Rokenroliškajai J. Paulėkaitei atminti: R. Oginskaitės knygos „Kartu“ pristatymas

Praskleista teatro uždanga

Nuo trečio dailės studijų kurso profesionalioje teatro scenoje atsidūrusios J. Paulėkaitės kolegomis tapo garsiausios Lietuvos teatro asmenybės: Oskaras Koršunovas, Algirdas Latėnas, Gytis Padegimas, Dalia Tamulevičiūtė, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas. Jų sukurti spektakliai įsiminė dėl tokių scenografės sumanymų kaip riedutininkų rampa per visą scenos plotį O. Koršunovo spektaklyje „Roberto Zucco“, šeimos turto vaizdavimas daiktų sąvartynu to paties režisieriaus spektaklyje „Ugnies veidas“, ekrano šešėlių teatras O. Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita“ ar asketiškas vamzdžių interjeras G. Varno spektaklyje „Heda Gabler“.

Naujausioje žurnalistės, kino kritikės R. Oginskaitės knygoje „Kartu“ užfiksuoti dailininkės sąmonės užkulisiai, paremti nuo paauglystės rašytais dienoraščiais, laiškais ar drauge dirbusių menininkų pasakojimais, virtusiais legendomis. „Kartu – tai ir gyvenimo skonis, ir pats gyvenimas su visais jo skoniais. Ir kūryba, ypač teatre. Ir vieno spektaklio pavadinimas“, – teigė knygos autorė.

Asmeninio brendimo istorija universali ir atpažįstama – ypač tiems, kurie augo apsvaiginti meno kūrinių ir turėjo dievinamus menininkus – tokia J. Paulėkaitei buvo aktorė Rūta Staliliūnaitė. „Ir realusis gyvenimas – kai svajonės pildosi, esi ten, kur norėjai būti, o ašaros byra, nes teatrą kuria ne vienas žmogus, ir tenka arba eiti į kompromisus, arba iš visų jėgų ginti savo pozicijas“, – atkreipė dėmesį R. Oginskaitė.

„Gal angelas, gal sargas“

„Kartu“ – ne pirmoji biografinė R. Oginskaitės knyga. Žurnalistė ir kino kritikė taip pat įamžino Vytauto Kernagio, Roberto Verbos, Arūno Žebriūno ir kitų iškilių Lietuvos asmenybių istorijas.

Idėja, kad atėjo laikas parašyti dailininkę atmenančią knygą, kilo J. Paulėkaitės vyrui Martynui Budraičiui. „Martynas su Jūrate turėjo šunį – baltą, su viena juoda dėme. Jį vadindavo „gal angelu, gal sargu“. Tad kai atsitiktinai sutikau Martyną ganantį gal angelą, gal sargą, jis paklausė – gal jau reikėtų knygos apie Jūratę?

Netrukus gavau tikrą turtą ir su juo ketverius metus dirbau – skaičiau laiškus, užrašus ir dienoraščius“, – knygos pristatymo vakare kalbėjo R. Oginskaitė.

Nors autorę ir knygos heroję siejo netiesioginiai giminystės ryšiai, R. Oginskaitė tikino, kad tikrąją J. Paulėkaitę pažino rašymo procese. „Su Jūrate susipažinome asmeniškai, kai mano pusbrolis Martynas ją atsivedė į namus kaip žmoną. Jei kas nors man sako, kad šitą knygą rašiau dėl to, kad gerai ją pažinojau, – tai ne. Su Jūrate susipažinau rašydama šią knygą“, – atviravo ji.

Kai atnešiau leidėjui Jokūbui Jacovskiui visą knygai atrinktą turtą, jis pašiurpo ir pasakė: „Kiek šiukšlyno lieka po žmogaus…“

Ir iš tiesų po ketverius metus trukusio rašymo skaitytojų rankas pasiekė knyga „Kartu“ – gausiai iliustruota spektaklių ir repeticijų nuotraukomis, scenografės portretais, jos piešiniais, eskizais, laiškų ir užrašų faksimilėmis.

Abejingų nepalieka ir knygos viršelis – J. Paulėkaitės ir M. Budraičio sūnaus Mykolo fotografija, išrinkta knygos dizainerio Gintaro Znamierovskio. „Kai atnešiau leidėjui Jokūbui Jacovskiui visą knygai atrinktą turtą, jis pašiurpo ir pasakė: „Kiek šiukšlyno lieka po žmogaus…“ Atidavus viską maketuoti Gintarui, šiukšlynas staiga virto labai gražia knyga“, – kūrybinei komandai dėkojo R. Oginskaitė.

Visada arti virimo temperatūros

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusiame renginyje „Kartu“: knygos apie Jūratę Paulėkaitę sutiktuvės“ susirinko artimiausi knygos herojės gyvenimo bendražygiai. Kolegos ir draugai dėkojo už patirtą galimybę pažinti dailininkę, dalijosi prisiminimais ir šmaikščiomis istorijomis, privertusiomis kvatoti susirinkusią sausakimšą salę.

„Su Jūrate susitikome teatre – net neprisimenu, kokią pjesę žiūrėjome. Mes abi nebuvome lengvai bendraujančios, bet mums kažkaip pavyko. Gal todėl, kad Jūratė jau buvo teatre, o aš teatru kliedėjau. Mūsų pažintis prasidėjo nuo pokalbių Sereikiškių parke, ne kartą buvau jos bendrabutyje Latako gatvėje, mačiau, kaip statė „Duokiškį“ ir gyveno Jaunimo teatre“, – pasakojimą pradėjo Oskaro Koršunovo teatro (OKT) užsienio reikalų vadybininkė AUDRA ŽUKAITYTĖ.

Pasak jos, nors J. Paulėkaitei buvo būdingas darbinis maksimalizmas ir užsispyrimas, artimiausieji matė ir jautriąją menininkės pusę. „Jūratė tiek santykiuose su žmonėmis, tiek kūryboje visada buvo arti virimo temperatūros – 100 laipsnių arba bent 95-ių. Labai nemėgo tų, kurie blefuoja, iš karto tai pastebėdavo ir būdavo negailestinga, nors, iš kitos pusės, buvo labai jautri.

Jos maksimalizmas buvo su niekuo nepalyginamas. Ji daug reikalaudavo iš kitų, bet daugiausia iš savęs. Prisimenu vieną naktį po labai sėkmingo, gerai žiūrovų priimto spektaklio – ji man iki penktos ryto pasakojo, ko jame trūko ir ko ji nespėjo padaryti. Ji buvo nenumaldoma ir turėjo labai daug idėjų, nors ir kartais visiškai beprotiškų. Jeigu sakydavai, kad neįmanoma, ji klausdavo – kodėl? Tą jos „kodėl“ labai dažnai girdėdavau, norėčiau išgirsti ir dabar“, – jautriais prisiminimais vakaro metu dalijosi A. Žukaitytė.

Gyvas ožys lifte ir sulaužyta koja karutyje

Režisierius, scenografas, dramaturgas ir OKT meno vadovas OSKARAS KORŠUNOVAS – vienas artimiausių ir ilgiausiai kartu su J. Paulėkaite dirbusių kolegų. Prieš keturis dešimtmečius susipažinę menininkai kartu kūrė garsiausius Lietuvos teatro spektaklius, tokius kaip „Ugnies veidas“, „Meistras ir Margarita“, „Parazitai“, „Kelionė į Damaską“.

Kalbėdamas apie knygą O. Koršunovas pripažino – pavadinimas „Kartu“ puikiai atitinka J. Paulėkaitę, kuriai buvimas kartu, anot jo, buvo vienas svarbiausių dalykų.

„Pamenu mūsų lemiamą pokalbį po spektaklio „P.S. Byla O.K.“, kuris buvo lūžinis tam tikras kartos manifestas, priimtas labai kontroversiškai. Spektaklį norėjo nuimti, aš buvau sutrikęs ir nežinojau, ką daryti toliau. Ir štai priėjo Jūratė – tai buvo ne pokalbis, bet galingas palaikymas. Ji mokėdavo įvertinti iš esmės, komplimentus sakydavo labai retai, bet jeigu sakydavo – būdavo labai svaru“, – kolegę prisiminė režisierius.

O. Koršunovas šypsojosi – laikas, anuomet praleistas kartu, atrodė tarsi sapnas, o teatras – nesibaigiantis rokenrolas. „Prisimenu mūsų išvyką į Avinjoną – buvome tokie atsipūtę, kad sugebėjau susilaužyti koją. Jūratė buvo irgi pašėlusi – iš parduotuvės nušvilpė karutį ir vežiojo mane po festivalį. Aš sėdėjau iškėlęs koją metaliniame karutyje, su vyno buteliu. Mums buvo nesvarbu, mes tik varėme į priekį“, – kalbėjo režisierius.

Vienas geriausiai rokenrolo laikus atspindinčių etapų – legendinis spektaklis „Meistras ir Margarita“. Trys žiemos mėnesiai, skirti būsimam spektakliui pastatyti, virto paskutinės nakties improvizacija prieš atvykstant komisijai.

Mes tiek būdavome užsikūrę idėjomis ir teatru, tiek tikėjome tuo, ką darome, kad nebebuvo svarbu šlovė, pinigai ar festivaliai. Mums buvo svarbu daryti. Jeigu kažką sugalvodavome, tai mus lydėjo tik laimė, sėkmė, džiaugsmas ir vynas.

„Nežinau, iš kur, bet Jūratė gavo tikrą ožį. Budintis sėdėjo teatre ir matė, kaip mes jį tempiame į liftą. Kas būtų dabar? Būtų iškviesta apsauga arba policija, bet tuo metu supratingas budintysis mums padėjo įkišti ožį į liftą“, – pasakojo O. Koršunovas ir pridūrė – Jūratės išėjimas susisiejo su šios teatro epochos pabaiga.

„Jūratė buvo tokia scenografė, kuri sėdėdavo visose repeticijose, po jų grįždavome į namus tęsti reikalus iki aušros ir tada vėl eidavome į repeticijas. Mes tiek būdavome užsikūrę idėjomis ir teatru, tiek tikėjome tuo, ką darome, kad nebebuvo svarbu šlovė, pinigai ar festivaliai. Mums buvo svarbu daryti. Jeigu kažką sugalvodavome, tai mus lydėjo tik laimė, sėkmė, džiaugsmas ir vynas“, – kalbėjo ilgametis J. Paulėkaitės kolega.

Pamoka branginti kiekvieną dieną

Vakaro moderatorė, kino ir teatro kritikė Rasa Paukštytė prasitarė, kad aktorius DAINIUS GAVENONIS – rekordinis skaitytojas, beveik 500 puslapių R. Oginskaitės knygą įveikęs per porą dienų. „Norėjau su knyga pabūti, bet prarijau. Turbūt labai trūko, ir viskas sugrįžo“, – atsakė D. Gavenonis.

Aktorius prisiminė pirmąjį pokalbį su J. Paulėkaite, nuo kurio prasidėjo ilgametė jųdviejų draugystė: „Su Jūrate susipažinau per „Vaidilos“ teatro sezono balių – visą naktį gėrėme, pabundu prie laužo ir jaučiu, kad kažkas žiūri į mane – dailininkė. Sakau: dailininke, nežiūrėkit į mane, turbūt labai negražu.“

D. Gavenonis šyptelėjo – vargu ar yra vaidmuo, kurio jo gyvenime nebuvo atlikusi J. Paulėkaitė. Ji, anot jo, tapo paskata įsitraukti į „Vaidilos“ teatrą, vėliau – atsisakyti svajonės ir tęsti darbus su O. Koršunovu.

„Jūratė atsivedė mane pas Oskarą Koršunovą, kur jauni, talentingi žmonės kartu su Oskaru priešaky kūrė naują teatrą. Jaučiau dilemą, nes tuo metu jau buvau pradėjęs dirbti pas Eimuntą Nekrošių. Klausiau Jūratės – ką daryti? Atsakė, kad turiu spręsti pats. Tad visą gyvenimą svajojęs vaidinti pas Nekrošių, išėjau į Oskaro Koršunovo teatrą“, – pasakojo jis.

Metai po Jūratės išėjimo visiškai atsitiktinai per savo gimtadienį ir vėl gavau tą pačią žinutę: „Su gimtadieniu! Norėčiau apkabint, bet esu Bratislavoje…“

Draugystė tęsėsi ir už teatro scenos ribų. „Gyvenau Martyno ir Jūratės dirbtuvėse, jų sodyboje vyko vestuvės. Jai laiko visada užtekdavo“, – prisiminė D. Gavenonis.

Smagią renginio atmosferą akimirką pakeitė aktoriaus pasakojimas apie vieną lemtingą telefono žinutę. Tiksliau – dvi.

„Maždaug dveji metai iki mirties per savo gimtadienį gavau iš Jūratės žinutę: „Su gimtadieniu! Norėčiau apkabint, bet esu Bratislavoje. Norėčiau tau parašyt ką nors eilėmis, bet pats esi poetas. Norėčiau tau padovanot ką nors, bet viską turi. Brangink tai, ką turi, ir viskas bus gerai. Myliu, gerbiu.“ Metai po Jūratės išėjimo visiškai atsitiktinai per savo gimtadienį ir vėl gavau tą pačią žinutę: „Su gimtadieniu! Norėčiau apkabint, bet esu Bratislavoje…“

Kiekvienais metais prisimenu šitą įvykį ir galvoju, kokia brangi yra kiekviena diena ir kaip reikia vertinti šiandieną. Taip, kaip gyveno Jūratė“, – atviravo D. Gavenonis.

Neįkainojamos vertės istorinis archyvas

„Šita knyga yra nepaprastai svarbi, nes ji parodo tos kartos jauseną ir būsenas ne kaip organiką ar atskiro asmens psichologiją, bet kaip visos kartos mentalitetą ir laiko ženklus“, – kalbėjo literatūrologė, semiotikė dr. LORETA MAČIANSKAITĖ.

Nors scenografę ji pažinojo tik iš pasisveikinimų teatro koridoriuose, mokslininkė įvertino knygos reikšmę šių dienų tyrėjams. Pasak jos, kūrinys tapo atviru liudijimu apie to meto moteris – beveik pamirštas ir ignoruotas sovietų sistemos.

„Niekam nebuvo įdomu, kaip jautėsi to meto mergaitės ir moterys, o kartais atrodydavo, kad septintajame dešimtmetyje moterys apskritai negimdavo. Mūsų kartos moterų likimai yra gana sudėtingi, ir menininkėmis mažai kam pavyko tapti dėl bendrų psichologinių laikmečio nuostatų, strateginio menkinimo ir pačių moterų nepasitikėjimo savimi“, – kalbėjo L. Mačianskaitė.

Ji džiaugėsi knygoje randamais autentiškais informacijos šaltiniais ir teigė, kad tai – nesuvaidinta istorija, kurios vertė – neįkainojama.

„Nepaprastai reikšminga, kad naudojama autentiška medžiaga, laiškai ir dienoraščių fragmentai, to praktiškai neįmanoma gauti, nes žmonės tokių dalykų neduoda. Kai daromi interviu, esame linkę savo praeitį truputį pagražinti, perkonstruoti, kažko neprisiminti arba prisiminti kitaip. O čia visiškai autentiška, gyva, labai skausminga, nuoširdi medžiaga, kuri yra neįtikėtinos vertės“, – vakaro metu kalbėjo mokslininkė.

 

 

 

Rūtos Oginskaitės knygos „Kartu“ pristatyme dalyvavo aktoriai Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė, literatūrologė, semiotikė dr. Loreta Mačianskaitė, vertėja Akvilė Melkūnaitė, Oskaro Koršunovo teatro užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė, kompozitorius Gintaras Sodeika ir knygos autorė. Renginį moderavo kino ir teatro kritikė, knygos turinio redaktorė Rasa Paukštytė.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama