Kritikos sulaukusi K. Sabaliauskaitės knyga: kada būtina nurodyti šaltinius?

Pastebėti panašumai į kitų autorių darbus

Kritika rašytojai K. Sabaliauskaitei viešojoje erdvėje kilo pasirodžius dailėtyrininkės R. Janonienės įrašui socialiniame tinkle „Facebook“. Mokslininkė teigė rašytojos knygoje įžvelgianti panašumų į savo bei kitų menotyrininkų darbus ir atkreipė dėmesį į trūkstamus leidinyje naudotos literatūros sąrašą bei citatų šaltinius.

„Skyrelyje apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas pastebėjau daugokai paralelių su savo tekstais, bet vietoj savo pavardės aptikau tik nekonkrečią nuorodą į anoniminių „menotyrininkų“ tyrimus“, – rašė R. Janonienė.

Dailėtyrininkė, norėdama atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją, kreipėsi į leidyklą „Baltos lankos“, ir ši, pasak jos, perdavė K. Sabaliauskaitės atsakymą. „Pasirodo, mano knygos ji ne tik nėra skaičiusi, bet net rankose neturėjusi. <…> Galiu tik pajuokauti – kadangi apie Bernardinų freskas dar iki 2010 m. esu rašiusi ne viename straipsnyje, tai gal K. Sabaliauskaitė skaitė ne knygą, o kurią nors kitą publikaciją?“ – atsakymu stebėjosi ji.

R. Janonienės teigimu, dalis knygoje aprašomos informacijos galėjo būti rasta kitų menotyrininkų veikaluose.

„Juokingas gerbiamos rašytojos teiginys, jog ji freskų ikonografiją perskaitė kaip iš rašto stovėdama bažnyčioje ir žvelgdama į tapybą. Taip, kai kurie personažai ir simboliai yra profesionaliam menotyrininkui nesunkiai atpažįstami, bet niekada du nepriklausomai rašantys autoriai neapibūdins jų vienodais žodžiais.

Be to, freskose yra detalių, kurių nesimato nuo žemės, tarp jų – Šv. Kristoforo ir Šv. Jurgio kompozicijas papildantys elementai, tokie kaip aukštai ir neryškiai nutapyti iš Areco miesto bėgantys demonai arba žmogų ryjantis drakoniukas, kurį uždengia barokinis balkonėlis“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė dailėtyrininkė.

Mokslininkė pabrėžė, kad tokia praktika galėtų būti normali, jeigu būtų nurodoma leidinių autorystė.

„Be „neskaitytų“ mano tekstų apie Bernardinų freskas knygoje „Kaip skaityti meną“ dar aptikau V. Sirokomlės citatą apie V. Dmachausko tapybą (p. 117), tik cituojama ne iš originalo, o nurašius mano vertimą iš lenkų kalbos. <…> Lygiai taip, rašydama apie F. Ruščico „Auksinį kambarį“, K. Sabaliauskaitė cituoja J. Bulhaką (p. 140) pagal Algės Andriulytės monografiją, nurašydama citatos vertimą. Nesunku suprasti, kad naudotasi ir Tojanos Račiūnaitės studijomis, ir kitų autorių darbais“, – išvadas pateikė R. Janonienė.

„Tai būtų normalu, jei nebūtų kolegų autorystė nutylėta, bet kai sąmoningai anonimais paverstų menotyrininkų mintys ir tyrimų rezultatai pateikiami kaip savi – galiu pasakyti tik – fe“, – rašė ji.

Laikėsi populiarinimo žanro

Pirmadienį savo poziciją raštu pateikė ir knygos „Kaip skaityti meną“ autorė K. Sabaliauskaitė. Pasak jos, aprašydama kūrinius vaikams ir paaugliams, ji laikėsi tokiais atvejais įprasto ne mokslinio, o populiarinimo žanro – supaprastinto ir kylančio iš daugialypės literatūros bei bendrojo išsilavinimo.

„Įprastai ir europiniai tokio tipo vaikiški ar paaugliams skirti muziejų ir menotyrininkų leidiniai <…> nėra papildomi mokslo darbui privalomomis tyrimų apžvalgomis, išnašomis ir mokslinės literatūros sąrašais; o ir eseistinio pobūdžio knygose apie meną moksliniams tekstams būdingos nuorodos paprastai nededamos.

Vaikų ir paauglių knygų pabaigoje kartais pateikiamas „Siūlomos literatūros sąrašas“ – tačiau tai būna amžiaus grupei pritaikyta literatūra (lietuviškai apie Lietuvos meną vaikams ir paaugliams praktiškai jos neturime)“, – komentavo K. Sabaliauskaitė.

Rašytoja teigė suprantanti autorių teisių temos svarbumą ir pažadėjo papildyti knygą rekomenduojamos literatūros sąrašu.

„Socialiniuose tinkluose kilusios diskusijos parodė, kad toks papildomos literatūros poreikis egzistuoja, o autorių teisės yra jautri, daug dėmesio susilaukianti ir švietimo reikalinga tema visuomenėje. Abu dalykai labai sveikintini. Esu už kuo didesnį įsigilinimą į meną, todėl ateityje papildysime knygą rekomenduojamos literatūros sąrašu“, – rašė ji.

Leidykla visapusiškai užtikrina autorių teises

Leidykla „Baltos rankos“, paskelbusi savo poziciją, teigė, kad dirbdama ir su Lietuvos, ir su užsienio kūrėjais visapusiškai užtikrina ir gerbia autorių teises, o jų apsaugos klausimas – itin svarbus. „Neabejojame, kad autoriams, kurių knygas leidžiame, – taip pat. Tai taip pat reiškia, kad pasitikime autoriais, jų žiniomis ir sprendimais“, – tvirtino leidėjai.

