V. Gerulaitis prisimindamas V. Bartulį: jis vienas talentingiausių visų laikų Lietuvos kompozitorių

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, ankstyvoji V. Bartulio kūryba pasižymi neoromantizmo, minimalizmo bruožais, vėlyvesnė – tragišku sugestyvumu, derinamu su reginiu, judesiu, performansine išmone, parodija. Atrandama ir kitų kompozitorių kūrinių stilizacijų.

Lietuvos muzikos informacijos centras skelbia, kad kompozitorius galėjo rašyti bet ką – nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus „Requiem“ iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių. Dėl to V. Bartulis laikomas vienu reikšmingiausių kompozitorių Lietuvoje, pranokstantis daugelio kolegų kūrybą.

V. Bartulis gimė 1954-ųjų balandžio 3 dieną Kaune. 1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę. 1980–1983 m. dėstė Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. 1982–1993 m. ėjo Kauno dramos teatro Muzikos skyriaus vedėjo pareigas, o nuo 1999 iki 2003 m. – teatro vadovo. 2001–2007 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir naujosios muzikos festivalio „Iš arti“ vadovas.

1996 m. V. Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatro kompozitoriumi, o 1998-aisiais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2003 m. laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse (oratorija „Nelaimėlis Jobas“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) ir buvo paskelbtas metų kompozitoriumi. 2012 m. tarp to paties konkurso laureatų pateko V. Bartulio kompozicija „Auksiniai angelai“ dviem styginių kvartetams, o 2014-aisiais – „Liūdnai tįstantis peizažas“ styginių kvartetui. 2005 m. kompozitorius V. Bartulis išrinktas iškiliausiu Kauno miesto menininku.

V. Bartulio kūriniai skambėjo ir užsienyje: Sofijos elektroninės muzikos festivalyje (Bulgarija, 1985 m.), „Varšuvos rudenyje“ (Lenkija, 1990, 1997 m.), „Baltisk Musikfestival“ (Švedija, 1991 m.) ir kituose festivaliuose.

Apie kompozitorių Vidmantą Bartulį ir jo muziką dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su muzikologu, pedagogu, radijo ir televizijos laidų, koncertų vedėju VIKTORU GERULAIČIU.

Muzika visada turės kito autoriaus, kito laikmečio apraiškų. Ar galime jau dabar atrasti Vidmanto Bartulio įtaką šiuolaikinėje lietuvių kompozitorių kūryboje?

Nors konkrečias pavardes sunku pasakyti, mano nuomone, Bartulio ankstyvasis minimalizmas tikrai galėjo padaryti didelę įtaką kitiems autoriams. Konkrečiai kalbu apie tokius kūrinius kaip „Du klausimai laukinės slyvos medžiui“ ar „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius…“ ar muzikos albumą „I like…“. Taip pat ir Bartulio mišias, sukurtas sovietmečiu 1987-aisiais, kurių premjerą dar atsimenu, kaip ir tais pačiais metais išleistus kūrinius „De profundis“ ir 1989-ųjų „Requiem“ – tai galinga, dramos kupina religinė muzika.

Jei šiandien įtakos dar neatrasime, tai tas tikrai bus ateityje. Vidmantas Bartulis – vienas talentingiausių visų laikų Lietuvos kompozitorių.

Paminėjote kompozitoriaus religinę muziką. Vienas iš jo mokinių prisimena, kaip gavo užduotį kūrinyje užšifruoti tai, kas jo mokytojui tuo metu buvo reikšminga, pavyzdžiui, Dovydo psalmės. Ar Bartuliui buvo svarbus tikėjimas?

Yra du dalykai: tikėjimas ir žinojimas. Jeigu tiki, tau žinojimas nerūpi, jeigu žinai – nepasieksi tikėjimo. Tai nesuderinami dalykai. Kartais pavyzdžiu tiems, kurie sugeba tikėti, tokie žmonės kartais atrodo laimingesni. Žinojimas neduoda jokių laimių, tik kančias ir daugiau nežinojimo. Šia prasme galbūt Bartuliui derėjo žinojimas ir tikėjimas…

Jis buvo per daug kentėjęs, per daug įskaudintas. Taip pat ir pernelyg ironiškas, kad galėtume rimtai kalbėti apie religinius dalykus. Bet tai nereiškia, kad ironiškam, prisikentėjusiam, bet mylinčiam žmogui tikėjimo dalykai yra svetima. „De profundis“ – gili religinė muzika, tačiau nieko bendro neturinti su Jėzumi ar Dievu. Tai daugiau tikėjimas iš principo. Arba tai, kas yra žinojimo priešingybė.

Kiek pati pažinojau kompozitorių kaip mokytoją – Bartuliui niekada netiko taisyklės. Jis visuomet skatino mane nesilaikyti taisyklių, išeiti iš rėmų. Ką jūs galėtumėte apie tai pasakyti?

Vidmantas Bartulis nei laužė taisykles, nei jų laikėsi – jam buvo nusispjauti. Ne kiekvienas gali sau tą leisti. Mozartas sau neleido, bet Beethovenas – atvirkščiai.

Bartuliui buvo nesvarbus jo muzikos naujumas, modernumas, kitoniškumas. Jeigu jam reikėjo gryniausios tercijos ar mocartiško konsonanso – jis tai ir padarydavo. Pavyzdžiui, paimkime „I like…“ pradžią – tai konsonansinė muzika. Tačiau „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai“ yra jau kitaip – kas vyksta pabaigoje, kai visi apsikabina? Tai tikra 1957 metų tarybinė muzika. Atrodo, taip saldu, kad dar šiek tiek – ir apsivemsi, bet čia skonio ir saiko reikalas. Kompozitorius neperžengia ribos.

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje taisyklės nebeturėjo tokios didelės prasmės kaip anksčiau. XXI a. tapo nebesvarbu, ar muzika atonalinė, dedakofoninė, ar kitokia, – viskas susimaišė. Dabar reikės laukti, kol praeis 50 metų, kad sugebėtum įrėminti, koks vis dėlto šio amžiaus stilius. O ypač pasikeitus ir muzikai, atsiradus vadinamajam mainstreamui (filmų „Žvaigždžių karai“, „Supermenas“ ir kitų kūriniams), sunku ką nors ir apibūdinti. Čia kitokia laisvė.

Galiu tik patvirtinti, kad jis tikrai nesimaivė, o tuo labiau – nesikuklino. Galbūt dėl to, kad pagrindinė šio žodžio esmė klaidinanti – kompozitorius dažniausiai tas, kuris turi kompozicijos diplomą, turi reikalų su vadybininkais, profsąjunga. Bartulis tiesiog rašė. Ir viskas.

Vidmantą Bartulį visi laiko didžiuoju kompozitoriumi, netgi genijumi, bet jis pats vengė sakyti, kad yra kompozitorius, dažniausiai prisistatydavo kaip mokytojas. Iš kur toks jo kuklumas?

Čia ne tiek kuklumas, kiek objektyvus savęs vertinimas. Čia kaip Petrą Vyšniauską pavadintum džiazo muzikantu – jis pridurtų, kad nereikia jo sprausti į vieno žanro rėmus. Šia prasme aš suprantu ir Vyšniauską, ir Bartulį.

Tai labiau panašu į nesusitarimą, ką reiškia vienas ar kitas terminas, – vieni nori būti vadinami kūrėjais, kiti – autoriais ir jokiu būdu ne kompozitoriais. Kiti nenori, kad jų darbai būtų vadinami kūriniais, todėl dažniau išgirsime tokius terminus kaip „gabalai“, „veikalai“, o kai kurie savo kūrybą vadina ir „daiktais“. Ir tai suprantami norai, individualus požiūris ir suvokimas – kitaip tariant, laisvės požymis.

Nežinau, ką pats Bartulis turėjo omenyje taip sakydamas. Galiu tik patvirtinti, kad jis tikrai nesimaivė, o tuo labiau – nesikuklino. Galbūt dėl to, kad pagrindinė šio žodžio esmė klaidinanti – kompozitorius dažniausiai tas, kuris turi kompozicijos diplomą, turi reikalų su vadybininkais, profsąjunga. Bartulis tiesiog rašė. Ir viskas.

Laiške Bartuliui rašėte: „Juk ne lietuviškumas (prancūziškumas, vokiškumas) lemia muzikos kokybę, o kūryba augina lietuviškumą (prancūziškumą). Žinant tai, kad mes kai kuriuos muzikos motyvus laikome lietuviškais, kaip tam tikrus sąskambius, ar tada neuždarome savo muzikos į dėžutes, norėdami parodyti lietuvišką muziką?“

Lietuvoje taip susiklostė – jeigu muzikoje nėra liaudiškų intonacijų, tampa įtartina, kad tai yra buržuazinė muzika. Šis įsitikinimas mums buvo kalamas į galvą nuo sovietų laikų. Lietuviškasis avangardas, prasidėjęs nuo kokių 1961 metų, turėjo būti sudarytas iš mikrointonacijų, konkrečiai iš tetrachordo (didžiosios sekundos ir tercijos) – tik tuomet tai būdavo lietuviška.

Tai nėra blogai, bet kai kurie autoriai, atrodė, per galvą verčiasi vien tam, kad girdėtume būtent šiuos sąskambius. Kai kas net pradėjo tai pašaipiai vadinti „ląstelienos teorija“. Taigi, Lietuvoje atsirado dvi kryptys: viena su minėta ląsteliena, o kita nekreipė į tai dėmesio.

Bartulis buvo būtent iš pastarosios mokyklos. Mano nuomone, jo muzika yra tikrai lietuviška, nors ir be jokių specialių intonacijų, liaudies ritmų, sutartinių ar folkloro materijos. Galbūt galime atrasti ir Kutavičiaus mokyklos ritmikos, tačiau tai – paslaptis. Nebūtinai viską galime išsiaiškinti. Aš galiu išgirsti lietuviškumą, ir man to užtenka.

Bartulis man nėra miesto kompozitorius. Ne urbanistas muzikoje. Jis gali būti visata, žinoma, ir gamta ar natūra.

Galbūt ir iš gamtą atspindinčių motyvų galime nuspėti, kad muzika lietuviška?

Bartulis man nėra miesto kompozitorius. Ne urbanistas muzikoje. Jis gali būti visata, žinoma, ir gamta ar natūra.

Natūra yra giluminis dalykas, kaip ir religingumas. Juose glūdi subtilus jausmingumas. Didelė dorybė nebijoti būti jausmingam. Jausmingumą avangarde mes slėpėme, tampėme, kaustėme grandinėmis. Sakydavome, kad tai – sentimentalu, nors ir skamba kaip nesąmonė. Tiesiog buvo tokia mada. Dodekafonija, ir viskas. Dėl to ir muzika tapo bejausmė. Juk emocija – tai įtampa, pastovūs ir nepastovūs garsai. Nėra įtampos – nėra ir emocijos. Tai paprasta fizika, kuria tikėjome šimtus tūkstančių metų. Klausimas: gal kas ją dabar mums ir pakeis?

Minėjote, kad Bartulis kūrė iš skausmo, buvo daug kartų įskaudintas – koks tai buvo skausmas?

Skausmas gali būti tik asmeninis. Bartulis nebuvo kolektyvo žmogus, jis – absoliutus individas. Ir skausmas jo buvo individualus. To priežastis – šlykšti santvarka; buvo ir asmeninių dalykų.

Tikras menas gimsta tik skausme ir skurde. Gal sakau pernelyg kategoriškai, bet nežinau galingų kūrinių, sukurtų iš džiugesio. Menas gimsta iš kančios, nors ir ji gali pradėti kvatotis, nuoširdžiausiai juoktis.

Be to, lietuvis iki šiol sunkiai bendrauja su komiškumu. Mes esame lyrikų tauta. Galbūt tai ir keičiasi, bet mano karta vis dar tokia. Pernelyg didelis džiūgavimas man yra kažkas labai gyvuliška. Kas mus žiūrint į karvę žavi? Žavi jos liūdnos akys, be galo liūdnos karvės akys mane žavi. Ne pienas, ne kas kita… Paieškokite dar tokių liūdnų akių.

Bet vėlgi, nereikia absoliutinti šio skausmo. Bartulis buvo ir linksmas žmogus, mokėjo juoktis.

Viename Danijos muzikos festivalyje dar 1999 metais klausiausi tos jų muzikos. Man susidarė įspūdis, kad ji buvo rašyta lyg po pusryčių, rakinėjant dantis. Lietuvių muzika ar visas kitas menas negalėtų toks būti – jis turi būti iškentėtas dėl istorinių ar asmeninių perturbacijų, kaip tremtis ar vienkiemių naikinimai. Čia galingi dalykai, užsieniečiai to nesupranta. Todėl jie pašiurpsta išgirdę mūsų muziką. Konkrečiai vokiečiai – jie būdavo nustebę, sakydavo, kaip juodai mums pavydi, kad vis dar turime išlikusios liaudies muzikos, kuri Vokietijoje buvo seniai paveikta Beethoveno ar kitų profesionalių kompozitorių.

Mes dar turime dirvą emocingai ir skausmingai muzikai.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama