Etnomuzikologė L. Sungailienė: liaudies daina yra mūsų savastis, vienas svarbiausių tapatybės ženklų

[intro_text content="2025-ieji paskelbti Lietuvių liaudies dainų metais. Apie šių metų ir liaudies dainų svarbą, reikšmę dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė ir nematerialaus kultūros paveldo specialistė, humanitarinių mokslų daktarė LORETA SUNGAILIENĖ. Ją žemaičių liaudies dainos lydi nuo pat vaikystės."] „Liaudies dainose mūsų kalba, poetizmas reiškiasi visu grožiu. Liaudies daina yra viena iš mūsų tapatybės vėliavų, kuri mums pasakoja apie istoriją, gyvenimą, vertybes. Ji mus įkvepia doriau ir harmoningiau gyventi, būti darnoje su pasauliu ir pačiu savimi. Įkvepia išlaikyti savo tapatumą ir kovoti už jį, teikia jėgų įvairiais gyvenimo momentais – kai reikia nurimti, kai reikia pasiryžti kovoti, kai reikia sutikti ir išlydėti“, – tikina etnomuzikologė L. Sungailienė. Kodėl būtent šiemet minime Lietuvių liaudies dainų metus? Šiemet yra graži proga – sukanka 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio ir pirmojo dainų tyrinėjimo paskelbimo. 1825 metais teologas, evangelikų liuteronų kunigas, tautosakos rinkėjas ir skelbėjas, galima sakyti, folkloristikos pradininkas Liudvikas Rėza paskelbė pirmąjį dainų rinkinį. Jis buvo parašytas dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių. Tai atsispindėjo ir pavadinime: „Dainos, oder Littauische Volkslieder“. [caption id="attachment_1228404" align="alignleft" width="1707"] Etnomuzikologė Loreta Sungailienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Rinkinyje buvo ne tik dainos ir melodijos, jį papildė ir mokslinis straipsnis „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Autorius labiau tyrinėjo poetinę dainų išraišką, nes melodinės, muzikinės pusės gerai neišmanė, prie 85 tekstų rinkinio pridėjo tik septynias melodijas. Jam atrodė, kad melodijos užrašymo natomis negali tolygiai ir atitinkamai atspindėti. Tad kaip tyrinėtojas į melodiją mažiau kreipė dėmesį, daugiausia dirbo prie poetinių tekstų analizės. Šio dainų rinkinio išleidimas yra lietuvių folkloristikos pradžia. Kartu tai ir priminimas, kad liaudies dainos buvo aktyviai kaupiamos, saugomos ir tiriamos, – tai daroma iki šių dienų. Įsibėgėjęs folkloristikos procesas pasiekė įspūdingus rezultatus, jam būdingos gražios tendencijos. Turime dainų archyvus, įvairias institucijas, kuriose saugomos dainos, jų įrašai; archyvinė medžiaga vis labiau atveriama visuomenei. Šiemet turime dar vieną gražią progą – 1935-aisiais įkurtas pirmasis Lietuvių tautosakos archyvas. Šios sukaktys yra proga mums, Lietuvai, ypač jaunajai kartai, prisiminti, kad daina ir meilė dainai gali išauginti dainuojamąją revoliuciją, padėti kurti mūsų, kaip dainingos tautos, įvaizdį. Džiugu, jog Etninės kultūros globos taryba inicijavo ir ėmėsi veiksmų, kad šie metai – Lietuvių liaudies dainų metai – būtų įprasminti.

Norisi paskatinti visus lietuvius daugiau dainuoti, išmokti bent po keletą liaudies dainų ar giesmių ir jas praktikuoti kasdieniame bei šventiniame gyvenime.

