Kova su kritika: ar moterys nėra geros juokintojos?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Lietuvoje humoro kultūra plečiasi – tai, kas kažkada buvo pavienės laidos ar aktorių gastrolės, šiuo metu virto tam skirtais pasirodymais, atviro mikrofono vakarais, o juose dalyvaujantys humoristai tapo šalyje žinomomis asmenybėmis, suburiančiomis dideles auditorijas. Tačiau tarp garsių komikų moterų – mažuma.
Humoras gadina įvaizdį?
2019 m. akademiniame žurnale „Asmenybės tyrimų žurnalas“ (angl. Journal of Research in Personality) mokslininkai iš Aberistvito (Didžioji Britanija) universiteto ir Šiaurės Karolinos universiteto Grinsbore (JAV) publikavo mokslinį tyrimą apie humorą, kuriame tyrė, kuri lytis geba geriau juokauti. Rezultatas – vyrai turi vidutiniškai geresnius gebėjimus juokauti nei moterys.
Tų pačių metų BBC straipsnyje komikės pareiškė pasipiktinimą dėl to, pabrėždamos, kad tokie tyrimai gali atbaidyti moteris išbandyti šį žanrą.
2023 m. Harvardo (JAV) verslo mokyklos akademinio žurnalo tyrimas parodė, kad pranešėjos, pasitelkiančios humorą viešosiose kalbose, yra vertinamos geriau nei moterys, sakančios rimtas kalbas, ar juokaujantys vyrai. Anot tyrėjų, taip yra dėl to, kad, nepriklausomai nuo lyties, humoras parodo, jog žmogus geba šiltai bendrauti, taip pat ir jo kompetencijas. Moteris, mokanti juokauti, byloja, kad ne tik turi aukštą intelektą ir kompetencijų, bet ir yra maloni pašnekovė bei lyderė. Dėl to, tyrėjų nuomone, humoras yra itin svarbus bruožas.
Humanitarinių mokslų daktarė, tyrinėjanti humorą, SALOMĖJA BANDORIŪTĖ-LEIKIENĖ teigia, kad stereotipas, jog moterys yra ne tokios geros juokintojos kaip vyrai arba apskritai negebančios juokauti, vis dar išlikęs. Tai reiškia, kad moteriai užlipus ant scenos pirminė auditorijos reakcija bus kvestionuoti, ką ji gali pasakyti juokingo. Tik vėliau renginio metu šios nuostatos pasimiršta, ir tuomet jau galima klausytis komikių ir juoktis kartu.
„Dėl to juokaujančiai moteriai pirmiausia reikia įveikti publikos neigiamą nuomonę, ar ji verta būti scenoje, ir tik tada laisvai juokauti. Tai reikalauja papildomų pastangų“, – argumentuoja mokslininkė.
Erdvė, kurioje – vien tik vyrai
S. Bandoriūtė-Leikienė sako, kad mums žinomas stand-up žanras atsirado tarp vyrų. „Antrojo pasaulinio karo metu kareiviai, norėdami nusiraminti po nuolatinės įtampos, susirinkdavo baruose ir prie bokalo alaus juokaudavo“, – tvirtina humoro tyrinėtoja.
Dėl šios priežasties moterys neturėjo galimybės prisidėti prie vyriškos bendruomenės. Be to, tam trukdė ir papildomi stereotipai. „Tuo metu buvo įprasta manyti, kad moteriai juokauti yra nekilnu, netgi nepadoru. Ji turinti būti rimta ir atsakinga, nes augina vaikus ir rodo jiems pavyzdį. Be to, kai juokauji, tu dažniausiai ir keikiesi, o tai dar labiau gadina moters įvaizdį“, – apie susiklosčiusias socialines normas pasakoja S. Bandoriūtė-Leikienė.
Pavyzdžiui, prie Mažvydo bibliotekos veikusioje satyrinio žurnalo „Šluota“ redakcijoje dirbo tik dvi moterys; humoristinių aktorių trupėse jų taip pat buvo tik kelios. Tik jų vaidmuo buvo kitoks – jos niekada nepasakodavo apie save.
„Tai išliko iki mūsų laikų. Pavyzdžiui, prie Mažvydo bibliotekos veikusioje satyrinio žurnalo „Šluota“ redakcijoje dirbo tik dvi moterys; humoristinių aktorių trupėse jų taip pat buvo tik kelios. Tik jų vaidmuo buvo kitoks – jos niekada nepasakodavo apie save, daugiau personifikuodavosi, atlikdavo įvairius vaidmenis, juokaudavo kaip personažai“, – konstatuoja pašnekovė.
Influenceris ar humoristas?
Paklausta, kiek apskritai yra viešai juokaujančių moterų atlikėjų, mokslininkė pabrėžia, kad tokioje mažoje humoro kultūros rinkoje apskaičiuoti yra sudėtinga: daugelis turinį kuria ne ant scenos, bet internete: „Kelias moteris galime pamatyti įvairiose tinklalaidėse ar atviro mikrofono vakaruose, o kitos kuria trumpus instagramo filmukus – reelsų turinio arba tiktoko. Dėl to kyla klausimas, kas yra influenceris, o kas – humoristas.“
Dėl šios priežasties, anot jos, komikės susiduria su sunkumais – manoma, kad visos istorijos, pasakytos pasirodymo metu, yra tikros ir neišgalvotos. Taip kai kurie nuskambantys juokeliai tampa ne juokingi, o keliantys nerimą ar šoką.
„Lietuvoje dar nėra tokio įsitikinimo, kad moteris gali būti šmaikšti, o daugelis jas ant scenos mato pirmą kartą. Koks nors juokelis apie požiūrį į pasimatymus ar vaikinus gali pasirodyti šokiruojantis. Pradedi savęs klausti: negi ji rimtai taip mąsto?“ – svarsto S. Bandoriūtė-Leikienė.
Be to, humoristėms prasimušti iki garsiausiųjų taip pat sudėtinga – dažnai reikalingas kito, garsesnio, komiko pritarimas. „Norint gauti savo vietą, reikia arba rekomendacijos, arba pasirodyti kartu su kitu komiku, dažniausiai vyru. Ir taip nėra tik Lietuvoje – taip vyksta beveik visur“, – kalba mokslininkė.
„Svarbu pabrėžti, kad šios problemos nėra būdingos tik humoristėms. Visos atlikėjos scenoje – ir aktorės, ir dainininkės, ir šokėjos – susiduria su diskriminacija, priekabiavimu bei seksizmu. Ši problema nėra išskirtinė“, – prideda pašnekovė.
Komikių pranašumai
Nors juokaujančių moterų nėra daug, S. Bandoriūtė-Leikienė įžvelgia ir pozityvių pokyčių. Jos nuomone, tai tik pradžia – yra daug temų, iš kurių gali pasijuokti ir moterys tarpusavyje, o pirmosios garsios komikės jau pelnė didelį žinomumą ir subūrė gausią auditoriją.
„Komikės turi vieną teminį pranašumą – jos gali kalbėti temomis, kurios vyrams gali sukelti keblumų. Neatsargiai pasijuokdamas iš reprodukcinės sveikatos temų, tokių kaip gimdymas, nėštumas, vaikai bei figūros pokyčiai, vyras komikas gali pasirodyti įžeidus. Įsivaizduokime, jeigu dabar vyras pradėtų juokauti apie moters išvaizdą – jis įžeistų ne tik savo žmoną ar merginą, bet ir kitas, sėdinčias auditorijoje“, – teigia pašnekovė.
Vyrai dažniau sau leidžia vartoti agresyvią leksiką, vaidinti agresyvius personažus, jie nebijo kalbėti politinėmis temomis. Moterys daugiau linkusios juokauti apie save ir savo patirtis – taip su jomis gali susitapatinti jų žiūrovės.
Taip pat humoro tyrinėtoja pabrėžia moterų komikių gebėjimą užmegzti gilesnį ryšį su publika: „Remiantis atliktais tyrimais Vakaruose, vyrai dažniau sau leidžia vartoti agresyvią leksiką, vaidinti agresyvius personažus, jie nebijo kalbėti politinėmis temomis. Moterys daugiau linkusios juokauti apie save ir savo patirtis – taip su jomis gali susitapatinti jų žiūrovės.“
Kalbėti apie susiformavusią humoro kultūrą Lietuvoje, S. Bandoriūtės-Leikienės nuomone, dar labai anksti. „Tik pastarąjį dešimtmetį pradedame šnekėti apie tai, kaip komedija išlaisvina žmogų nuo baimės prabilti viena ar kita tema. Taip gali pajausti, kad esi ne vienas“, – sako mokslų daktarė.
„Net ir tas pats instagramas ar tiktokas gali padėti atsipalaiduoti ir priimti save tokį, koks esi. Dažnai pati susidurdavau su situacija, kai būdavo baisu daug juoktis, nes taip galiu pasirodyti kvaila. Ir būtent dabar įmanoma atrasti savo auditoriją, pasijuokti ir išlieti emocijas. Matydamas juokelius, primenančius tavo gyvenimą – darbą, buitį ar ką nors kita – nebesijauti kitoks. Tai suburia labai reikalingą bendruomenę“, – reziumuoja S. Bandoriūtė-Leikienė.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