Leidykla pridūrė, kad K. Sabaliauskaitės knygai nėra taikomas literatūros sąrašo reikalavimas, tačiau atsižvelgiant į kilusį ažiotažą ji bus papildyta.

„Kristinos Sabaliauskaitės vaikams ir paaugliams skirtam meno populiarinimo, eseistikos žanro leidiniui „Kaip skaityti meną“ nėra taikomas reikalavimas pateikti akademiniams tekstams būdingas detalias nuorodas ar šaltinius, tačiau gerbiame Lietuvos mokslininkų ir menotyrininkų įdirbį, girdime jų pastabas, todėl šią knygą papildysime literatūros sąrašu ir citatų šaltiniais“, – raštu situaciją pakomentavo leidykla „Baltos lankos“.

Kaip veikia autorių teisių apsauga?

Autorių teises administruojančios asociacijos LATGA vyr. teisininkė GABRIELĖ VOROBJOVIENĖ tokią situaciją priėmė neutraliai ir nuo vertinimų susilaikė.

„Autoriai neretai vienokiu ar kitokiu būdu naudoja kitų autorius kūrinius, todėl stengiamės jiems išdėstyti autorių teisių pagrindus: konsultuodami, rengdami mokymus, seminarus ar kitokias edukacines priemones. Edukuojame autorius tiek apie turtines, tiek apie neturtines teises, citavimą ir kitas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo išimtis. Matome, kad ta edukacija tikrai veikia, tačiau, žinoma, nesusipratimų vis dar pasitaiko, dažniausiai – ne iš piktos valios“, – teigė ji.

Viešojoje erdvėje pasigirdus kalboms apie galimą plagiatą, G. Vorobjovienė paaiškino šio žodžio reikšmę: „Iš esmės plagiatą galima apibrėžti kaip autorių teisių objekto autorystės pasisavinimą pažeidžiant tiek turtines, tiek neturtines autoriaus teises.“

„Plagiato atveju pažeidžiama autoriaus autorystės teisė, taip pat teisė gauti autorinį atlyginimą už kūrinio panaudojimą, kurias jis gali ginti prašydamas paskelbti viešą atsiprašymą dėl turtinių bei neturtinių teisių pažeidimo socialiniuose tinkluose, pasirinktoje žiniasklaidos internetinėje platformoje, atlyginti turtinę žalą arba kreipdamasis į teismą“, – ginčo dėl plagiato sprendimo būdus vardijo specialistė.

Teisininkės teigimu, moksliniai darbai, kaip ir literatūros ar meno kūriniai, taip pat yra saugomi autorių teisių, kurios yra įgyjamos nuo pat kūrinio sukūrimo momento: „Autoriaus turtinės teisės – tai teisė leisti ar drausti bet kokį kūrinio panaudojimą – atgaminti, skelbti internete ir panašiai.“

Pasak teisininkės, kiekvienas autorius įgyja autorystės teises, teisę į autoriaus vardą bei teisę į kūrinio neliečiamybę, kuri neleidžia iškraipyti, keisti ar kitaip kėsintis į kūrinį, galintį pažeisti autoriaus garbę ir reputaciją.

„Naudojant kitų autorių kūrinius (tiek cituojant tiesiogiai, tiek perfrazuojant), šaltinį būtina nurodyti visuomet, jeigu tik tai yra įmanoma. Tai svarbu tiek dėl autorinių teisių apsaugos, tiek dėl sąžiningo elgesio kitų autorių atžvilgiu“, – interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškino G. Vorobjovienė.

Nenurodžius autorystės ir šaltinio, kyla rizika sulaukti autoriaus pretenzijos. „Nesusitarus gražiuoju, kilęs ginčas gali persikelti ir į teismą“, – sakė LATGA vyr. teisininkė.

„Bet kokiam kūrinio panaudojimui reikalingas autoriaus leidimas, išskyrus įstatyme numatytus tam tikrus atvejus – pasibaigus autoriaus turtinių teisių galiojimo terminui – t. y. praėjus 70 metų po autoriaus mirties arba kai kūriniai naudojami tais būdais, kuriems Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (ATGTĮ) numato išimtis: kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais, citavimas ir kt.

Reikia nepamiršti, kad šios kūrinių naudojimo išimtys galimos tik tokiais būdais ir tokia apimtimi, kurie nurodyti įstatyme. Net ir naudojant kūrinį įstatyme numatytų išimčių pagrindais, privaloma nurodyti autoriaus vardą ir paisyti kitų autoriaus neturtinių teisių. Visais kitais atvejais autorius turi teisę žinoti apie naudojamą jo kūrinį, taip pat nurodant ir jo autorystę“, – teigė G. Vorobjovienė.

Pasak autorių teisių specialistės, viešinant kūrinius visada kyla rizika, kad kažkas jį panaudos be leidimo. Tad kokiais būdais galima juos apsaugoti?

„Ginčuose dėl autorystės praverčia turėti įrodymų, kad jūs kūrinį sukūrėte pirmiau: turėti kopiją leidinio, kur jūsų kūrinys paskelbtas, nurodant save kaip autorių. Taip pat teikiant kūrinį būtina nurodyti, kad tai nėra leidimas kūrinį panaudoti ar platinti, kitu atveju bus reikalingas atskiras susitarimas.

Viešindami savo kūrinį visuomet nurodykite savo autorystę ir © ženklą – nors tai neprivaloma, bet rekomenduotina. Taip pat svarbu visada pasirašyti kūrinių naudojimo sutartis dar prieš faktinį kūrinio panaudojimą, o ne po to“, – autorių teisių apsaugos tvarką aiškino G. Vorobjovienė.

Autorius: Austėja Zovytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama