Kaip tapti žirgu

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti Lietuvos kino teatruose.

Galima: tiek knyga, tiek filmas yra du skirtingi kūriniai – nors ir susiję. Istorijoje žinoma daug blogų ekranizacijų, kiek mažiau – bet irgi žinoma – filmų, galva aukštesnių už knygas. Kuris atvejis čia? Neskaičiau – nežinau, bet po Miškinio filmo norisi ir Kmitos romano. O tai gerai.

Žiūrint „Pietinia kronikas“ krebždėjo makaulėje: koks šio filmo žanras? Jei klišėmis – romantinė komedija – ir tiek žinių. Nė velnio. Ne komedija ir juolab ne romantinė. Drama? Irgi nelabai – salės nuotaika nebylojo dramos. Tai kas gi?

Kadaise regėjau įvardintą tokį žanrą kaip coming-of-age story. Lietuviškai tikriausiai būtų „brendimo istorija“: pasakojimas, kaip herojus įveikė tam tikrą savo brandos etapą, iš vaiko tapo suaugusiu. „Rugiuose prie bedugnės“, pavyzdžiui. Mano nuomone, Miškinio „Pietinia kronikas“ – brendimo istorija. Retas žanras lietuviškame kine. „Pietinia kronikas“ – ko gero, tik antras toks filmas. Pirmas buvo seniai – 1968-aisiais: Algirdo Aramino „Kai aš mažas buvau“.

Bet prie reikalo.

Taigi, Šiauliai. Laukiniai devyniasdešimtieji. Paprastų žmonių šeimoje augantis pagrindinis filmo herojus Rimantas (akt. Džiugas Grinys) abiturientauja, žaidžia regbį ir ieško kokią mergelą pagvaltavot. Atrodytų, kone lietuviškas pyragas – tik kad damos problemiškos: viena – Edita (akt. Vaidilė Juozaitytė) – paprasta it centas, antra – Monika (akt. Digna Kulionytė) – miela, bet iš kito molio, trečia – Jurga (akt. Irena Sikorskytė) – nenuspėjama iki galvos netekimo.

Rimantas sukasi tarp šių merginų, žaidžia regbį, ieško pirmojo darbo, geria degtinę, netenka danties, su bičiuliu (akt. Robertas Petraitis) suka įvairius bizniukus, verkia ir juokiasi. Trumpai tariant – ieško savęs. Bet ar randa?

Kaip ašinį filmo konfliktą įžvelgčiau ant Monikos marškinėlių atsispaudusią metaforą: kas mes – arkliai ar žirgai? Į šį konfliktą – daugiausia vidinį – galima žvelgti įvairiais aspektais. Per Rimanto ir Monikos santykį skleidžiasi socialinė dimensija: vakarykščių proletarų vaikas Rimantas netinka į porą inteligentų dukrai Monikai, o jo bandymai atotrūkį mažinti atrodo komiškai.

Kitas – kiek neaiškiai atskleistas – Rimanto ir Jurgos santykis. Man atrodo, kad čia atsiveria to paties konflikto dvasinė dimensija: ribotas (bent kol kas) Rimantas nedera prie visiškai išplaukusios Jurgos, kuri, atrodo, nuskrietų padebesiais, jei gravitacija nelaikytų. Vien tas groteskas su galva ko vertas.

O kaip Edita? O Edita yra startinis momentas – Edita yra atspindys to, kas Rimantas yra pačioje pasakojimo pradžioje. Skirtis tarp jų tik viena – bet esminė: Edita ir nenori nieko daugiau. O aš stosiu į apskaitą, – pagarsina horizontalų savo gyvenimo vektorių ji. Rimanto rodyklė – vertikali: kilimas ir kritimas lydi jo nesustojantį prasmės ieškojimą – nors ir aprengtą treningais bei šiaulietiška šnekta, bet išties labai turiningą ir autentišką.

Per santykį su šiomis trimis merginomis Rimantas, atrodo, pradeda pažinti save. Pasakojimo pradžioje jo savivoka svyruoja nuo nusivylimo arkliška būtimi (plebėjiška kilme ir ją simbolizuojančiu mergoms neįdomiu regbiu) iki bandymo išoriškai pavirsti žirgu (knygos, klasikinė muzika, beprasmės dovanos), o filmo pabaigoje mes matome jį laimingą – ir tai yra svarbiausia: jis atrado žirgą savyje.

Taip, galbūt jis miega su išleistuviniu kostiumu kopose, gal jis sušalęs ir pagiringas, gal neįstojo kur norėjo, gal skaito savo keistą eilėraštį vien kvailokam bičiuliui, bet tai ir yra jo laimė – tai ir yra jo žirgas: maži neįkainojami dalykai, kasdien supą mūsų gyvenimą – tie, kurių nepastebim (nes užgožia didžiųjų gyvenimo tikslų šešėlis), ir tie, kurie yra tikroji mūsų gyvenimo prasmė.

Kalbant apie filmo detales – kone vien pagyrimai. Ir vizualiai, ir garso prasme filmas kuria įtikinamą dešimtojo dešimtmečio nuotaiką. Labai padeda šiaulietiška kalbėsena – „Pietinia kronikas“ veikėjai kalba autentiškiau už 95 proc. visų lietuviškų filmų herojų. Puikiai veikia balsas už kadro – šio elemento lietuviškam kinui labai trūksta: tokio nuoširdaus, autoironiško pasakotojo. Menkutis trūkumas – kartais muzika užgožia žodžius, ir gali kai ką praleisti. O bet tačiau gal taip ir turi būti?

Vaidyba – džiaugsmas. Ačiū Ignui Miškiniui už tai, kad ištraukia į dienos šviesą tuos puikius, menkai žinomus (bent man) aktorius. Vieninteliu kiek didesniu trūkumu įvardinčiau tik Jurgos personažę – ji atrodo kiek neišbaigta: ne iki galo aišku, kokią žinutę Jurga neša su savimi. Čia kaip tas maišelis jos rankose – tada, prie kioskų.

Tikiu, kad didelė dalis „Pietinia kronikas“ žiūrovų – o salė buvo kone visiškai užpildyta – neieškos šiame filme gilių prasmių, matys tai tiesiog kaip smagų reginį, primenantį seniai pasibaigusius (laimė) devyniasdešimtuosius, nuotaikingą filmą su šmaikščiomis frazėmis (pavyzdžiui, apie vokiečių kalbos mokymąsi). Viena vertus, toks santykis su Miškinio filmu – paviršutiniškas. Kita vertus – ar mums bėda, jei jiems gerai?

Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ – geras, daugiasluoksnis, susimąstyti leidžiantis (bet neįpareigojantis) filmas. Tai – autentiškas ir vertingas kūrinys. Ir – tikiu – Rimanto Kmitos romanas yra tikrai ne blogesnis už filmą.

Visai kaip savyje žirgą atradęs darbinis arklys yra ne blogesnis už tuštybės šešėlio apakintą kilmingą ristūną.

Pažiūrėkit – geras.

Autorius: Darius Indrišionis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama