Kompozitorius V. Miškinis: apie jaunystės pagundas, štangų kilnojimą ir lemtingus H. Perelšteino žodžius
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Vos septynerių atvėręs „Ąžuoliuko“ choro duris, jis jo ir nepaliko – tokia trumpa galėtų būti kompozitoriaus, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliuko“ vadovo profesoriaus Vytauto Miškinio biografija. Šiemet Vilniaus rotušėje jam buvo suteiktas garbės piliečio vardas – aukščiausias miesto apdovanojimas, skirtas už išskirtinį indėlį į chorinės muzikos puoselėjimą bei nuopelnus Vilniaus ir Lietuvos kultūrai."] Vilniuje užaugęs kompozitorius prisipažįsta, kad jaunystėje šis choras tapo oaze – vieta, kurioje jis galėjo gyventi visiškai kitaip ir jaustis saugus – nebijoti, ar vakare grįš sveikas. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su V. Miškiniu – apie muzikos bendrystę, „Ąžuoliuko“ įkūrėjo Hermano Perelšteino įtaką bei cenzūros laikus, kai net tuo metu tarp politinių dainų buvo galima išgirsti ir „Requiem“. Esate vyriausias „ąžuoliukas“, kurį kelias čia atvedė dar 1961-aisiais. Ar tikėjotės, kad į chorą atėjęs septynerių daugiau jo nebepaliksite? Tikrai ne vyriausias – yra ir vyresnių, šiuo metu dainuojančių Ąžuolų klubo vyrų chore, prisijungusių nuo pat „Ąžuoliuko“ įkūrimo 1959 metais. Tačiau jei kalbame apie „Ąžuoliuką“, čia esu paskutinis mohikanas, kurio kojos į chorą kaip įėjo 1961 metais, taip iki šiol neišėjo. Jei paklaustumėte, kas man yra „Ąžuoliukas“, atsakyčiau, kad tai mano namai. Čia aš esu visas – nuo galvos iki kojų panagių. Visa mano veikla ir visos mintys susijusios su „Ąžuoliuku“: dėstau Muzikos ir teatro akademijos studentams apie „Ąžuoliuką“, šie ateina į chorą atlikti praktikos, visuomeninėje savo veikloje taip pat neišvengiamai įtraukiu chorą. Manau, mane į visas visuomenines veiklas ir įtraukė dėl to, kad esu „Ąžuoliuko“ vadovas. [caption id="attachment_1255777" align="alignleft" width="2048"]
Profesorius Vytautas Miškinis vadovauja berniukų chorui „Ąžuoliukas“. Vilniaus savivaldybės nuotrauka[/caption] Ankstesniuose interviu minėjote, kad būtent choras buvo tam tikra priebėga nuo tuometinio gyvenimo. Nuo ko bėgote? Jaunystėje „Ąžuoliukas“ man tapo oaze, kurioje galėjau gyventi visiškai kitą gyvenimą nei aplinkui. Tai ypač padėjo vaikystėje – kai kilo įvairių ne visai teigiamų gatvės pagundų. Pasiekus brandos amžių, kai dygsta nagai ir ragai, aš nemaištavau, nes chore to nemačiau. Tad matydamas įvairius kiemo reiškinius pasirinkau saugią alternatyvą – nereikėjo bijoti, kad su tavimi gali kas nors susidoroti. Daug įtakos darė ir choro vadovas Hermanas Perelšteinas – mūsų vadinamas Šefu, manyje įžvelgęs muzikantą. Nors tėvai buvo labai geros širdies, pasitikėjo manimi, jie nežinojo, ką aš apskritai veikiu – ar ką bloga, ar gera. Galima sakyti, mane Šefas ir suformavo – atvedė čia. Būti „ąžuoliuku“ man tapo labai naudinga. Daug kartų buvau atsakingas už įvairius meno renginius vien dėl to, kad buvau „ąžuoliukas“. 11 klasėje mokyklos choro vadovas Jonas Kizelis mane jau traktavo kaip chormeisterį, kad galėčiau jam padėti su mokyklos choru – manau, dėl to, kad turėjau pakankamai įgūdžių, įgytų „Ąžuoliuke“. Ši terpė man buvo palanki sėkmingai įsilieti į erdves, kurias šiandien galiu laikyti savo gyvenimo dalimi. Turbūt dėl to nekilo klausimų, ar stoti į tuometinę konservatoriją? Vis dėlto kilo, nes turėjau polinkį ir į vaizduojamąjį meną – daug drožiau iš medžio, lipdžiau iš molio, tapiau. Motina dirbo dailės kombinate, per ją susipažinau su daugelių dailininkų ir skulptorių, o šie man duodavo molio lipdyti. Rašiau ir eilėraščius. Prisimenu, bandžiau juos siųsti į laikraščius, tačiau ten mane sukritikavo – jie buvo per daug pesimistiniai. Dabar jie atrodo gana vaikiški, o tuo metu atrodė aktualūs ir asmeniški, juk terpės išsilieti reikia kiekvienam jaunam asmeniui. Galiausiai išsiliedavau muzikoje. Joje be žodžių galėjau iškalbėti visas emocijas.
Kartą Perelšteinas pasiteiravo, kodėl mano riešai tokie nelankstūs. Sužinojęs, kad pradėjau kilnoti svarmenis, liepė tuojau pat mesti. Ir mečiau.
Taip pat lankiau sportą: lengvąją atletiką, boksą, vėliau ir svarsčius kilnojau. Prisimenu, kaip po ligos grįžau į kiemą ir žaisdamas futbolą nepagavau vieno įvarčio, mane pavadino balerina. Užtenka vienos frazės užgauti. Dėl to aš taip įsižeidžiau, kad iš pykčio pradėjau sportuoti – kilnoti štangą. Tuo metu gyvenome šalia aklųjų kombinato. Ten dirbantis treneris Vacys kviesdavo visus kiemo vaikinus pasportuoti. Mano pasiekimai buvo įspūdingi: sverdamas 86 kilogramus sugebėdavau pakelti 100 kilogramų! Po šio įvykio kieme pradėjo sklisti gandai, kad manęs galbūt derėtų vengti, o Vacys man tarė: „Eisi į profesionalų sportą.“ Jau tuo metu buvau pradėjęs diriguoti. Kartą Perelšteinas pasiteiravo, kodėl mano riešai tokie nelankstūs. Sužinojęs, kad pradėjau kilnoti svarmenis, liepė tuojau pat mesti. Ir mečiau. Kaip kiti sužinojo apie jūsų kūrybą? Niekada gyvenime neprašiau, kad kas nors atliktų mano kūrinį. Dažnai rašydavau savo malonumui. Vienintelis kūrinys, kurį parašiau „Ąžuoliuko“ chorui, buvo specialiai užsakytas festivalio „Europa Cantat Junior“ atidarymui – jį dainavo visi Lietuvos berniukų chorai. Iš pradžių rašiau daug vaikiškų dainelių. Mokytojai, dirbantys su mažesniųjų chorais, tai pastebėjo ir vis ateidavo pas mane teirautis, ką naujo parašiau. Būdavo toks mažas aukcionas – pasirinkdavo, kas patiko. Taip mano kūryba iš rankų į rankas ir pasklido. Be to, man sekėsi chorų kūrinių konkursuose dar sovietmečiu. Nors jie būdavo anoniminiai, kaskart vis premijuodavo. Tas pat nutiko ir užsienio konkursuose. Turbūt tai natūraliausia sklaida – jeigu ką nors laimi, į tave atkreipia dėmesį. [caption id="attachment_1255775" align="alignleft" width="2000"]
Choro „Ąžuoliukas“ vadovui prof. Vytautui Miškiniui sostinės meras Valdas Benkunskas suteikė Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Vilnius, 2025 m. balandžio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka[/caption] Ar susimąstėte, kodėl Šefas į jus atkreipė dėmesį? Galbūt pamatė mano gabumus. Tuo metu nebuvo muzikos mokyklų, visos pamokos būdavo privačios. Dirigavimą lankiau pas Perelšteiną, harmoniją – pas Juozą Antanavičių, vėliau tapusį Muzikos akademijos rektoriumi, solfedį dėstė Jonas Aleksa, fortepijoną – Edmundas Baltrimas. Mane supo didžios pavardės ir aš lengvai pasiduodavau jų įtakai. Galbūt Perelšteinas tai ir pamatė. Taip pat anksti pradėjau dirbti „vadovėliu“ choro vaikų vasaros stovykloje – jaunesniuoju vadovu. Tada Perelšteinas pastebėjo, kad aš lengvai bendrauju su vaikais – jie, atrodo, lipte lipo prie manęs.
V. Landsbergis, pamatęs mano darbus ir supratęs, kad esu gabus dailei, pasiūlė man padėti įstoti į Dailės akademiją. Perelšteinas paprieštaravo: „Ne, jis ten nestos, aš jį įtrauksiu į muziką.“
Tame būryje buvo ir Vytautas V. Landsbergis, profesoriaus sūnus. Jis ten atsirado dėl to, kad tuo metu „Ąžuoliukas“ ruošė Eduardo Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, kurią atliekant dalyvavo Vytauto Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ji gerai sutarė su Perelšteinu, abu buvo tremtiniai. Jie nusprendė, kol rengiamasi koncertui ir gastrolėms, sūnų palikti čia, vaikų vasaros stovykloje. Tada su būrio vaikais mes rengėme miško darbų parodą, kurioje rodėme kūrinius, drožtus iš visko, ką radome miške – iš šaknų, kankorėžių ir kitų gamtos radinių. V. Landsbergis, pamatęs mano darbus ir supratęs, kad esu gabus dailei, pasiūlė man padėti įstoti į Dailės akademiją. Perelšteinas paprieštaravo: „Ne, jis ten nestos, aš jį įtrauksiu į muziką.“ Per stovyklos baigimo ceremoniją jis dovanojo plokštelę, kurioje buvo įrašyta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“ ir „Miške“, ant jos parašė: „Aš tikiu tavo muzikine ateitimi.“ Viskas. Tai ir tapo mano kelrode žvaigžde. Man tik šių žodžių ir reikėjo. [caption id="attachment_1003469" align="alignleft" width="2560"]
Maestro Hermanas Perelšteinas. Algimanto Žižiūno / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka[/caption] Kaip sakoma, kiekviena meno rūšis reikalauja iš tavęs viso dėmesio. Šefas sakydavo: „Muzika yra kaip meilužė – ji nepakenčia šalia savęs nieko.“ Arba turi būti jai atsidavęs ir visa galva į ją panirti, arba nieko nepasieksi. Tačiau jūs atkalbinėjate mokinius nuo muzikos, kad pamatytumėte, ar tikrai jie nori – visai kitaip nei H. Perelšteinas. Jeigu Perelšteinas pastebėdavo muzikinius gabumus, tą mokinį įtraukdavo. „Tau reikia muziką studijuoti, ir viskas“, – tvirtindavo jis. Dėl to nemažai mūsų dainininkų tapo muzikos profesionalais. Kai tapau vadovu, po truputį jau laisvėjo politinis režimas, kol galiausiai tapome nepriklausomi. Keitėsi ir ekonomika, perėjo į kapitalizmą – laisvų darbo vietų nebėra, jas reikia kurtis patiems. Todėl turi būti atsakingas už tai, ką bandai stumti į muziką – o kas, jeigu jam nepasiseks? Su norinčiais tapti profesionaliais muzikais kalbu atvirai – ar jie tikrai žino, kas jų laukia. Muzikos srityje turi būti ypač talentingas, jeigu nori kažką nuveikti, jeigu tik gabus – verčiau nepradėti. Prisimenu vieną „ąžuoliuką“, kurį rengiau tapti dirigentu. Jis buvo fenomenalus muzikantas, o dar kaip puikiai mane mėgdžiojo stovyklos būrių vaidinimuose. Mačiau jo potencialą ir tikėjau, kad jis taps geru dirigentu. Bet staiga jam teko palikti Lietuvą, nes tėvai laimėjo žaliąją kortą į Ameriką. Prieš jam išvykstant pasiūliau paskambinti Perelšteinui – jis tikrai neatsisakys padėti. Paskambino. Perelšteinas jo paklausė: „Ar tu genialus muzikoje?“ Atsakė, kad ne. „Ar gabus?“ – toliau klausė jis. Atsakė, gal ir gabus. „Tai neprasidėk su muzika“, – tarė Šefas. Amerika yra labai didelė šalis. Kiek ten talentingų muzikantų, neturinčių savo vietos. Tad jeigu nesi užsidegęs, gali prarasti meilę muzikai. Todėl tai sakau ir savo studentams. Retsykiais matau jų akyse nusivylimą, nes Lietuvoje laisvų darbo vietų nėra. Jeigu tavęs niekas nepastebi akademijoje, nepakviečia dirbti, ją baigus bus labai sunku pačiam ko nors ieškotis. Vis dėlto reikės iš ko nors valgyti duoną, o muzikoje klausimas „kiek mokėsite?“ negalioja. Kai susikūrė „Ąžuoliukas“, vis dar buvo stipri cenzūra. Tačiau choras vis tiek išliko žinomas sudėtingais, kartais ir liturginiais kūriniais. Kaip išsisukote? Tai žinoma praktika. Daugiausia keisdavome žodžius. Pavyzdžiui, atlikome Georgo Friedricho Händelio „Judas Maccabaeus“. Kad būtų daugiau diplomatijos, Perelšteinas vietoje „Dievo“ ar „Dievo žemės“ parašė „Tėvas“ arba „Tėvo žemė“ (vok. Vaterland). Tuo metu cenzūra buvo labai stipri – muzika buvo vienas iš ideologinio auklėjimo šaltinių. Dainoms reikia tekstų, o tekstas auklėja. Sovietai tai suprato ir puikiai valdė – dėl to kiekvieno choro repertuare buvo privalomas tam tikras politinių kūrinių skaičius. Kai man teko garbė tapti įkurtos „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos direktoriumi, turėdavau atsiskaityti Švietimo ministerijai. Ten dirbo asmuo, atsakingas už muziką ir jos plėtrą visoje Lietuvoje – kontroliavo muzikos pamokas bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklose. Tuometinis reikalavimas buvo į kiekvieną repertuarą įtraukti bent po porą dainų apie tėvynę, kelias – apie partiją, būtinai apie Leniną ir taip toliau. Mes laikėmės primestų taisyklių, tačiau visada į dainų sąrašą lyg netyčia įtraukdavome ir kokį „Requiem“. Jo niekas niekada nepastebėdavo, nors dainos apie tėvynę trukdavo kelias minutes, o „Requiem“ – valandą.
Kai reikia laviruoti tarp to, kas privaloma, ir kas – ne, ką gali sau leisti, kokia forma, kur, kada ir kiek, gali išmokti daug gyvenimo pamokų. Visada vadovausi savo fantazija, ne kitų patarimais, o jauno žmogaus maksimalizmas leido visoms negandoms atsimušti kaip į šarvus.
Atsimenu, vyko mūsų choro 20-mečio jubiliejinis koncertas. Į koncertą atėjo ir asmuo, atsakingas už muzikos mokyklas, ministerijos vardu pasveikinti „Ąžuoliuko“. Tuo metu Perelšteinas buvo palikęs Lietuvą. Norėdamas pagerbti jo išvykimą, su vargonais atlikau Luigi Cherubini „Requiem“. Išgirdęs, ką mes atliekame, tas vyras kaip kamštis šovė iš filharmonijos. Dėl šio fakto nubaustas nebuvau. Aišku, tada buvau dar jaunas ir naivus, bet dėl to ir galėjau taip suktis. Kai reikia laviruoti tarp to, kas privaloma, ir kas – ne, ką gali sau leisti, kokia forma, kur, kada ir kiek, gali išmokti daug gyvenimo pamokų. Visada vadovausi savo fantazija, ne kitų patarimais, o jauno žmogaus maksimalizmas leido visoms negandoms atsimušti kaip į šarvus. Taip stengiausi išlaikyti „Ąžuoliuko“ vardą tokį, koks buvo nuo jo pradžios. Mus išgelbėjo pagrindinis dalykas – „Ąžuoliuko“ prestižas. Privalėjome išlaikytą šį statusą. Choras ir iškilo į pirmaujančiųjų gretas todėl, kad atliko labai rimtus kūrinius. O politiniai kūriniai, kurių negalėjome atsisakyti, teliko kaip degutas, užrištas polietilene, medaus statinėje – jis medaus nesutepė. [caption id="attachment_1321502" align="alignleft" width="2560"]
Kompozitorius Vytautas Miškinis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Galbūt vaikams ir darė įtaką tai, kad gali atlikti „Requiem“ – ne vien partines dainas? Viskas priklauso nuo mokytojo liežuvio. Vaikams tas pat, ką dainuoti, – daug nesigilindami jie padainuos viską. Cenzūra buvo daugiau skirta mokytojams kontroliuoti. Jų tikslas – ugdyti komunistinės sąmonės žmogų. Tačiau mes, kaip ir vaikai, jos nesupratome – vis dėlto matėme, kad lygybė neegzistuoja, o valdžios vyrai, kontroliuojantys kiekvieną tavo žingsnį, gyveno geriau. Ar visada išsisukdavote, ar būdavo ir griežtesnės kontrolės? Mane kontroliavo vien dėl to, kad buvau Perelšteino mokinys – kai jis išvažiavo, palaikiau su juo ryšius. Pamenu, Vilniaus miesto partijos komiteto sekretorius mane išsikvietė ir patarė rašyti Šefui daugiau sentimentalių laiškų. Jie norėjo, kad jis gailėtųsi išvykęs iš Lietuvos. Lyg ir nenurodė, ką rašyti, bet buvo užuomina, kaip turėčiau elgtis. Dėl šios priežasties laikas buvo sudėtingas – nori nenori tave reguliavo. Kadangi buvau jaunas direktorius, man visada nurodinėjo. Išgyventi padėjo du dalykai: tikėjimas ir netikėjimas – aš tikėjau šiuo choru, o daug kur gelbėjo mano naivumas. Pareiga tęsti Perelšteino veiklą skatino suktis ir stengtis palaikyti aukštą choro prestižą. Tapau mokytoju. Kitaip manęs ir nevadina. Perelšteinas buvo Šefas, o aš – mokytojas. Niekada nesibroviau į „Ąžuoliuko“ vadovus, mano ambicijos buvo visiškai kitos. Tačiau Perelšteino išvažiavimas buvo man kaip palikimas. „Pažiūrėk, kas bus. O jeigu kibs piktos jėgos, išardyk jį savo paties rankomis – išliks gražus sentimentas“, – sakė jis man. O piktos rankos, norėjusios „Ąžuoliuką“ pasiglemžti, buvo ne vienos. Mažai kas apie tai žino. [caption id="attachment_1321501" align="alignleft" width="2560"]
Kompozitorius Vytautas Miškinis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Esate žinomas ir pasaulyje. Kaip užsieniečiai vertina mūsų muziką ir choro kultūrą? Lietuviai turi labai daug geros muzikos. Tik gaila, kad, nors ir kaip gražiai mums skamba mūsų muzika, kas gi užsienyje dainuos lietuviškai? Mūsų kalbos kiti nesupranta. Todėl matome, kaip populiariosios muzikos atlikėjai dainuoja angliškai, tikėdamiesi, kad bus greičiau pastebėti. Tas pat ir klasikinėje muzikoje – ten pradeda rastis daugiau lotyniškų, angliškų tekstų, nes šie universalesni. Antra vertus, mes neturime leidėjų, įsitraukusių į tarptautinį tinklą. Turime vienintelius partnerius – Latvijos „Musica Baltica“ leidėjus. Jie publikuoja mano, Donato Zakaro, Vaclovo Augustino, Giedriaus Svilainio kūrinius ir per juos mūsų muzika sklinda į užsienį. Kitų kanalų nėra. Dėl to sunku paleisti savo muziką į tarptautinius vandenis. Nebent rašyti draugams ir prašyti atlikti tavo kūrybą. Aš to poreikio nejaučiu. O kolegos, ko gero, nedrįsta to daryti. Sakote, kad choras yra tam tikra oazė, leidžianti pabėgti nuo aplinkos. Jūsų kaip „Ąžuoliuko“ mokytojo nuomone, nuo ko bėga šiuolaikinis jaunas žmogus? Per šį laiką chore pasikeitė jau trys kartos. Ir visų požiūris, mentalitetas labai įvairus. Džiugina, kad dabartiniai vaikai, būdami visai jauni, jau pradeda mąstyti apie savo ateitį. Tačiau dėl to pareigos jausmas juda šiek tiek į antrą planą. Šiuo metu daugiau išgirsi svajonių, susijusių su materialiu gyvenimu, o ne dvasiniais dalykais. Tad, manau, muzika jiems yra oazė, leidžianti truputėlį atsitraukti nuo materialių, pragmatiškų minčių. Jie gali nuo to pabėgti. Muzika yra ta sritis, kurioje dainuodamas nemąstai apie naudą. Dėl to meninis kolektyvas yra labai įdomus kaip reiškinys, jungiantis bendryste, leidžiantis patirti jos grožį bendru suvokimu. Dalyvaujantys meniniuose kolektyvuose žmonės į pasaulį žiūri visiškai kitokiomis akimis. Muzika suartina, sutelkia į dvasinę bendrystę. Pažiūrėkime į užsienio šalis, kurios daug dėmesio skiria muzikai, muzikos kolektyvams. Ne vyriausybės, o bendruomenės bendravimo poreikių lygmeniu. Yra labai daug šalių, kuriose apstu įvairiausių chorų, bet nėra dirigentų, lydinčių šiuos chorus. Yra net tokių kolektyvų, kurių dirigentai – verslininkai ar kitų sričių specialistai, diriguojantys savo malonumui. Jie neturi tokios dainavimo tradicijos, kokią turime Lietuvoje. Tai ydingas turtingų šalių požiūris į mėgėjų meną. Nelinkiu Lietuvai prie to priartėti. Aš – optimistas. Mūsų profesija pašaukta ugdyti meilę grožiui, menui, muzikai, meninei jauno žmogaus sielos pajautai. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
