ministerija labiau negu teisi. Nes tik savižudis gali ryžtis sėsti prie vairo gatvėje, kur važiuojama bet kaip ir bet kur. Hurgadoje, kur, oficialiais duomenimis, gyvena daugiau nei 400 tūkst. žmonių, nors didelė tikimybė, kad skaičius kur kas didesnis, nėra mums įprastų kamščių, nes rastume vos du šviesoforus.

Automobiliai nardo gatvėje beprotišku greičiu, ypač siaurų maršrutinių autobusiukų durys atlapos. Motociklininkai – be šalmų ir vakare be šviesų, neretai susėdę trise ar keturiese. Bendrame sraute ir dviratininkai, aišku, be jokių atšvaitų. Daugumos taksi langai nuolatos atviri. Kitataučių vairuotojų pažymėjimai negalioja, reikia turėti egiptietišką. Tai suprantama – vairuoti čia labai sudėtinga ir netgi pavojinga. Be perstojo aidi garsiniai signalai, netgi vienas pats judantis motociklininkas būtinai primena, kad jis – džigitas. Kuris pirmas pravažiuos – to teisybė.

Labai mažai kelio ženklų, o ir tie aplankstyti. Atskiro nervų pakutenimo vertas vaizdas, kai transporto priemonė kerta pagrindinę gatvę – ilgas signalas, užsimerkiama ir… Keista, bet neteko pamatyti nė vieno susidūrimo, nė vieno autoįvykio. Kažkas yra pajuokavęs, kad egiptiečiui, norint gauti vairuotojo pažymėjimą, užtenka susimokėti reikiamą pinigų sumą ir apvažiuoti šešis kuolus.

Na o perėjimas per gatvę – atskiras Disneilando atrakcionų parko vertas reginys. Tarsi savotiška rusiška ruletė. Žengdamas per važiuojamąją dalį niekada nesi tikras, kad gyvas atsirasi antroje kelio pusėje. Keletas vos įžiūrimų pėsčiųjų perėjų neatlieka jokio vaidmens – prie vienos jų patruliuojantys Raudonosios jūros judėjimo policijos atstovai rūkė ir juokavo, kai visai greta per tą nelemtąją perėją mėgino pereiti keletas turistų. Lieka vienintelė išeitis – pamačius tarp automobilių didesnį tarpelį, žengti į gatvę ir, iškėlus ranką, mojuoti… Mums šis metodas pasiteisino. Taksistai, tiesa, esant reikalui savo keleivius patys perveda per gatvę.

Kam ši informacija?

Dabar visai natūraliai girdžiu klausimą – o kam man visa šita informacija? Aš ten jau ne kartą buvau, nardžiau tarp Raudonosios jūros koralų, gulėjau po palmėmis. Kaip pasakė kartą vienas pažįstamas: „Ko ten važiuoti – jūra visur vienoda, smėlis Palangoje smulkesnis. O drabužių nusipirkti galiu ir Gariūnuose…“

Tikėjausi, kad visa tai jis kalbėjo juokaudamas. Nes, vos priartėjus pavasariui, tūkstančiai kraštiečių sėda į lėktuvų krėslus ir tarsi paskui daktarą Aiskaudą traukia į Senovės Egipto civilizacijos, turėjusios raštą, organizuotą religiją, centralizuotą valdymą, šalį, ten, kur Luksoras, Giza, Didysis sfinksas, Nilas, Memfio, Tėbų, Karnako griuvėsiai, Karalių slėnis, nesibaigiantys smėlynai ir juose prisitaikę gyventi beduinai. Kur amžina vasara, kur bananai ir finikai patys krenta kekėmis nuo palmių viršūnių, kur visada linksmi Afrikos žmonės ir šilta jūra.

Mes ir šiemet pasistengsime ten vėl sugrįžti.

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama