Kinotyrininkė G. Arlickaitė: jaunoji karta įrodė, kad jos balsas yra įdomus ne tik namuose, bet ir pasaulyje

[intro_text content="„Menas visada stos į savigynos poziciją – turi ginti tai, kuo tiki pats ir kuo gali patikėti kitas“, – tvirtina viena įtakingiausių Lietuvos kino asmenybių GRAŽINA ARLICKAITĖ. Šiais metais ji apdovanota „Auksinės gervės“ prizu už viso gyvenimo nuopelnus."] Šiemet galime džiaugtis derlingais metais kino bendruomenėje, vieni Lietuvos kino filmai parsiveža vis daugiau užsienio apdovanojimų, o kiti vis dar nepalieka kino salių. Anksčiau taip nebuvo – griežtoje sovietinėje sistemoje, kai buvo skaičiuojamas kiekvienas kino juostos metras, išsiilgtas laisvės ir nepriklausomybės pojūtis buvo sunkiausias šalies kino istorijoje. „Mes laukėme 20 metų, kol Lietuvoje bus įsteigta institucija, kuri rūpinasi kinu nuo pradžios iki sklaidos. Tuos laikus aš vadinu liesos karvės metais, kai buvo sukuriama pusantro filmo per dvejus metus, o „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams reikėdavo laukti trečio filmo nominacijai“, – senus laikus prisimena kinotyrininkė. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su G. Arlickaite – apie Lietuvos kiną, jo pokyčius ir gyvenimo vingius. Jūsų kelias į kiną buvo vingiuotas: pirmiausia įgijote lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete, vėliau Maskvoje baigėte aspirantūrą – turėjote mokytis teatro, tačiau perėjote į kino studijas. Kuo kinas labiausiai sužavėjo? Nesakyčiau, kad sužavėjo – verčiau taip klostėsi gyvenimo pasiūlymai. Teko išbandyti daug dalykų – buvau ir žurnalistė, rašiau apie teatrą, dirbau tuometinio Istorijos instituto Menotyros sektoriaus Teatrologijos skyriuje. Kinotyros kaip specialybės tuo metu nebuvo, galimybės rašyti disertaciją šia tema taip pat nebuvo. Vienintelė galimybė rašyti kinotyros disertaciją buvo įstojus į aspirantūrą Maskvoje, tuometiniame Sąjunginiame kinematografijos institute VGIK. Lietuvos istorijos institutas, kurio Menotyros sektoriuje dirbau, siuntė mane stoti į teatrologijos aspirantūrą Rusijos teatro meno institute GITIS. Bet aš įstojau į VGIK’ą, nes pasirinkau kinotyrą. Galima sakyti, kad į kiną pasukau ne dėl susižavėjimo, o verčiau patyrinėti, kas Lietuvoje buvo, vyko, bet nesulaukė deramo dėmesio. Esu labai dėkinga artimai ilgametei bičiulei profesorei Marianai Malcienei, kuri mane pastūmėjo šia linkme – tuo metu ji buvo vienintelė mokslininkė, parašiusi lietuvių kino istorijos apybraižą. Ji įkvėpė pasitikėjimo ir prasmės tyrinėti mūsų kiną. [caption id="attachment_1341404" align="alignleft" width="1365"] Kinotyrininkė, „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė. Audriaus Solomino nuotrauka[/caption] Kaip sekėsi VGIK’e? Tuo metu VGIK buvo rimta kino šventovė – garsi praeitis, garsūs dėstytojų vardai, didžiuliai stojamųjų konkursai ir baisus bendrabutis, kuriame gyveno tik pradedančios karjerą visos vėlesnės sovietų kino žvaigždės. Kai atvažiavau į Maskvą, man stigo žinių, nes Lietuvoje neturėjome tokios filmotekos, kokia buvo Maskvoje. Sėkmingai sutapo, kad tuo metu Maskvoje buvo įsteigti aukštieji scenarijaus rašymo ir režisūros kursai, o juose režisierius Vytautas Žalakevičius turėjo savo klasę. Taigi lankiau užsiėmimus VGIK’e ir įsiprašiau pas Žalakevičių į jo klasę. Tai buvo labai įdomi ir prasminga patirtis. Žalakevičiaus paskaitos buvo netradicinės, temos – struktūriškai atrinktos. Atėjęs į auditoriją jis pradėdavo kalbėti, atrodytų, apie dalykus, kurie nėra svarbūs. Vėliau, kai jau teko dirbti su juo Lietuvos kino studijoje, šis jo metodas buvo akivaizdus.

Darbas čia pakeitė ir mano supratimą apie kiną. Aiškiai suvokiau, kad matyti kiną iš vidaus ir vertinti jį iš šalies yra nelygintini dalykai. Visada buvo įdomu stebėti ten dirbančius skirtingų kino profesijų žmones, matyti, kaip filmas gimsta ir auga.

Į Lietuvą sugrįžau, kai Žalakevičius jau buvo Lietuvos kino studijos meno vadovas. Jis norėjo permainų, kitokio supratimo apie kiną ir tai pabrėžė kviesdamas mane vadovauti kino studijos scenarijaus kolegijai. Darbas čia pakeitė ir mano supratimą apie kiną. Aiškiai suvokiau, kad matyti kiną iš vidaus ir vertinti jį iš šalies yra nelygintini dalykai. Visada buvo įdomu stebėti ten dirbančius skirtingų kino profesijų žmones, matyti, kaip filmas gimsta ir auga. Be galo įdomus buvo režisierių ir montažininkų bendras darbas, jų tarpusavio supratimas ir susiklausymas buvo toks, kad beveik visada jie išrinkdavo tą patį geriausią kadrą iš galimų. Būdavo įdomu stebėti jų diskusijas. [caption id="attachment_349800" align="alignleft" width="900"] Kino režisierius ir scenaristas Vytautas Žalakevičius Lietuvos kino studijoje 1970 m. Juozo Budraičio fotografija[/caption] Garsūs vardai iš arti, vidinio kino pasaulio matymas turėjo padaryti didelę įtaką. Ar pati nenorėjote bandyti kurti? Tokių intencijų neturėjau. Norėjau ir noriu festivaliuose, kuriuos rengiu, parodyti, kas čia, namuose, vertinga bei įsimintina ir kartu akcentuoti, ką mokame ir žinome patys. Taip gimė ir festivalių organizavimo idėjos bei Lietuvių senojo kino programų pristatymai Europos kino festivaliuose atgavus nepriklausomybę. Visą gyvenimą dariau tik tuos dalykus, kurie man buvo įdomūs kaip kinotyrininkei, kiną vertinančiam žmogui. Kaip atrodė tuometinė Lietuvos kino pramonė? Planinės gamybos laikais kiekvienam filmui buvo skiriamas konkretus juostos kiekis, filmo aspektai turėjo būti patvirtinti Maskvos redaktūros, kiekviena sovietinė kino studija gaudavo dotacijas atitinkamoms pozicijoms. Lietuvos kino studija kurdavo tris filmus kino teatrams ir keturis darbus – centrinės televizijos užsakymu. Viskam reikėdavo gauti patvirtinimą – pradedant pavadinimu ir baigiant atidavimo terminu. Mano darbo funkcija buvo jiems įrodyti, kad vienas ar kitas scenarijus yra prasmingas.

Cenzūros reikalavimai dažnai būdavo visiškai absurdiški. Prisiminkime režisieriaus Jono Vaitkaus filmus – „Zodiakas MKČ“ apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir „Don Žuaną“. Atrodytų, kaip, iš kurios pusės galima būtų prisikabinti? Kai nori – gali...

Dabar turbūt sunku įsivaizduoti, kas yra sovietinė juosta „Svema“, kuria filmuota dauguma to meto lietuviškų filmų. Prisimenu, kaip kažkas iš režisierių per eilinį kinematografininkų sąjungos suvažiavimą yra pasakęs, kad tarybinė juosta yra geriausia pasaulyje, nes atspari šviesai. O gerąją „Kodak“ juostą galėdavo gauti tik atliekantys valstybės užsakymus arba mylimiausi, geriausi ir politiškai patikimiausi režisieriai. Tad būdavo visokių sovietinių vilionių. Cenzūros reikalavimai dažnai būdavo visiškai absurdiški. Prisiminkime režisieriaus Jono Vaitkaus filmus – „Zodiakas MKČ“ apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir „Don Žuaną“. Atrodytų, kaip, iš kurios pusės galima būtų prisikabinti? Kai nori – gali... Vis dėlto atsirasdavo ir gerų, ir labai gerų dalykų. Tačiau kokia buvo jų atsiradimo kaina. Menas visada stos į savigynos poziciją – turi ginti tai, kuo tiki pats ir kuo gali patikėti kitas. Manau, šis kitoniškumas kai ko mokė. Jis stiprino kūrėjų charakterį, mokė turėti stuburą ir atsilaikyti. Tokie menininkai ir atsilaikė. [caption id="attachment_1281768" align="alignleft" width="2048"] Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2025“. Centre – Europos kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja Gražina Arlickaitė. AHOY nuotrauka[/caption] Atgavus nepriklausomybę, kinui buvo labai sunkus laikas. Mes 20 metų laukėme, kol Lietuvoje bus įsteigta institucija, kuri rūpintųsi kinu nuo pradžios iki sklaidos. Tuos laikus aš vadinu liesos karvės metais – buvo sukuriama pusantro filmo per dvejus metus, o „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams reikėdavo laukti trečio filmo nominacijai. Bet pažiūrėkite, kaip viskas pasikeitė – po 30 metų užaugo nauja kūrėjų karta, turinti savo balsą čia, Lietuvoje, ir už jos ribų. Tiesa, buvo ir periodas, kai buvo populiaru šaipytis iš lietuviško kino. Buvo ir toks laikas. Žinome garsų tulžingą posakį – yra geri filmai, yra blogi filmai, yra labai blogi filmai ir yra lietuviški filmai. Todėl džiugu, kad naujos epochos kinas šią tradiciją sulaužė: anksčiau ignoruotas lietuviškas kinas dabar gerina lankomumo rekordus ir gali nukonkuruoti net populiariausius kitų šalių darbus. Dabar galime džiaugtis, kad lietuvių kinas pasaulyje yra pažįstamas, žiūrimas ir apdovanojamas. Jaunoji mūsų karta įrodė, kad jos balsas yra įdomus ne tik namuose, bet ir pasaulyje. Kinas yra dar jaunas menas – jam vos daugiau nei 100 metų. Tačiau jis turi išskirtinę galimybę įamžinti laiką ir palikti jį kitiems. Jis suteikia žiūrovams galimybę pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Kino žiūrėjimas yra tarsi bičiulystė – tu patiki ekrano žmogumi arba ne. Nepriklausomai nuo to, ar jis gyveno prieš porą šimtmečių, ar šiandien. [caption id="attachment_1341433" align="alignleft" width="2048"] Kinotyrininkė Gražina Arlickaitė ir kultūros ministras Šarūnas Birutis. Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2025“. AHOY nuotrauka[/caption] Galbūt dėl galimybės įamžinti laiką ir grįžtame prie diskusijų, žvelgdami į senąjį kiną šiandienos akimis? Tik šios diskusijos turėtų turėti prasmę. Vertinti sovietinio kino laikus iš dabartinių pozicijų nėra teisinga. Tuo metu mes negalėjome kalbėti apie daugelį dalykų – kitaip už juos būsi pasodintas į kalėjimą ar dar kaip nors nutildytas. Man atrodo, visais laikais svarbiausia – vidinė žmogaus nuostata. Manau, visa, kas įvyko Lietuvoje, įvyko dėl šios nuostatos. Anais laikais grėsė ideologinis pavojus, o šių dienų didžioji pagunda yra finansinė. Tad vėl tenka rinktis, ką daryti: ar tau svarbu pasakyti savo žodį ir ar jį pasakysi bet kuria kaina, ar kalbėsi tik gavęs didelį biudžetą?

Kinas, kaip ir žmogus, sprendžia paprastą klausimą, kaip jis gyvens toliau. Tačiau skirtumas tas, kad kino laikas yra beribis, o žmogaus – tik savo gyvenimas.

Dabar kinas vėl keičiasi. Suprantama, nes keičiasi ir gyvenimas, atsiranda naujų technologijų. Įvairiais istoriniais laikotarpiais kinui buvo pranašaujama mirtis, pavojų kėlė garsas, spalva, televizija. Tačiau jis nemirė ir nemirs. Kinas, kaip ir žmogus, sprendžia paprastą klausimą, kaip jis gyvens toliau. Tačiau skirtumas tas, kad kino laikas yra beribis, o žmogaus – tik savo gyvenimas. Praėjusiais metais „Scanoramoje“ minėjome režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklo „Velnio nuotaka“ 50-metį. Filmą rodėme įvairių miestų erdvėse. Susirinko daug žmonių – vyresnių, norėjusių prisiminti ir pabūti praeityje, ir jaunesnių, kuriems šis filmas galėjo būti atradimas. Per 50 metų filmo prasmė ir kokybė patikrinama. Svarsčiau, jeigu dar po 50 metų koks nors festivalis minės „Velnio nuotakos“ šimtmetį, jis ir tuomet bus geras filmas. Išliekamoji kino vertė susijusi ne su technologijomis, bet su meno verte. [caption id="attachment_1341402" align="alignleft" width="2560"] Kinotyrininkė, „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] O ką manote apie vadinamąjį aukso amžių Lietuvos kine? Skeptiškai reaguoju į pasakymą „aukso amžius“. Ar sovietmečio laiką galime vadinti aukso amžiumi? Ar jis tikrai auksinis, jeigu visi kiti šio amžiaus aspektai buvo visai neauksiniai? Jeigu sovietmečiu sukurtuose filmuose įžvelgiame talento kibirkštis ir išliekamąją vertybę, tai yra mūsų kino istorijos laimėjimai. Tad šia prasme, manau, mums reikėtų atsargiau apibūdinti kiekvieną amžių. Turėdami tai omenyje, galime suprasti, kaip laikai veikia žmogų ir menininką. Tuo metu, jau artėjant nepriklausomybei, visi džiaugėmės, kad galėsime kalbėti drąsiai, kurti, ką norime. Tačiau tik dabar girdime pozityvesnių minčių apie šiuolaikinį kiną, nors jaučiame senojo ilgesį. Kaip manote, ar mes pasiekėme tai, apie ką svajojome okupacijos laikais? Laisvė yra pati brangiausia ir kartu pati sudėtingiausia. Manau, kad atėjus nepriklausomybei, kai galima kalbėti apie viską, kilo kitas klausimas – ar turime ką pasakyti? Ar randame žodžius, kurie turi vertę? Atsimenu, kai Vokietijoje pradėjau rengti lietuvių senojo kino retrospektyvas, vis išgirsdavau, kad jiems lietuvių kinas įdomus, jeigu pasakoja lietuviškas istorijas. Su šia užduotimi, man atrodo, gerai dorojasi jaunoji mūsų kino karta, kuri kalba, kas yra svarbu jiems, o kartu ir kitiems, nes pasaulis yra apvalus. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama