Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galeriją atvežta viena garsiausių Caravaggio autorystės mįslių – paveikslas „Kristaus suėmimas“, dar vadinamas „Judo bučiniu“.
Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejuje saugomas kūrinys iki šiol kelia daug klausimų. Iš pradžių laikytas Caravaggio originalu, 1993-iaisiais jis buvo priskirtas kopijai. Toks vertinimas meno tyrinėtojus suskaldė į dvi stovyklas: vieni originaliu Caravaggio darbu tebelaiko Odesos paveikslą, kiti – Dubline saugomą kūrinį.
Apie Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571–1610) ir paveikslą „Kristaus suėmimas“ ekskursijoje pasakojo ekskursijų vadovė DALIA KALADINSKIENĖ.
[caption id="attachment_1558445" align="alignleft" width="1024"]
Paroda „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka[/caption]
Veiksmas vyksta čia ir dabar
Caravaggio „Kristaus suėmimą“ nutapė 1602 m. Romos markizui Ciriaco Mattei. Jame vaizduojama akimirka, kai Judas bučiniu išduoda Kristų. Kitaip nei ankstesniuose šio siužeto kūriniuose, Caravaggio atsisakė plataus pasakojimo ir dėmesį sutelkė į pagrindinius veikėjus – apaštalą Joną, Jėzų, Judą ir juos apsupusius karius.
„Pavyzdžiui, jeigu pažiūrėtume, kaip Giotto di Bondone ar Albrechtas Düreris nutapė tą pačią sceną, iš karto matytume, kad Caravaggio vaizduoja ne visą sceną“, – kalba D. Kaladinskienė.
[caption id="attachment_1561850" align="alignleft" width="2560"]
Giotto di Bondone (1267–1337), „Judo bučinys“. Scrovegni koplyčia, Paduja, Italija. Wikipedia.org nuotrauka[/caption]
Čia matomas ir esminis kūrybos lūžis: kitaip nei ankstesni menininkai, šventuosius vaizdavę kaip išskirtinius, nuo žiūrovo pasaulio nutolusius žmones, Caravaggio juos priartino prie tikrovės: „Caravaggio buvo būdinga suaktualinti evangelinius siužetus, kad atrodytų, jog viskas vyksta dabar. Kristų suima ne kažkada pirmajame amžiuje – tai vyksta mūsų akyse, ir mes tampame šio įvykio dalyviais.“
Šį artumo įspūdį menininkas pasiekdavo įvairiomis priemonėmis – pavyzdžiui, Kristų suimantys kariai vaizduojami kaip to meto Romos tvarkos sergėtojai. „Caravaggio nuolat susimušdavo ar ką nors iškrėsdavo, todėl sergėtojus gerai pažinojo – jis nutapė tuos, kurie jį dažnai suimdavo“, – juokiasi gidė.
Įtaigą kuria ir dailininkui būdinga šviesotamsa. „Caravaggio išsinuomodavo kambarį, juodai išdažydavo jo sienas, uždengdavo langus ir sienoje arba stoge iškirsdavo angą, pro kurią sklistų šviesa. Dėl turto gadinimo dailininkui buvo iškelta ne viena byla. Tačiau tai leisdavo pasiekti šį teatrinį efektą: atrodo, kad iš tamsos išnyra figūros, tarsi scenoje, ir mes esame įtraukiami į šį veiksmą. Čia ir slypi Caravaggio psichologinis paveikumas“, – aiškina D. Kaladinskienė.
Be to, paveiksle vaizduojamas ir pats jo autorius: „Įsivaizduokite, veiksmas vyksta pirmojo amžiaus Palestinoje, o Caravaggio nutapo save kaip stebėtoją. Jis laiko žibintą, tačiau scenos neapšviečia – tarsi šviesa sklistų iš kito šaltinio. Taip dailininkas pats liudija, kad įvykiai vyksta čia ir dabar.“
[caption id="attachment_1561854" align="alignleft" width="2048"]
Paroda „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka[/caption]
Kuris yra originalas?
1626-aisiais, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo originalo sukūrimo, jo užsakovo brolis Asdrubale Mattei paprašė Giovanni di Attili nutapyti paveikslo kopiją. Kartotė ir originalas Mattei šeimos rinkiniuose išliko bent iki 1729-ųjų.
Tačiau XVIII a. pabaigoje originalo autorystė buvo klaidingai priskirta olandų dailininkui Gerardui van Honthorstui. Caravaggio nepasirašydavo savo darbų, todėl jo autorystę tenka atpažinti iš tapymo technikos, naudotų medžiagų ir autoportretų. Vienintelis žinomas jo pasirašytas darbas – „Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirtimas“.
„Nuo šios vietos ir prasidėjo sumaištis“, – tęsia gidė. 1802-aisiais G. van Honthorstui priskirtas „Kristaus suėmimas“ pateko į lordo Williamo Hamiltono Nisbeto kolekciją ir ilgą laiką išliko nežinomas. Po penkiasdešimties metų, 1853-iaisiais, Paryžiaus aukcione atsirado kūrinys tuo pačiu pavadinimu, tik priskirtas Caravaggio. Jį nusipirko ukrainiečių kilmės diplomatas Aleksandras Bazilevskis. Paveikslas iš pradžių pateko į Sankt Peterburgo akademiją, o vėliau buvo perduotas Odesai.
[caption id="attachment_1561857" align="alignleft" width="2048"]
Paroda „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka[/caption]
„Iki 1993 metų būtent šis paveikslas buvo laikomas originalu – rodytas įvairiose parodose, jam skirti moksliniai tyrimai“, – pasakoja gidė.
1990 m. restauratorius Sergio Benedetti pastebėjo jėzuitų refektorijuje kabantį paveikslą ir iškėlė versiją dėl Caravaggio autorystės. Tais pačiais metais menotyrininkės Francesca Cappelletti ir Laura Testa Mattei šeimos archyvuose rado ir paskelbė 1603 m. sąskaitų duomenis. 1993-iaisiais Dublino kūrinį pristačius kaip Caravaggio originalą, Ukrainoje esantis paveikslas buvo priskirtas kopijai.
„Ukrainiečiams, žinoma, tai buvo smūgis į paširdžius: jie turėjo pasaulinę šlovę, o dabar iš jų šį statusą nori atimti. Todėl jie nepasidavė. Ukrainiečių versija, kiek skaičiau, buvo tokia – jie turi ne kopiją, o paties Caravaggio atliktą repliką“, – pasakoja D. Kaladinskienė.
Taip pasaulis skilo į dvi stovyklas, sako gidė: „Tai puikiai rodo, kad meno pasaulis nėra vientisas – jame apstu įvairių nuomonių, stovyklų ir galios centrų.“
[caption id="attachment_1543568" align="alignleft" width="2560"]
Į Lietuvą iš Ukrainos atvežtas Michelangelo Merisi da Caravaggio paveikslas „Kristaus suėmimas“, 2026 m. balandžio 20 d. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka[/caption]
Caravaggio pėdsakų beieškant
Paveikslui pasiekus Lietuvą, Prano Gudyno restauravimo centre buvo atlikta nepriklausoma jo ekspertizė.
Tyrėjai paveiksle ieškojo Caravaggio darbams būdingų technologinių požymių. Pavyzdžiui, menininkas paprastai nerengdavo paruošiamųjų eskizų – jis sustatydavo modelius, kitu teptuko galu ar yla ant grunto išrėždavo kontūrus ir tapydavo tiesiai ant drobės. „Atlikus rentgeną, galima šiuos įbrėžimus atrasti. Čia jų neaptikome“, – kalba D. Kaladinskienė.
Apie galimą autorystę galima spręsti ir iš dailininko naudotų pigmentų, ypač švino baltojo. Jis šį įterpdavo tarp grunto sluoksnių, kad atrodytų, lyg šviesa sklinda iš pačios medžiagos. „Kiek skaičiau ekspertizę, reikšmingo švino baltojo kiekio neaptikta“, – tvirtina ji.
„Be to, kiekvienam dailininkui būdingi pataisymai – šiame paveiksle jų labai mažai. Tai rodo, kad kažkas labai kruopščiai nukopijavo kūrinį“, – apibendrina gidė.
Kita vertus, kūrinyje aptiktos medžiagos byloja, kad jis galėjo būti nutapytas XVII a. pradžioje Italijoje: „Tai leidžia manyti, kad darbas turbūt yra viena seniausių kopijų. Daroma prielaida, kad galbūt tai yra tas Attili darbas, kurį užsakė Mattei.“
[caption id="attachment_1561853" align="alignleft" width="2048"]
Paroda „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka[/caption]
Kiek mus veikia išankstinis žinojimas?
Ar iš tiesų žmonės gali atskirti kopiją nuo originalo? D. Kaladinskienės nuomone – ne. Pasak jos, mus stipriai veikia išankstinis žinojimas.
Ji prisimena Vincento Slendzinskio paveikslą „Senutė veria siūlą į adatą“. Jo autoryste ilgai neabejota, nes kūrinys buvo pasirašytas paties dailininko vardu. Vėliau paaiškėjo, kad paveikslą iš tiesų nutapė nežinomas dailininkas Henrikas Kozlovskis. „Tai – autorizuota kopija, kai dailininkas pasisamdo kitą dailininką darbui atlikti ir vėliau jį pasirašo savo vardu“, – paaiškina D. Kaladinskienė.
„Kai paroda buvo atidaryta, daug kas klausė, kur dėjome tikrąjį paveikslą. Sakėme, kad čia tas pats. Tačiau žmonės mano, kad čia kitas paveikslas. „Senutė“ nepakito nė per milimetrą, bet jau atrodo, kad paveikslas kitas, nes autorius nebe tas“, – pasakoja ji.
[caption id="attachment_1506422" align="alignleft" width="2560"]
Vincentas Slendzinskis (1838–1909), „Senutė veria siūlą į adatą“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]
Pasak gidės, meno suvokimas priklauso ir nuo žmogaus žinių: „Nuo pat mokyklos laikų mums aiškina, kas yra gera, o kas – bloga. Taip susiformuoja mūsų skonis. Lygiai taip pat mus veikia ir informacija, kas yra originalas, o kas – ne.“
Šiuo metu pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika „Kristaus suėmimo“ kopijų. Netyla ir mokslininkų diskusijos, kiek kiekvienoje iš jų yra tikrojo Caravaggio.
„Šiuo metu viena italų šeima taip pat reiškia pretenzijas į originalą, atliekami tyrimai. Reikia turėti omenyje, kad tai – interesų, pinigų ir galios pasaulis, kuriame niekas nėra vienareikšmiška. Galbūt svarbesnis klausimas – ar paveikslas mus veikia, ar pavyksta jį pajusti? Manau, tai daug svarbiau nei milijonai“, – apibendrina D. Kaladinskienė.
Parodą „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje galima apžiūrėti iki 2027 m. gegužės 2 d.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