Labai įdomu, koks bus rezultatas. Prisimenu Tarmių metus – per juos tikrai buvo atkreiptas dėmesys į tarmių grožį, garsiau ir plačiau pradėta kalbėti apie tarmes kaip apie vietos tapatybę atspindinčių kalbos atmainų svarbą. Manau, jaunesnė karta nuo tų metų visai kitaip pradėjo žiūrėti į tarmes. Atsirado susidomėjimas, pasigėrėjimas savo tarme, pagarba jai. Tikiuosi, dainų metai taip pat turės tokį poveikį. Norisi paskatinti visus lietuvius daugiau dainuoti, išmokti bent po keletą liaudies dainų ar giesmių ir jas praktikuoti kasdieniame bei šventiniame gyvenime. [caption id="attachment_1228399" align="alignleft" width="2560"] Etnomuzikologė Loreta Sungailienė su vaikais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Sakėte, kad Lietuvių tautosakos archyvas minės 90-metį. Kokią reikšmę turi archyvas saugant paveldą ir kokia forma dainos saugomos? Archyvuose saugoma įvairi dokumentuota medžiaga – jos pobūdis ir apimtis priklauso nuo archyvo pobūdžio ir tikslų. Daugiausia saugomi ir tvarkomi įrašai, rankraščiai bei transkripcijos. Štai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas turi didelę ir ne vieną rankraščių kolekciją. Rankraščiuose užrašyti tekstai ir melodijos; vėliau, atsiradus galimybei įrašyti dainas, pradėti saugoti ir įrašai. Archyvai pagal turimus duomenis gali atverti skirtingą kiekį informacijos, nes dažnai kyla problemų dėl programų ir finansavimo. Tačiau kiekvienas archyvas stengiasi atverti kuo daugiau savo duomenų – ne tik tyrėjams, bet ir visuomenei, įvairių kultūros paveldo tradicijų puoselėtojams. Interneto erdvėje kuriamos prieigos prie rankraščių, garso įrašų, vaizdinės medžiagos – kiekvienas objektas atsakingai aprašomas, pateikiami įvairūs metaduomenys. Panaudojimo galimybės gali būti labai plačios – mokslininkams svarbu ir įdomu kiekviena smulkiausia detalė, kiekvienas variantas, todėl turi būti išsaugota labai tiksli informacija: pateikėjas (dainos atlikėjas – aut. past.), pateikėjo gimimo metai, vieta, mirties metai, kas ir kada užrašė, kas transkribavo, kas pateikė ir skaitmenino. Būna ir labai išsamūs duomenys, būna ir kiek seklesni. Archyvuose jie ir saugomi, ir tvarkomi. Jeigu ne visi duomenys atverti – jais besidomintis asmuo gali kreiptis į archyvą, argumentuoti savo tikslą, ir jam bus suteikta visa reikalinga medžiaga. Jeigu asmuo ar institucija rengia leidinį, kuriame reikia panaudoti tokių archyvų duomenis, gali būti sudaroma bendradarbiavimo ar archyvo duomenų panaudojimo sutartis, kiek ir iš kurio archyvo bus panaudota medžiagos ir kokią informaciją apie ją įsipareigojama pateikti, paskelbti viešai. [caption id="attachment_1228398" align="alignleft" width="1707"] Etnomuzikologė Loreta Sungailienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Tarp liaudies dainų rinkėjų ir saugotojų anksčiau yra buvę ir kunigų. Kodėl dvasininkai buvo suinteresuoti išsaugoti liaudies dainas? Tokių kunigų buvo tikrai nemažai, pavyzdžiui, jau minėtasis evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Rėza, evangelikų liuteronų kunigas, kalbininkas Pilypas Ruigys, katalikų kunigas, leksikografas Antanas Juška su broliu Jonu Juška, vyskupas, poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas, kunigas, chorvedys, muzikologas ir kompozitorius Teodoras Brazys ir kiti. Ne tik didesniuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose buvo nemažai dvasininkų, aktyviai rinkusių tautosaką, liaudies dainas. Galbūt kai kurias dainas, kuriose buvo apdainuojami neigiami gyvenimo įvykiai, kunigai ir pakritikuodavo, bet ypač vertino vestuvių, darbo, šeimos, karo dainų svarbą – dėl jautrios ir šviesios poetikos. Liaudies daina buvo šviesaus ir gražaus lietuvio žemdirbio gyvenimo dalis, lydinti visą gyvenimą, darbą, šventes, ir suteikianti jiems prasmę. Dainų poetika – ypatinga, aukštinanti amžinąsias vertybes, dorovingą elgesį. Jeigu imtume Rėzos dainų rinkinį ir nagrinėtume jo straipsnį, tirtume, kas domina rinkėjus, matytume, kad tai – meninė dainų išraiška, temos, emocijos ir jų įvairovė, turtinga eilėdara, metro ir ritmikos įvairumas, natūralumas. Dainose jausmai reiškiami nuoširdžiai, švelniai, nėra atvirų emocinių išraiškų, vyrauja palaimingas liūdesys, švelni melancholija, sukauptas skausmas.

Labai svarbu ir tai, kad dainose atsispindi ir kalbos grožis, ugdoma ir skleidžiama lietuvybė. Kunigai dažnai cituodavo ir remdavosi liaudies dainomis kaip gražia, subtilia poetine kalbos ir kalbėjimo išraiška.

Liudvikas Rėza yra minėjęs, kad dainose vyrauja skaisti dorovė, skatinamas padorumas. Tai traukė išsimokslinusius žmones, o kunigai, teologai buvo pagrindiniai to meto šviesuoliai. Rinkdami dainas jie skatino žmones vertinti folklorą, nepamiršti liaudies dainų, kartu ir giesmių, kurios skambėjo per įvairias liaudiško pamaldumo praktikas. Kaupdami liaudies dainas, jas skleisdami dvasininkai augino ir pačią visuomenę. Labai svarbu ir tai, kad dainose atsispindi ir kalbos grožis, ugdoma ir skleidžiama lietuvybė. Kunigai dažnai cituodavo ir remdavosi liaudies dainomis kaip gražia, subtilia poetine kalbos ir kalbėjimo išraiška. Tarp visų dainų paminėjote karo dainas. Kokią vietą jos užima liaudies dainų repertuare? Karinės istorinės dainos yra vienas gausiausių liaudies dainų žanrų. Visose dainose galime rasti istorinius momentus, aplinkybes, laikotarpius, nors jie gali būti tiesiogiai neapdainuojami, tačiau juk visos tos dainos susijusios su skaudžiais istoriniais įvykiais, lūžio laikotarpiais. Šių dainų yra labai daug, jas savo gausa turbūt lenkia tik vestuvinės dainos. Kiek pamenu, publikuoti septyni tomai karinių istorinių liaudies dainų. Atskiri tomai skirti skirtingoms epochoms, įvairiems laikotarpiams: carinės Rusijos, Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, pokario. Tokią dainynų seriją rengia ir leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojai. Karinės istorinės dainos bene gausiausiai ištyrinėtos. Jos atspindi viską – norą įamžinti, fiksuoti įvykius, šlovinti karius, papasakoti apie skaudžią kario dalią. Karinėse istorinėse dainose taip pat kalbama apie kario sūnaus, kario mylimojo netekusius artimuosius, jų skausmą. [caption id="attachment_1228400" align="alignleft" width="1707"] Etnomuzikologė Loreta Sungailienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Visus patirtus išgyvenimus žmonės sudėdavo į dainas. Jų yra labai įvairių, tekstai gali būti ilgi, detaliai nusakantys veiksmo aplinkybes, veikėjus, įvykius, pasekmes. Užfiksuotos ir karinės sutartinės, kuriose kalbama apie kunigaikščius, istorinius laikotarpius. Gausu pokario ir nepriklausomybės kovų laikotarpių dainų. Melodijų irgi yra įvairiausių. Dauguma karinių istorinių dainų turi energinį užtaisą, dalis jų pasižymi maršo ritmu. Artėjant mūsų dienoms, mūsų šimtmečiui, šios dainos darėsi vis skausmingesnės, lyriškesnės, jose išgyvenimo, liūdesio, skausmo, ilgesio išraiška tapo vis atviresnė, liko mažiau arba visai neliko epiškumo. Yra dainų, kurias gali dainuoti tik vyrai – tokios dainos skamba tikrai galingai, energingai. Yra dainų, dainuojamų tik moterų. Ir, aišku, yra didelis pluoštas partizaninių dainų, kurios susiliejusios su romanso žanru. Karinių istorinių dainų visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose užrašyta daug ir įvairių, tad norintieji jas dainuoti, pritaikyti savo kūryboje tikrai turi iš ko rinktis. Vestuvinės ir karinės istorinės dainos yra puikiai atmenamos. Manau, kiekviena karta pasirenka dainas pagal istorinį laikotarpį, aktualumą. Tad labai įdomu, ar mūsų tėvų, senelių dainas yra girdėjusi jaunoji karta. Kaip manote, ar mums pakanka pažinimo ir supratimo apie savo liaudies dainų paveldą? Man nesmagu klausyti, kai žmonės giriasi mokantys begalę liaudies dainų ir kaip vienas iš jų pamini „Ant kalno mūrai“ arba „Stok ant akmenėlio“. Deja, šių dainų melodijos, intonacijos yra svetimos, pasiskolintos, jos neatspindi tikrojo mūsų etninio folkloro. Pažinimo ir supratimo apie mūsų liaudies dainas trūksta. Žinoma, visos jos vertingos, netgi ir pasiskolintos iš kitų tautų ar jų paveiktos, nes juk dainos gimė ir skambėjo tada, kai joms reikėjo skambėti, juk dainuojamos jos kažkam palengvino, praturtino gyvenimą. Svarbu, ką mes laikome lietuviška daina, kuo ji išsiskiria, kaip ją transliuojame, kokie jos žanrai, kontekstai, pagaliau kokia yra dainos atlikimo maniera ir būdas papasakoti apie lietuvių dainuojamąjį folklorą. Liaudies dainos pažinimo laukas labai platus. O jeigu dar kalbėtume apie viso folkloro pedagoginę naudą! Juk galime pritaikyti šias dainas ugdymui, auklėjimui pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius. Tai puiki priemonė, mes ją tikrai galime naudoti. Per šiuos metus turime daug ką padaryti: priminti apie dainas, jų ypatybes, žodžių prasmę, reikšmę ir simbolius. Yra visokių minčių, idėjų ir ambicijų, pavyzdžiui, dainų vizualizacijų kūrimas, vieši pasidainavimo renginiai, virtualaus skambiausių, žinomiausių dainų rinkinio sukūrimas, kad lietuvis suprastų, kokias dainas turi žinoti ir kodėl, ir begalė kitų idėjų.

Per šiuos metus turime daug ką padaryti: priminti apie dainas, jų ypatybes, žodžių prasmę, reikšmę ir simbolius.

Laukia labai daug veiklos. O kaip žmonės galės prisidėti ir minėti šiuos metus? Numatoma įvairi veikla, turime Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą veiksmų planą. Prie veiklos siekiant ne tik paminėti sukaktį, bet ir didinti sąmoningumą pažįstant folklorą prisideda įvairios regioninės, savivaldybių ir nacionalinės institucijos. Veiklos skirtos tam, kad liaudies dainos skambėtų, žmonės jas pažintų, mokėtų dainuoti. Laukia įvairios virtualios parodos, konkursai, kuriuose skambės gražiausios folkloro ansamblių liaudies dainos, reprezentuojančios jų kraštą, bendruomenę. Taip pat numatytos akcijos, regioninės, nacionalinės aprėpties iniciatyvos. Minėtos tarybos siūlymu iniciatyvos pavadintos santalkomis. Laukia ir nemažai pagrindinių renginių. Štai jau vasario 8-ąją vyks Lietuvių liaudies dainų metų atidarymo renginys Muzikos ir teatro akademijos Koncertų salėje. Bus surengta mokslinė praktinė konferencija Vilniaus etninės kultūros centro iniciatyva. Na o Klaipėdoje bus rengiama Liudvikui Rėzai paminėti skirta mokslinė konferencija ir paroda „Mažoji Lietuva. Užpustyta tapatybė“. Vyks tikrai daug festivalių, renginių – manau, bus įdomu ir dalyvauti naujuose festivaliuose, ir pasidžiaugti jau tradiciniais renginiais. Smagu, kad ir užsienio lietuvių bendruomenės atsiliepė į kvietimą paminėti Lietuvių liaudies dainų metus. Jos šia proga suplanavo įvairius renginius, koncertus, vakarones. [caption id="attachment_1228397" align="alignleft" width="1707"] Etnomuzikologė Loreta Sungailienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kodėl šiandien svarbu atminti liaudies dainas, jas puoselėti ne tik Lietuvoje, bet ir svetur? Nuo seno pastebėta, kad liaudies dainose mūsų kalba, poetizmas reiškiasi visu grožiu. Liaudies daina yra viena iš mūsų tapatybės vėliavų, kuri mums pasakoja apie istoriją, gyvenimą, vertybes. Ji mus įkvepia doriau ir harmoningiau gyventi, būti darnoje su pasauliu ir pačiu savimi. Įkvepia išlaikyti savo tapatumą ir kovoti už jį, teikia jėgų įvairiais gyvenimo momentais – kai reikia nurimti, kai reikia pasiryžti kovoti, kai reikia sutikti ir išlydėti. Anksčiau daina natūraliai lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą, o dabar galime tam tikra dalimi susigrąžinti ją į gyvenimą ir matyti, kaip ji mus praturtina, suteikia prasmės kasdieniams įvykiams. Liaudies daina yra tokia pat reikšminga kaip mūsų papročiai, kalba. Tai mūsų savastis – vienas svarbiausių tapatybės ženklų. Labai dažnai bendruomenėms dainavimas tampa ir gyvenimo būdu. Liaudies daina svarbi tuo, kad gali giliai paveikti žmogų, grąžinti jam pusiausvyrą, darną, atvesti jį į bendraminčių bendruomenę. Dainuodamas žmogus jaučia tvirtesnį pagrindą po kojomis, ryšį su savo žeme, žmonėmis, tradicijomis. Daina mums visiems yra vertybė. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama