Režisierius A. Puipa: „Mano pasaulis pripildytas keistuolių“

Pokalbyje su dienraščiu „Bernardinai.lt“ A. Puipa pasakoja apie naująjį filmą, kūrybinę transformaciją, buvimą nepatogiam, jaunuosius kūrėjus ir apie sapną kine.

Pristatėte savo naująjį filmą „Naktinis seansas“. Kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte ir kaip reagavote į komentarus, pagyrimus, kritiką?

Pirmoji premjera įvyko pilnutėlėje salėje, buvo daug žiūrovų, tačiau didžioji dalis jų – mano draugai, kolegos, buvę studentai, įvairūs aktoriai, kultūros žmonės. Mano paties pirminė reakcija buvo smalsumas ir nerimas. Daugelis žiūrovų filme ieškojo siužeto, bandė atrasti logiką, prasmę, kol galų gale suprato, kad esmė čia – ne siužetas, o absurdo žanras, kuris neturi tikslaus naratyvo.

Šis filmas – lyg sapnas. Iš tiesų kinas ir yra sapnas. Juk žmonės ateina į tamsią kino salę ir sapnuoja svetimus sapnus, kuriuos sukuria režisierius, dramaturgas, aktoriai. Toks sapno efektas daug kam sukelia šoką. Tad daugelis žiūrovų pasižiūrėję filmą jautėsi sutrikę, tarsi būtų gyvenę kažkokiame nepažintame pasaulyje. Kiti filmą priėmė lyg dar vieną mano, kaip režisieriaus, žingsnį ieškant formos.

Taigi, sulaukiau ir gražių atsiliepimų, ir kritikos, ir pasipiktinimų. Man smagu, kad aš, turėdamas penkiasdešimties metų darbo kine patirtį, vis dar galiu sujudinti vandenis.

Pradėjęs ieškoti kitokios savo kino formos, Melniko apsakymuose atradau siurrealistinį žanrą. O jame galima viską, nes čia – ir absurdas, susijęs su pasąmonės srautu, ir citatos, neapibrėžti personažai, atsitiktinumai, kai tą pačią minutę gali nutikti bet kas.

Dar iki premjeros žmonės galėjo išvysti jūsų filmo ištraukas viešajame transporte. Kokių nuomonių buvo dėl šio sprendimo, kad buvo įgyvendinta keliaujančio kino idėja?

Viešajame transporte buvo rodomi mažyčiai fragmentai, tarp kurių tikrai buvo galima pasimesti, nes jie buvo rodomi tarp galybės įvairių tipų reklamų. Štai viena aktorė, vaidinanti filme, man pasakojo, kad kol nebuvo mačiusi filmo, šokinėjo iš troleibuso į troleibusą norėdama pamatyti kuo daugiau tų ištraukų.

Šios ištraukos – tai intriga, kurią sugalvojo prodiuseriai. Ji smagi, tačiau man sunku pasakyti, kiek ji duoda efekto. Tai netikėta ir įdomi atrakcija.

„Naktinio seanso“ pagrindu tapo Jaroslavo Melniko apsakymų ir apysakų rinkinys „Rojalio kambarys“. Kodėl pasirinkote kurti pagal šio autoriaus apsakymus? Ar dėl to, kad Melniko kūryba yra kinematografiška?

Melniko kūrybą aš žinojau, skaitydavau jo apsakymus. Kadangi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su studentais režisieriais turėjome ekranizacijos kursą, ieškodavau nedidelių kūrinėlių, kuriuos galėčiau pasiūlyti studentams, ir Melnikas man pasirodė labai įdomus. Jo kūryba iš tiesų kinematografiška, išradingi siužetai, su netikėtais posūkiais, geras dialogas (o tai reta literatūros kūriniuose), kuris atitinka supaprastintą pokalbį tarp personažų kine.

Melniko kūriniuose viskas dera. Studentams pavyko sukurti gerų trumpametražių filmukų, kurie ir pačiam rašytojui patiko.

Tad va tada, kai pradėjau galvoti apie savo transformaciją – kur man toliau eiti ir ką veikti, supratau, kad vėl galiu pasiimti gerą romaną, pasikviesti puikius patyrusius aktorius, nufilmuoti jautrų filmą, bet kartu suvokiau, kad tai jau esu daręs.

Supratus, kad noriu keistis, atsirado filmas „Sinefilija“ pagal Tomo Šinkariuko apsakymus. Tai buvo meilės prisipažinimas kinui. Galėjau čia ir sustoti. Tačiau Melniko apsakymas apie kino teatrą mane taip sužavėjo, kad sujungęs kelias autoriaus istorijas atvedžiau personažus į tą paslaptingą kino salę. Taip atsirado slaptas kino pasaulis, į kurį patekę žiūrovai tampa aukomis, jų likimus laužo kino koncernas, perrašinėjantis jų gyvenimus ir priverčiantis elgtis pagal nenuspėjamus, logiškai nepaaiškinamus įvykius.

Man buvo labai smagu dirbti su tokiu žanru, galbūt todėl filme ir atsirado daugiau Melniko apsakymų bei personažų.

Šis filmas – lyg sapnas. Iš tiesų kinas ir yra sapnas. Juk žmonės ateina į tamsią kino salę ir sapnuoja svetimus sapnus, kuriuos sukuria režisierius, dramaturgas, aktoriai.

Jaroslavo Melniko apysaka „Niekad nesibaigia“ tapo pamatu, istorija, į kurią pakliūna kitų kūrinių veikėjai. Kodėl personažus ne kūrėte pats, o surinkote juos iš kitų rašytojo apysakų?

Aš nesu patogus rašytojas. Man labai patinka pasiimti vieno autoriaus kelis kūrinius ir juos sujungti. Juk pats autorius niekada nesugalvotų parašęs novelę sujungti ją su kito autoriaus novelės veikėjais. Šiuo atveju aš pats sujungiau pasakojimus, konstravau istoriją kaip skaitytojas. Juk autorius rašo vienam žmogui – skaitytojui. Be to, rašytojas niekada nerašo galvodamas, kad jo literatūros kūrinys bus ekranizuotas. Tad aš pasiimu personažus iš pasakojimo ir paverčiu juos filmo veikėjais pagal savo interpretacijas. Kuriu savo pasaulį, tačiau estetinės pažiūros, mano ir autoriaus, turi sutapti.

Man daug rašytojų yra siūlę kurti filmą pagal savo romanus, tačiau perskaitęs juos suprasdavau, kad tai ne mano žanras, ne mano pasaulis, kuriame noriu būti. Mano pasaulis, nors specialiai to nesiekiu, – pripildytas keistuolių, jame daug sapniškumo.

 Ar jūs išlaikėte autoriaus sukurtų istorijų ir jų personažų unikalumą?

Visada svarbu sugebėti perteikti rašytojo sukurtą atmosferą, dvasią. Mano supratimu, tai svarbiausia. To aš ir siekiau. Rašytojas gali norėti daugiau tos tikrosios istorijos, tačiau kine tai sprendžia režisierius. Galime prisiminti garsųjį Hemingway’ėjaus atėjimą į filmą „Senis ir jūra“. Jis pabuvo dešimt minučių, pasakė: „Na va, žuvėdros pasirodė“, atsistojo ir išėjo. Dažnai rašytojams pamačius filmą pasireiškia stipri atmetimo reakcija. Tačiau tai netrukdo režisieriui, jeigu jis savąjį pasaulį yra sukūręs pasitelkęs literatūros kūrinių interpretaciją.

Kai pradėjau filmui dėlioti kitas noveles, ėmiau keisti daug dalykų. Juk atskiros novelės, pavyzdžiui, apie prezidentą arba kino kritiką, – tai apsakymai, turintys savo pradžią ir pabaigą, o aš juos įvedu į tą kino teatro terpę. Mano sugalvota idėja yra ta, kad personažų gyvenimą stebi žiūrovai, kurių gyvenimą stebės kiti žiūrovai kino teatre, kol kiekvienam iš jų viskas baigsis nuosprendžiu, nes tu per dažnai vaikštai į kino teatrą. Toks siužetinis modelis man davė pagrindą konstruoti pasakojimą.

Kažkada Stanley Kubrickas, garsus amerikiečių režisierius, yra pasakęs, kad reikia perlaužti literatūros kodą, ir jeigu tai padarai, tuomet lieka tik dėlionė, kurią galima konstruoti. Čia tas pats kaip išrinkti, o paskui vėl sudėti „Ferrari“ ir pamatyti, kad surinkus automobilį lieka nepanaudotų detalių. Su kinu taip pat – daug kūrinio detalių lieka, nes nebėra kur jas dėti.

Ar sulaukėte Melniko nuomonės apie savo filmą?

Gaila, kad Melnikas negalėjo dalyvauti premjeroje, nes ji sutapo su stačiatikių Kalėdomis, ir jis buvo išvykęs į Ukrainą. Iki šiol nežinau jo nuomonės. Manau, dažnai rašytojai kiną supranta kitaip, ypač jei niekada su juo nebuvo susidūrę. Kino mechanizmas gan agresyvus, jame daug interpretavimo, nes rašytojas gali manyti, kad tiksliai bus pavaizduoti jo aprašyti veiksmai. Manau, net pats Shakespeare’as nebūtų patenkintas visomis „Hamleto“ interpretacijomis.

Kinas yra kitokia sritis, čia nėra spalvotų iliustracijų, kuriomis siekiama kuo tiksliau atspindėti kūrinį. Juk yra begalės klasikinių kino pavyzdžių, kai labai nutolstama nuo literatūros kūrinio, pasiimama tik mintis ar idėja. Pjesė vieno režisieriaus rankose yra pažodinė, o kitas pasiima tik jos mintį. Takoskyra tarp literatūros ir kino egzistuoja, ir viskas čia visaip įmanoma.

Sakote, kad jums kinas yra sapnas, tačiau ar visas kuriamas kinas yra sapniškas?

Vienas žinomiausių siurrealistų Luisas Buñuelis yra sakęs, kad gyvenimas yra lyg sapnas. O kine gyvenimą reikia filmuoti taip kaip sapną, o sapną – kaip gyvenimą. Tada tu pasieksi efektą. Tai iliuzija. Juk žiūrovai į kiną eina patirti išgyvenimus: meilės istoriją, nuotykius, fantastinius įvykius. Jie ateina į iliuzijų pasaulį, o po dviejų valandų užsidegus šviesai išeina kupini emocijų.

Kartais iliuzija būna tokia stipri, kad pasitaiko atvejų, kai žiūrovas pradeda neapkęsti ne tik filmo, bet ir paties režisieriaus. Bet tai irgi gerai, vadinasi, tu pasiekei efektą, – siurrealizmas tuo ir stiprus, kad šokiruoja ir yra amžinas. Taip kaip Salvadoro Dalí paveikslai – jie geba sukrėsti.

Melnikas siurrealizmą įvardija kaip savo kūrybos žanrą, tad tai man yra orientyras. Suprasdamas šį žanrą – panaudojau jo formą.

Filmo veikėjams sapnas virsta košmaru. Istorijos perpildytos absurdo. Tą pastebi ir Jaroslavas Melnikas. Kita vertus, jis yra užsiminęs, kad jo kūryboje svarbu atrasti šviesą absurde. Ar ieškojote tos šviesos?

Mano sukurtoje istorijoje šviesos nėra. Istorija paverčia gyvenimą ėjimu tragiško finalo link. Atsimenu, viena žiūrovė po mano filmo „Kita tylos pusė“ priėjo ir pasakė: „Kaip gerai, kad titrai taip ilgai slenka, man nuo veido spėjo nudžiūti ašaros.“ Pagalvojau, kaip čia yra, kad aš virkdau moteris, – galbūt reikia atverti duris į kitokį pasaulį, kitokius dalykus?

Viena kritikė savo recenzijoje apie mano filmą „Sinefilija“ parašė, kad tai yra pikta gėlė, išaugusi labai nuodingoje dirvoje, ir iš jos nereikia tikėtis gerumo.

Tad tos šviesos ir nėra.

Vienas žinomiausių siurrealistų Luisas Buñuelis yra sakęs, kad gyvenimas yra lyg sapnas. O kine gyvenimą reikia filmuoti taip kaip sapną, o sapną – kaip gyvenimą.

Kurdamas ankstesnius savo filmus likdavote ištikimas aktoriams, turintiems didelę patirtį, o šiame filme matome ir daug jaunosios kartos aktorių. Ar tai savotiška duoklė jauniesiems menininkams, pačiam kinui?

Aš turiu savo jaunų aktorių kartoteką – su jais, kaip su studentais, atlikau įvairius darbus, filmavome etiudus. Pasižymėdavau, kad, pavyzdžiui, šis vaikinas ar ši mergina gali būti tas aktorius, aktorė, su kuriais galbūt galėsiu ne tik pereiti į kitą gatvės pusę, bet ir apeiti visą kvartalą. Taip ir atsitiko.

Iš to sąrašo pakviečiau studentus vaidinti savo filme. Vaidmenys skirtingi, vieni dideli, kiti mažesni, tačiau visi jie turi labai gražių pačios aktoriaus profesijos spalvų. Kuriami personažai išsiskiria savo ekstremaliais charakteriais ir veiksmais. Jaunieji aktoriai man labai padėjo, tikiuosi, ir aš jiems, tuo, kad juos pamatys prodiuseriai, režisieriai, ir tai bus jų žingsnis į sėkmingą karjerą.

Su vienu jaunu aktoriumi atsitiko istorija, labai panaši į mano filmo siužetą. Aktorius šiame filme vaidino mažytį vaidmenėlį. Taigi, praėjus kažkiek laiko po filmavimo, važiavau troleibusu namo ir pamačiau jame sėdintį tą vaikiną. Pradėjome kalbėtis, išlipome toje pačioje stotelėje, ėjome, tęsėme pokalbį. Jis man pasakojo apie savo gyvenimą, pasirinktą profesiją, kuri jam neduodanti dvasinio peno. Pasakojo, kad ieško kitų darbų, nes negali išgyventi iš aktorystės. Jaunuolis skundėsi, kad jį vis kviečia vaidinti arba žudiką, arba auką, kurią nušauna po kelių minučių. Netgi jo mama atėjusi pasižiūrėti filmo, kuriame vaidina sūnus, jo paklausė, kodėl jis tuo užsiima. Vaikinas skundėsi: „Kaip gaila, kad niekas iš režisierių manyje nemato Don Kichoto, aš juk galėčiau didelius vaidmenis vaidinti. Ir jūs mane paėmėte mažam vaidmeniui…“

Aš atsiprašiau, ir čia baigėsi mūsų kelias. Jis pasakė: „Aš dabar žinau, kur jūs gyvenate. Atsiprašymo neužtenka, per premjerą aš jus nušausiu.“

Mes išsiskyrėm. Aš prodiuserių netgi paklausiau, gal man ateiti į premjerą su neperšaunama liemene. Na, mes taip pajuokavom. Ir staiga premjeroje po peržiūros aš vėl susitinku tą vaikiną. Jis man ištiesia ranką, aš irgi ištiesiu savąją ir pajuntu, kad jis man kažką deda į delną. Pasižiūriu – ten kulka. Jis manęs tą dieną pasigailėjo. O dabar jau reikės pradėti skaityti „Don Kichotą“…

Štai čia yra gyvenimas, susijęs ir su aktoriumi, ir su personažu, tos pačios stilistikos kaip ir filmas. Kinas kine, per aktorystę, per žmogaus nepasitenkinimą savo buvimu.

Kitokie, netradiciniai, buvo ir „Naktinio seanso“ filmavimo darbai. Kaip sekėsi dirbti su nauju operatoriumi Linu Žiūra?

Man buvo labai įdomu. Jau „Sinefilijoje“ kartu su operatoriumi Feliksu Abrukausku naudojome rankinę kamerą, kuri sukuria judantį vaizdą. Tokioje sapniškoje istorijoje judanti kamera irgi puikiai tiko. Mano prašymas buvo naudoti plataus kampo objektyvą, kuris sukuria deformuotą veidą, iškraipo proporcijas. Žiūrai tai labai patiko.

Šį operatorių, kaip ir jaunus aktorius, pasirinkau todėl, kad norėjau žmogaus, dar nefilmavusio didelio filmo, tačiau turinčio techninės patirties. Ir neapsirikau. Operatorius pradeda filmuoti, ir viskas pasikeičia, randasi nauji dalykai, bet tai mato tik operatorius. Čia jau prasideda jo autorystė, ir ji man labai patiko. Aš operatoriui visai nepavydėjau, kad pertvarko mano mizanscenas. Mano sugalvota forma išliko, tačiau atsirado kitas kampas, o tai visada smagu.

Būdamas nepatogus tu rizikuoji, nes tai sunku atlaikyti psichologiškai. Dažnai režisieriai sako: „Man nesvarbi žiūrovų nuomonė“. Taip nebūna, ji turi būti svarbi ir yra svarbi. Režisieriai taip sakydami tik slepiasi po cinizmo kauke.

Sakote, kad esate nepatogus režisierius. Ar lengva tokiu būti kine?

Turbūt tai priklauso nuo to, kokią misiją pasirenki. Sovietų Sąjungoje režisieriai tik po mirties tapdavo šventaisiais. Jiems gyviems esant jų filmų nepriimdavo, drausdavo, o po mirties jie tapdavo ypatingais režisieriais, pralenkusiais laiką, novatoriais. Dabar viskas priklauso nuo to, ką tu pasirinksi, ir tai lems, kad gali būti suspardytas ir gyvas būdamas. Kita vertus, jeigu po dešimties ar penkiolikos metų įeini į kino istoriją, galbūt tai tampa ir nelabai svarbu.

Būdamas nepatogus tu rizikuoji, nes tai sunku atlaikyti psichologiškai. Dažnai režisieriai sako: „Man nesvarbi žiūrovų nuomonė“. Taip nebūna, ji turi būti svarbi ir yra svarbi. Režisieriai taip sakydami tik slepiasi po cinizmo kauke. Juk visada norisi gero žodžio, norisi palankaus priėmimo ir supratimo.

Taigi, jeigu eini rizikingu keliu, susiduri su psichologiniais momentais ir čia pat gali įkristi į depresiją, sakyti: daugiau nieko nebenoriu, aš išeinu iš pasaulio, kuriame manęs niekas nesupranta.

Šiek tiek sunkesnėje psichologinėje situacijoje esu ir aš. Filmas vis dar sukasi ekranuose, bet nedaug žiūrovų susirenka. O visi verslininkai ir kino koncernas pyksta ant tokio autoriaus, kuris neneša pelno. Aš vėl esu nepatogus. Tačiau buvo laikai, kai nešiau pelną, – filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“ visoje Tarybų Sąjungoje pasižiūrėjo milijonas žmonių, galima sakyti, kad rinkdavau stadionus.

Aš tikrai esu nepatogus režisierius, nenešu pelno, bet jeigu man dar leidžia pasaulyje gyventi ir egzistuoti kaip kūrėjui, nors jau daug mano padaryta ir sukurta, – tai viską pasako. Todėl susikaupiu, nusipurtau ir galvoju apie ateitį.

O koks yra šiandienis kinas Lietuvoje?

Man atrodo, kad jis yra įdomus. Kritikai šį laikotarpį vadina mažuoju aukso amžiumi lietuviško kino sferoje. Jie kalba apie jaunąją kartą, kurioje daug vardų, pavardžių, ir jie vienaip ar kitaip susiję su manimi bei mano žmona Janina Lapinskaite. Aš nesakau, kad tie kūrėjai būtent iš mūsų kažko išmoko, bet, kaip sakydavo Ingmaras Bergmanas – studento negali išmokyti, studentą gali orientuoti. Kai pirmieji studentų filmai atneša tarptautinę sėkmę, tu supranti, kad neapsirikai ir iš tų 50-ies žmonių išsirinkai tuos šešis ar septynis, kurie yra ypatingi ir taps individualybėmis, sukurs savo kino pasaulį.

Kine yra 50 ar 60 kūrėjų, kuriuos tu vedi paskui save. Tapyboje gali sau ausį nusipjauti ir gražiai saulėgrąžas tapyti, o kine turi egzistuoti stabilumas. Tad kai atrandi tokius žmones ir paskui pamatai pirmuosius jų filmus, tada jau žinai, kad štai aš padėjau tam žmogui susiformuoti.

Vieni jauni režisieriai, patyrę sėkmę, pagarbiai sveikinasi, džiaugiasi tavo pasiekimais, o tu džiaugiesi jų pasiekimais. Kiti ignoruoja tave kaip kažkokią senieną, kuri kuria kažką, ko seniai reikėjo atsisakyti. Tokie dažnai sako, kad akademija jiems nieko nedavė ir „aš pats save sukūriau“, – yra ir tokių žmonių.

Taigi pasaulis labai įdomus, ir aš jį stebiu iš šalies, džiaugiuosi mūsų jaunosios kino kartos pasiekimais pasaulyje.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama