Birželio 23-iosios sukilimas – kodėl jo atminimas išlieka ginčų objektu?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kiekvienais metais artėjant birželio 23-iajai kyla diskusijos dėl 1941-ųjų birželio 23-iosios sukilimo reikšmės mūsų istorijai. Dalis visuomenės sukilimo dalyvius vertina kaip herojus, artėjant vokiečių kariuomenei išvijusius nekenčiamus sovietų okupantus iš Lietuvos, kita dalis akcentuoja prasidėjusį žydų persekiojimą ir žudynes. Seime birželio 19-ąją vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas. Tarptautiniai kontekstai“ pranešimus skaitę Lietuvos, Ukrainos, Latvijos ir Lenkijos mokslininkai ieškojo bendro vardiklio, siejančio sukilimus, kilusius 1941–1944 m., kai traukiantis vienam okupantui artėjo kitas. 
Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro direktorius dr. Arūnas Bubnys. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka Jo tvirtinimu, Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) sovietinių istorikų buvo vertinamas kaip hitlerininkų penktoji kolona, kurios nariai žudė Lietuvos žmones padėdami įsitvirtinti nacių režimui, jo dalyviai buvo kaltinami dalyvavimu Holokauste, tačiau marksistinius sovietinių istorikų teiginius paneigia daugybė dokumentų. Yra išlikę suimtų pogrindžio dalyvių NKVD tardymo protokolai, atskleidžiantys norą kovoti su sovietine okupacija ir jos pasekmėmis Lietuvos žmonėms. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu lietuvių pasipriešinimo judėjimas ir sukilimas ne kartą buvo vertinami kontroversiškai. „2000-ųjų rudenį kilo ypač karštos diskusijos, svarstant, ar reikia 1941-ųjų Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu. Nors tema ir buvo aktuali, istorinių darbų buvo parengta nedaug. Išskirtinę vietą užima Valentino Brandišausko darbas, kuriame kaip visuminis reiškinys, susidedantis iš įvairių komponentų, tyrinėjamas pasipriešinimo judėjimas ir sukilimas. Dalis darbo skirta analizuoti pasipriešinimui iki karo pradžios Lietuvoje ir užsienyje, kita dalis – Birželio sukilimo Lietuvoje tyrimui“, – pasakojo A. Bubnys. Nepriklausomos Lietuvos istoriografijoje po 1990-ųjų XX a. istorijos tyrimuose įvyko didelis lūžis, kurį sąlygojo ideologinės kontrolės panaikinimas, KGB ir Lietuvos komunistų partijos archyvų atvėrimas istorikams ir visuomenei. 1990–2000 m. pagrindiniai Birželio sukilimo akcentai buvo tokie: sukilimas kaip tautos išsivadavimo aktas; valstybingumo atkūrimo siekis; Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbta nepriklausomybė ir bandymas atkurti valstybę; sukilimas kaip įrodymas, kad 1940-ųjų sovietinė okupacija ir aneksija buvo prievartinės; sukilėliai pristatomi kaip drąsūs patriotai, kovoję su sovietiniais okupantais ir kolaborantais. 
Ginkluoti Lietuvos aktyvistų fronto nariai Kaune 1941 m. birželio 25 d. Wikipedia.org nuotrauka „Vėlesniu laikotarpiu istoriografija tampa sudėtingesnė ir daugiabriaunė, – pabrėžė A. Bubnys. – Birželio sukilimas imamas suvokti kaip vykęs vokiečių ir sovietų karo ir okupacijos pradžios sąlygomis. Pripažįstama, kad sukilimo vadovybė ir dalis sukilėlių tikėjosi vokiečių paramos ir iš pradžių juos laikė išvaduotojais iš bolševikų jungo. Vis jautresnis klausimas buvo Holokausto pradžios problema, kai kurių vietinių struktūrų ar individų dalyvavimas smurto veiksmuose prieš žydus. Paaštrėjo su Birželio sukilimu siejamo atminimo konfliktai. Egzistuoja keli diskursai: herojinis, kolaboravimo ir smurto aspektai, tarptautinis Holokausto kontekstas.“ Baigdamas pranešimą A. Bubnys pabrėžė, kad Birželio sukilimo naratyvų kaita rodo platesnį procesą – perėjimą nuo ideologinės prie nacionalinės, po to prie kritinės, kompleksinės ir daugiasluoksnės istorijos. Toks perėjimas paaiškina, kodėl Birželio sukilimo atminimas išlieka ginčų objektu. 
Žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka Berlyne liepos 4 d. K. Škirpa susitiko su Kaziu Lozoraičiu, šiam perdavė naujienas iš Lietuvos. Diplomatai tuomet nežinojo, kas nutiko Lietuvoje ir kaip į tai reaguoti. Buvo nutarta laukti Lietuvos Seimo rinkimų ir veikti jau po jų, kai bus akivaizdu, kad Lietuva okupuota. Visi diplomatai padarė pareiškimus prieš Lietuvos okupaciją. Susirinkę pas K. Lozoraitį rugsėjo mėnesį jie įkūrė Lietuvos tautinį komitetą. „Kadangi Paryžius jau buvo okupuotas, Londonas bombarduojamas, politinių sprendimų priėmimo centru pasirinktas Berlynas, kuriame rezidavo Škirpa. 1940-ųjų lapkričio 17-ąją jo bute įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas. Jame dalyvavo pabėgę Lietuvos valstybės tarnautojai, karininkai“, – pabrėžė V. Valiušaitis. 1941-ųjų kovą K. Škirpa pradėjo domėtis gestapas, tad kilo abejonių dėl sklandaus sukilimo organizavimo. „Birželio 14-ąją Lietuvoje prasidėjo trėmimai, o Škirpą Berlyne aplankė gestapo agentas, buvęs Vilniaus saugumo viršininkas Stasys Čenkus. Škirpai jis pateikė ultimatumą: lietuviai negali sudaryti Vyriausybės ir skelbti kreipimosi į tautą. Lietuvą iki karo pabaigos valdys kompetentingi vokiečių organai, o lietuviai gali būti tik pagalbininkai. Reaguodamas į tai Škirpa parašė memorandumą vokiečių valdžiai. Vėliau jis buvo internuotas Berlyne, neleidžiant jam išvykti į Lietuvą“, – pasakojo V. Valiušaitis. Pranešėjo teigimu, sukilimo organizatoriai buvo parengę keturis scenarijus. Realistiškiausias jų numatė krašto valdymo perėmimą tuo metu, kai įžengiant vokiečiams trauksis sovietai ir tuomet vokiečiai turės atsižvelgti į įvykusį faktą. „Vienintelėje Lietuvoje šis sukilimas pavyko – birželio 23–29 dienomis Lietuvos laikinoji Vyriausybė jau veikė kaip laikinoji Lietuvos valdžia, nors ir be jos struktūrų, – atkreipė dėmesį V. Valiušaitis. – Vokiečiai birželio 26 dieną įžengę į Kauną iškart paskelbė, kad valdžia priklauso vokiečiams, visi ginklai ir amunicija turi būti perduoti jiems. Komunistai, ypač dalyvavę represijose prieš Lietuvos gyventojus, buvo suimami. Pirmieji žydų šaudymai Lietuvoje prasidėjo liepos 4 dieną, o mėnesio pabaigoje į Lietuvą atvyko komisaras Hinrichas Lohse – jis perėmė valdžią. Adrianas von Rentelnas tapo Lietuvos generalinės srities viršininku, o apie Lietuvą buvo kalbama kaip apie buvusią Lietuvos Respubliką. Rugpjūčio 5 dieną Lietuvos laikinoji Vyriausybė savo veiklą sustabdė. Rugsėjo 15-ąją LAF įteikė memorandumą vokiečiams – jame pabrėžiamas Lietuvos laisvės atkūrimas, o ne bendradarbiavimas su vokiečių valdžia. Šie atsakydami į šį memorandumą sukilimo vadovą Leoną Prapuolenį uždarė į Dachau koncentracijos stovyklą, o patį LAF uždarė.“ 
Diplomatas, pulkininkas Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka 
Istorikas, Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas. Karolinos Gudžiūnienės / ELTA nuotrauka Teroras buvo nukreiptas prieš žmones, tarnaujančius savo valstybei. Aukomis tapo ne tik lietuviai – tarp suimtųjų buvo 5 tūkst. lenkų, apie 2600 žydų, pusė tūkstančio rusų. Į tremtį ir lagerius išvežta 21 tūkst. žmonių. Sukilimo dalyviai siekė išvaduoti kalinius. „Deja, ne visur pavyko taip, kaip Lietuvoje – žinome apie tūkstančius kalinių, nužudytų Lvivo kalėjime; tas pats vyko Estijoje, Latvijoje. Lietuvoje irgi galėjo taip atsitikti, nes jau birželio 22 dieną NKGB tardymo skyriaus viršininkas Ausiejus Rozauskas pasiūlė išskirti pavojingiausius kalinius ir sušaudyti, neturint galimybių visus juos evakuoti iš kalėjimo. Tokių asmenų suskaičiuota 400 iš poros tūkstančių tuo metu kalėjusiųjų Kauno kalėjime. Situacijai besikeičiant, pirmą valandą nakties iš Kauno pabėgo visa sovietinė teroro organizatorių vadovybė. Ji spėjo išsivežti apie šimtą būsimų Červenės ir Bigosovo sušaudymo aukų. Iš Vilniaus planuota išsivežti apie 1700 kalinių, tačiau mieste dalis vagonų nuo geležinkelio ešelonų buvo atkabinta. Pavyko išvežti 606 kalinius. Tuo tarpu kitose šalyse kalėjimuose buvo sušaudyta tūkstančiai kalinių, pavyzdžiui, Vakarų Ukrainos kalėjimuose sušaudyti 8789 kaliniai, išvežta 45 tūkstančiai. Sukilėliai išvadavo 270 kalinių. Kaune sukilėliai gyvybę išsaugojo beveik porai tūkstančių kalinių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, Lietuvoje sukilimo metu iki birželio 25 dienos buvo išlaisvinti 3336 kaliniai“, – pabrėžė A. Anušauskas. Sukilimo metu buvo nužudyti 672 civiliai, pasitaikę raudonarmiečiams po ranka. Visi šie atvejai buvo suregistruoti 1941–1942 m. Suregistruoti ir žuvę sukilėliai, o bendras tuo metu žuvusių ar nužudytų žmonių skaičius siekė apie porą tūkstančių. „Lietuvoje tokių žudynių niekas nebuvo matęs. Vokiečiai, jausdami žmonių nuotaikas, jas naudojo savo tikslams. Lietuvoje naciams sunkiai sekėsi išprovokuoti pogromus, tačiau jie atrado talkininkų vykdant sistemines ir masines žydų žudynes šalies provincijoje ar didžiuosiuose miestuose. Dalis buvusių sukilėlių įsitraukė į Holokausto akcijas“, – kalbėjo A. Anušauskas. Pasak jo, sukilimai Rytų Europoje turėtų būti tiriami nuosekliai, nes nė vienas jų neįvyko atsitiktinai. Sukilimai kilo jau paruoštoje dirvoje, tam buvo pretekstas. 
Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. „Wikimedia Commons“ nuotrauka 1940 m. OUN suskilo į dvi grupuotes: nuosaikesnę, vadovaujamą Andrijaus Melnyko (OUN-M), ir radikalesnę bei kovingesnę, sudarytą daugiausia iš jaunosios kartos atstovų, vadovaujamą Stepano Banderos (OUN-B). „Organizacija ketino tęsti kovą ir 1939-aisiais susidariusią situaciją vertino kaip tam palankią, siekdama sujungti visą Ukrainos valstybę, – teigė pranešėjas. – Sukilimas buvo planuojamas 1939-ųjų pabaigoje. Ternopilio srityje vyko lokalūs sukilimai, juose dalyvavo tūkstančiai Ukrainos nacionalistų organizacijos narių. Jie neturėjo vieno koordinacinio centro, ir tai mažino jų rezultatyvumą. Organizacijos koncepcija buvo peržiūrėta, nuspręsta vykdyti geriau suplanuotas akcijas, tad lokalūs sukilimai buvo sustabdyti. Jaunieji radikalai kartu su Stepanu Bandera sudarė atskirą organizacijos dalį. Krokuvoje buvo įkurtas organizacinis štabas, jo nariai buvo atsakingi už sukilimo vykdymą Vakarų Ukrainoje. Viskas turėjo būti paruošta 1940-ųjų gegužės mėnesiui, tačiau NKVD organams pavyko sužinoti apie šį planą. Areštavus apie tūkstantį organizacijos narių sukilimo planavimas buvo sustabdytas. Siekiant įbauginti visuomenę buvo vykdomi vieši teismai, jie dažnai baigdavosi mirties nuosprendžiais. 1939–1941 metais buvo nužudyta daugiau nei 16 tūkstančių organizacijos narių. Nepaisant tokio susidorojimo, ji išsaugojo savo įtaką ir pajėgumą.“ 1941-ųjų gegužės ir birželio mėnesiais iš Vakarų Ukrainos buvo ištremta 300 tūkst. asmenų. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Vakarų Ukrainoje buvo tremiami valstybės tarnautojai, policininkai, mokytojai, kunigai. Nepaisant trėmimų, Lvive pradėtas formuoti senjoratas, ateities Ukrainos vyriausybė. Siekiant atgauti Ukrainos nepriklausomybę buvo siekiama į vieningą organizaciją suburti visus buvusius šalies nacionalistų organizacijų narius. Vadu buvo numatytas Ivanas Klimivas. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Ukrainos nacionalistai tikėjosi bendradarbiavimo su Vokietijos Abveru; veiksmai buvo koordinuojami. Traukiantis sovietų valdžios pareigūnams, Vakarų Ukrainos sukilėliai sprogdino tiltus, naikino telegrafo ir telefono linijas, kai kuriuose miestuose puolė kalėjimus, siekdami išlaisvinti kalinius. Birželio 23 d. sukilėliai pradėjo kovas Lvivo priemiesčiuose, sukeldami nomenklatūros paniką. Pirmomis karo dienomis NKVD ėmė vykdyti sušaudymus kalėjimuose (sušaudyta per 25 tūkst. asmenų), tačiau susidūrė su chaotišku kalinių pasipriešinimu. Okupacinė vokiečių administracija pasinaudojo kalėjimų atidarymu savo propagandai. 
Vytauto Didžiojo tiltas Kaune, susprogdintas atsitraukiančios Raudonosios armijos 1941 m. Wikipedia.org nuotrauka „Visuomenė buvo suskaldyta, patyrusi daug žiaurumų, tad ši emocijų banga prisidėjo prie pogromų, – atkreipė dėmesį pranešėjas. – Vokiečių valdžia siekė nuvertinti sukilėlių iškovotus rezultatus. Birželio 30-ąją vokiečių ir ukrainiečių būriai įžengė į miestą, Ukrainos nacionalistų organizacijos atstovai paskelbė Ukrainos valstybingumo atkūrimą. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, 1941-ųjų rugpjūtį Vokietijos valdžia pradėjo areštus ir Ukrainos policijos, ateityje turėjusios tapti šalies kariuomenės branduoliu, nuginklavimą. Organizacijos lyderiai Stepanas Bandera ir Jaroslavas Stecko atsidūrė Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Vokietija neketino pripažinti Baltijos valstybių ir Ukrainos valstybingumo, nors turėjo tokios patirties su Slovakija ir Kroatija. 1941-ųjų rugpjūčio 5 dieną Vakarų Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, laikinoji vyriausybė buvo išformuota. Laimė, jūs turėjote savo valstybę, kuri egzistavo tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Tai leido sukaupti lėšas LAF sukilimui; turėjote ir diplomatinių atstovybių tinklą. Deja, Vakarų Ukraina tokių galimybių neturėjo, joje veikė partizanai. Lietuvoje buvo susiformavęs elitas, o Vakarų Ukrainoje jis tik buvo pradėtas formuoti. Tai lėmė daug konfliktų, kruvinų sąskaitų suvedinėjimų.“ 
Karo istorikas, Seimo narys dr. Valdas Rakutis. Ievos Budzeikaitės nuotrauka Baigdamas konferenciją jos moderatorius istorikas, Seimo narys dr. VALDAS RAKUTIS pabrėžė: „Neturime teisės retrospektyviai vertinti sukilimo, žvelgdami iš savo komfortiškos pozicijos. Sukilimai nėra rengiami iš anksto suplanavus, išgėrus kavos – jie tiesiog vyksta. Taip atrodė Tado Kosciuškos sukilimas ir kiti. Jei nieko nedarysime, jei jaunajai kartai nerodysime tokių žmonių, kurie kovojo, nors jiems ir nepasisekė, mes prarasime laisvę. Jei bijai padaryti klaidų – tu nieko nedarysi. Jei nieko nedarysi – tu susitaikysi. Jei susitaikysi – praeis dvi kartos, ir tu ištirpsi.“ Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas 
Birželio sukilimo naratyvų kaita
Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro direktorius dr. ARŪNAS BUBNYS savo pranešime „1941 m. Birželio sukilimo naratyvai: nuo sovietmečio iki nepriklausomos Lietuvos pasakojimų“ pabrėžė, kad iki šiol dar nėra pakankamai ištirti 1940–1941 m. įvykiai Lietuvoje, kurie buvo skirtingai interpretuojami sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje. „Sovietiniams Lietuvos istorikų darbams būdinga tai, kad jie falsifikavo 1940–1941 metų įvykius, interpretuodami juos komunistinės terminologijos teiginiais ir atmesdami, iškreiptai suvokdami istorinius faktus, prieštaraujančius jų komunistinei Lietuvos raidos sampratai. Anot istoriko Valentino Brandišausko, sovietinės istoriografijos ribotumą lemia pati marksistinė-lenininė metodologija, klasinis vertinimo principas. Vien jau straipsnių pavadinimai daug pasako – „Buržuaziniai nacionalistai – vietinių okupantų talkininkai“. Tokie pavadinimai jau savaime byloja apie ideologinius kriterijus ir būsimas išvadas. Sovietinės Lietuvos istorikai lietuvių pasipriešinimo judėjimą ir Birželio sukilimą vertino kaip 1940-aisiais birželį įvykusios socialistinės revoliucijos metu nuverstos išnaudotojų klasės reakcijos į revoliucinius iškovojimus pasekmę, o patį sukilimą – kaip karo pradžioje buržuazinių nacionalistų įvykdytą diversiją. Sovietiniai istorikai nesiėmė buržuazinių nacionalistų iki karo pradžios ir jų diversijų karo pradžioje mokslinio tyrimo – veikiausiai dėl to, kad tyrimo rezultatai būtų galėję sukelti abejonių dėl sovietų valdžios Lietuvoje teisėtumo ir vadinamosios socialistinės revoliucijos tikroviškumo“, – kalbėjo A. Bubnys. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro direktorius dr. Arūnas Bubnys. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka Jo tvirtinimu, Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) sovietinių istorikų buvo vertinamas kaip hitlerininkų penktoji kolona, kurios nariai žudė Lietuvos žmones padėdami įsitvirtinti nacių režimui, jo dalyviai buvo kaltinami dalyvavimu Holokauste, tačiau marksistinius sovietinių istorikų teiginius paneigia daugybė dokumentų. Yra išlikę suimtų pogrindžio dalyvių NKVD tardymo protokolai, atskleidžiantys norą kovoti su sovietine okupacija ir jos pasekmėmis Lietuvos žmonėms. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu lietuvių pasipriešinimo judėjimas ir sukilimas ne kartą buvo vertinami kontroversiškai. „2000-ųjų rudenį kilo ypač karštos diskusijos, svarstant, ar reikia 1941-ųjų Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu. Nors tema ir buvo aktuali, istorinių darbų buvo parengta nedaug. Išskirtinę vietą užima Valentino Brandišausko darbas, kuriame kaip visuminis reiškinys, susidedantis iš įvairių komponentų, tyrinėjamas pasipriešinimo judėjimas ir sukilimas. Dalis darbo skirta analizuoti pasipriešinimui iki karo pradžios Lietuvoje ir užsienyje, kita dalis – Birželio sukilimo Lietuvoje tyrimui“, – pasakojo A. Bubnys. Nepriklausomos Lietuvos istoriografijoje po 1990-ųjų XX a. istorijos tyrimuose įvyko didelis lūžis, kurį sąlygojo ideologinės kontrolės panaikinimas, KGB ir Lietuvos komunistų partijos archyvų atvėrimas istorikams ir visuomenei. 1990–2000 m. pagrindiniai Birželio sukilimo akcentai buvo tokie: sukilimas kaip tautos išsivadavimo aktas; valstybingumo atkūrimo siekis; Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbta nepriklausomybė ir bandymas atkurti valstybę; sukilimas kaip įrodymas, kad 1940-ųjų sovietinė okupacija ir aneksija buvo prievartinės; sukilėliai pristatomi kaip drąsūs patriotai, kovoję su sovietiniais okupantais ir kolaborantais. Ginkluoti Lietuvos aktyvistų fronto nariai Kaune 1941 m. birželio 25 d. Wikipedia.org nuotrauka „Vėlesniu laikotarpiu istoriografija tampa sudėtingesnė ir daugiabriaunė, – pabrėžė A. Bubnys. – Birželio sukilimas imamas suvokti kaip vykęs vokiečių ir sovietų karo ir okupacijos pradžios sąlygomis. Pripažįstama, kad sukilimo vadovybė ir dalis sukilėlių tikėjosi vokiečių paramos ir iš pradžių juos laikė išvaduotojais iš bolševikų jungo. Vis jautresnis klausimas buvo Holokausto pradžios problema, kai kurių vietinių struktūrų ar individų dalyvavimas smurto veiksmuose prieš žydus. Paaštrėjo su Birželio sukilimu siejamo atminimo konfliktai. Egzistuoja keli diskursai: herojinis, kolaboravimo ir smurto aspektai, tarptautinis Holokausto kontekstas.“ Baigdamas pranešimą A. Bubnys pabrėžė, kad Birželio sukilimo naratyvų kaita rodo platesnį procesą – perėjimą nuo ideologinės prie nacionalinės, po to prie kritinės, kompleksinės ir daugiasluoksnės istorijos. Toks perėjimas paaiškina, kodėl Birželio sukilimo atminimas išlieka ginčų objektu. Kada prasidėjo rezistencija?
„Šiandien dažnai keliamas klausimas – kada prasidėjo rezistencija? – savo pranešimą „Tarp vilčių ir izoliacijos: Kazys Škirpa ir Lietuvių aktyvistų frontas 1941–1947 m.“ pradėjo žurnalistas, istorijos tyrinėtojas VIDMANTAS VALIUŠAITIS. – Pasižiūrėkime į istorijos faktus. Pirmoji auka buvo Aleksandras Barauskas, Lietuvos pasienio policininkas, 1940-ųjų birželio 15-ąją nukautas besiveržiančių sovietinių jėgų, okupuojant Lietuvą, nors ji nesipriešindama priėmė sovietinį ultimatumą. Barauskas buvo žiauriai nužudytas siekiant įvaryti baimę ir siaubą Lietuvos visuomenei. Kitas svarbus žingsnis buvo Kazio Škirpos apsilankymas Kaune birželio 25–29 dienomis. Tai buvo vienintelis Lietuvos diplomatas, išdrįsęs įvažiuoti į okupuotą šalį. Kaip diplomatas jis padarė vizitą užsienio reikalų ministro pavaduotojui Vincui Krėvei, kuris atliko finansų pervedimą į Berlyną. Be šių pinigų sukilėliai nebūtų galėję veikti.“ Žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka Berlyne liepos 4 d. K. Škirpa susitiko su Kaziu Lozoraičiu, šiam perdavė naujienas iš Lietuvos. Diplomatai tuomet nežinojo, kas nutiko Lietuvoje ir kaip į tai reaguoti. Buvo nutarta laukti Lietuvos Seimo rinkimų ir veikti jau po jų, kai bus akivaizdu, kad Lietuva okupuota. Visi diplomatai padarė pareiškimus prieš Lietuvos okupaciją. Susirinkę pas K. Lozoraitį rugsėjo mėnesį jie įkūrė Lietuvos tautinį komitetą. „Kadangi Paryžius jau buvo okupuotas, Londonas bombarduojamas, politinių sprendimų priėmimo centru pasirinktas Berlynas, kuriame rezidavo Škirpa. 1940-ųjų lapkričio 17-ąją jo bute įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas. Jame dalyvavo pabėgę Lietuvos valstybės tarnautojai, karininkai“, – pabrėžė V. Valiušaitis. 1941-ųjų kovą K. Škirpa pradėjo domėtis gestapas, tad kilo abejonių dėl sklandaus sukilimo organizavimo. „Birželio 14-ąją Lietuvoje prasidėjo trėmimai, o Škirpą Berlyne aplankė gestapo agentas, buvęs Vilniaus saugumo viršininkas Stasys Čenkus. Škirpai jis pateikė ultimatumą: lietuviai negali sudaryti Vyriausybės ir skelbti kreipimosi į tautą. Lietuvą iki karo pabaigos valdys kompetentingi vokiečių organai, o lietuviai gali būti tik pagalbininkai. Reaguodamas į tai Škirpa parašė memorandumą vokiečių valdžiai. Vėliau jis buvo internuotas Berlyne, neleidžiant jam išvykti į Lietuvą“, – pasakojo V. Valiušaitis. Pranešėjo teigimu, sukilimo organizatoriai buvo parengę keturis scenarijus. Realistiškiausias jų numatė krašto valdymo perėmimą tuo metu, kai įžengiant vokiečiams trauksis sovietai ir tuomet vokiečiai turės atsižvelgti į įvykusį faktą. „Vienintelėje Lietuvoje šis sukilimas pavyko – birželio 23–29 dienomis Lietuvos laikinoji Vyriausybė jau veikė kaip laikinoji Lietuvos valdžia, nors ir be jos struktūrų, – atkreipė dėmesį V. Valiušaitis. – Vokiečiai birželio 26 dieną įžengę į Kauną iškart paskelbė, kad valdžia priklauso vokiečiams, visi ginklai ir amunicija turi būti perduoti jiems. Komunistai, ypač dalyvavę represijose prieš Lietuvos gyventojus, buvo suimami. Pirmieji žydų šaudymai Lietuvoje prasidėjo liepos 4 dieną, o mėnesio pabaigoje į Lietuvą atvyko komisaras Hinrichas Lohse – jis perėmė valdžią. Adrianas von Rentelnas tapo Lietuvos generalinės srities viršininku, o apie Lietuvą buvo kalbama kaip apie buvusią Lietuvos Respubliką. Rugpjūčio 5 dieną Lietuvos laikinoji Vyriausybė savo veiklą sustabdė. Rugsėjo 15-ąją LAF įteikė memorandumą vokiečiams – jame pabrėžiamas Lietuvos laisvės atkūrimas, o ne bendradarbiavimas su vokiečių valdžia. Šie atsakydami į šį memorandumą sukilimo vadovą Leoną Prapuolenį uždarė į Dachau koncentracijos stovyklą, o patį LAF uždarė.“ Diplomatas, pulkininkas Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka Sukilėliai kovojo prieš Vokietijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą
Su kuo kovojo sukilėliai? Tokį klausimą iškėlė istorikas, Seimo narys dr. ARVYDAS ANUŠAUSKAS. Jis pristatė pranešimą „Sovietinis lietuvių tautos naikinimas ir sukilimas“. Pasak pranešėjo, svarbu akcentuoti, kad sukilėliai organizavosi prieš tuometinę nacistinės Vokietijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. 1940-aisiais daug žmonių matė politinės situacijos kaitą ir svarstė, kas gali nutikti Lietuvai. Šalis dar nebuvo okupuota, bet buvo akivaizdu, kad gali prarasti nepriklausomybę. Lietuvių diplomatai kalbėjo apie galimą Vokietijos pralaimėjimą, o dauguma karininkų buvo nusiteikę gerokai palankiau Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atžvilgiu nei Vokietijos. „Įvykus Lietuvos okupacijai lietuvių organizacijos išnyko, bet žmonės išliko, jie telkėsi pogrindyje buvusių organizacijų pagrindu. Okupantai tokius asmenis ėmė prevenciškai naikinti, izoliuoti arba eliminuoti iš Lietuvos. Nė vienas sukilimas, prasidėjęs Antrojo pasaulinio karo metu, nebuvo organizuotas taip, kaip 1941-ųjų sukilimas. Jie vyko kitomis sąlygomis, – atkreipė dėmesį A. Anušauskas. – Tačiau pabrėžiu: 1941-ųjų birželio 23-iąją prasidėjęs sukilimas vyko laikotarpiu, kai Sovietų Sąjunga buvo Vokietijos sąjungininkė – gana artima. Kelčiau versiją, kad 1941-ųjų pavasarį, žinodama, kad vyksta LAF organizavimasis, kad gali susiorganizuoti laikinoji Vyriausybė, sovietų valdžia vykdė suėmimus pagal vokiečių pateiktą informaciją. Vilniaus štabas buvo likviduotas. Škirpai buvo perduotas įspėjimas – kai vokiečių kariuomenės daliniai žygiuos į Lietuvą, lietuviai neturėtų savavališkai sudaryti Vyriausybės, nes neturi kompetentingų Vokietijos įstaigų sutikimo. Vokiečiai nenorėjo jokio sukilimo.“ Pasak A. Anušausko, Lietuvoje aplinkybės klostėsi taip, kad sukilimas negalėjo neįvykti, nors buvo sunaikinta daug jam besiruošiančių grupių. NKVD tuo įtarė 1234 asmenis, o kur dar Vilniuje sekti žmonės. Vyko masinis teroras, tarp 1940 ir 1941 m. teroro aukų atsidūrė apie pusantro tūkstančio mokytojų, beveik tūkstantis policininkų, daugiau kaip pusė tūkstančio karininkų, 900 žemesnio rango kariškių, 146 dvasininkai ir vienuoliai. Istorikas, Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas. Karolinos Gudžiūnienės / ELTA nuotrauka Teroras buvo nukreiptas prieš žmones, tarnaujančius savo valstybei. Aukomis tapo ne tik lietuviai – tarp suimtųjų buvo 5 tūkst. lenkų, apie 2600 žydų, pusė tūkstančio rusų. Į tremtį ir lagerius išvežta 21 tūkst. žmonių. Sukilimo dalyviai siekė išvaduoti kalinius. „Deja, ne visur pavyko taip, kaip Lietuvoje – žinome apie tūkstančius kalinių, nužudytų Lvivo kalėjime; tas pats vyko Estijoje, Latvijoje. Lietuvoje irgi galėjo taip atsitikti, nes jau birželio 22 dieną NKGB tardymo skyriaus viršininkas Ausiejus Rozauskas pasiūlė išskirti pavojingiausius kalinius ir sušaudyti, neturint galimybių visus juos evakuoti iš kalėjimo. Tokių asmenų suskaičiuota 400 iš poros tūkstančių tuo metu kalėjusiųjų Kauno kalėjime. Situacijai besikeičiant, pirmą valandą nakties iš Kauno pabėgo visa sovietinė teroro organizatorių vadovybė. Ji spėjo išsivežti apie šimtą būsimų Červenės ir Bigosovo sušaudymo aukų. Iš Vilniaus planuota išsivežti apie 1700 kalinių, tačiau mieste dalis vagonų nuo geležinkelio ešelonų buvo atkabinta. Pavyko išvežti 606 kalinius. Tuo tarpu kitose šalyse kalėjimuose buvo sušaudyta tūkstančiai kalinių, pavyzdžiui, Vakarų Ukrainos kalėjimuose sušaudyti 8789 kaliniai, išvežta 45 tūkstančiai. Sukilėliai išvadavo 270 kalinių. Kaune sukilėliai gyvybę išsaugojo beveik porai tūkstančių kalinių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, Lietuvoje sukilimo metu iki birželio 25 dienos buvo išlaisvinti 3336 kaliniai“, – pabrėžė A. Anušauskas. Sukilimo metu buvo nužudyti 672 civiliai, pasitaikę raudonarmiečiams po ranka. Visi šie atvejai buvo suregistruoti 1941–1942 m. Suregistruoti ir žuvę sukilėliai, o bendras tuo metu žuvusių ar nužudytų žmonių skaičius siekė apie porą tūkstančių. „Lietuvoje tokių žudynių niekas nebuvo matęs. Vokiečiai, jausdami žmonių nuotaikas, jas naudojo savo tikslams. Lietuvoje naciams sunkiai sekėsi išprovokuoti pogromus, tačiau jie atrado talkininkų vykdant sistemines ir masines žydų žudynes šalies provincijoje ar didžiuosiuose miestuose. Dalis buvusių sukilėlių įsitraukė į Holokausto akcijas“, – kalbėjo A. Anušauskas. Pasak jo, sukilimai Rytų Europoje turėtų būti tiriami nuosekliai, nes nė vienas jų neįvyko atsitiktinai. Sukilimai kilo jau paruoštoje dirvoje, tam buvo pretekstas. Sukilimas Ukrainoje
Ukrainos teritorija yra labai didelė, todėl sunku suprasti visą joje vykusio sukilimo vaizdą, pabrėžė istorikas, Lvivo politechnikos nacionalinio universiteto dėstytojas dr. ROMANAS KUZMYNAS. Jis konferencijoje skaitė pranešimą „1941 m. sukilimas Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje: panašumai ir skirtumai“. 1939 m. Europoje susiformavo du totalitariniai režimai – nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga; 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Ribbentropo–Molotovo paktas. Vadovaujantis juo Lenkija buvo pasmerkta sunaikinimui, dviem agresoriams pasidalinus jos teritoriją, ir pradėtas Antrasis pasaulinis karas. Po okupacijos, įvykdytos 1939-aisiais Vakarų Ukrainoje, ėmė aktyviai veikti Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), kurios vadas buvo Andrijus Melnikas. Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. „Wikimedia Commons“ nuotrauka 1940 m. OUN suskilo į dvi grupuotes: nuosaikesnę, vadovaujamą Andrijaus Melnyko (OUN-M), ir radikalesnę bei kovingesnę, sudarytą daugiausia iš jaunosios kartos atstovų, vadovaujamą Stepano Banderos (OUN-B). „Organizacija ketino tęsti kovą ir 1939-aisiais susidariusią situaciją vertino kaip tam palankią, siekdama sujungti visą Ukrainos valstybę, – teigė pranešėjas. – Sukilimas buvo planuojamas 1939-ųjų pabaigoje. Ternopilio srityje vyko lokalūs sukilimai, juose dalyvavo tūkstančiai Ukrainos nacionalistų organizacijos narių. Jie neturėjo vieno koordinacinio centro, ir tai mažino jų rezultatyvumą. Organizacijos koncepcija buvo peržiūrėta, nuspręsta vykdyti geriau suplanuotas akcijas, tad lokalūs sukilimai buvo sustabdyti. Jaunieji radikalai kartu su Stepanu Bandera sudarė atskirą organizacijos dalį. Krokuvoje buvo įkurtas organizacinis štabas, jo nariai buvo atsakingi už sukilimo vykdymą Vakarų Ukrainoje. Viskas turėjo būti paruošta 1940-ųjų gegužės mėnesiui, tačiau NKVD organams pavyko sužinoti apie šį planą. Areštavus apie tūkstantį organizacijos narių sukilimo planavimas buvo sustabdytas. Siekiant įbauginti visuomenę buvo vykdomi vieši teismai, jie dažnai baigdavosi mirties nuosprendžiais. 1939–1941 metais buvo nužudyta daugiau nei 16 tūkstančių organizacijos narių. Nepaisant tokio susidorojimo, ji išsaugojo savo įtaką ir pajėgumą.“ 1941-ųjų gegužės ir birželio mėnesiais iš Vakarų Ukrainos buvo ištremta 300 tūkst. asmenų. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Vakarų Ukrainoje buvo tremiami valstybės tarnautojai, policininkai, mokytojai, kunigai. Nepaisant trėmimų, Lvive pradėtas formuoti senjoratas, ateities Ukrainos vyriausybė. Siekiant atgauti Ukrainos nepriklausomybę buvo siekiama į vieningą organizaciją suburti visus buvusius šalies nacionalistų organizacijų narius. Vadu buvo numatytas Ivanas Klimivas. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Ukrainos nacionalistai tikėjosi bendradarbiavimo su Vokietijos Abveru; veiksmai buvo koordinuojami. Traukiantis sovietų valdžios pareigūnams, Vakarų Ukrainos sukilėliai sprogdino tiltus, naikino telegrafo ir telefono linijas, kai kuriuose miestuose puolė kalėjimus, siekdami išlaisvinti kalinius. Birželio 23 d. sukilėliai pradėjo kovas Lvivo priemiesčiuose, sukeldami nomenklatūros paniką. Pirmomis karo dienomis NKVD ėmė vykdyti sušaudymus kalėjimuose (sušaudyta per 25 tūkst. asmenų), tačiau susidūrė su chaotišku kalinių pasipriešinimu. Okupacinė vokiečių administracija pasinaudojo kalėjimų atidarymu savo propagandai. Vytauto Didžiojo tiltas Kaune, susprogdintas atsitraukiančios Raudonosios armijos 1941 m. Wikipedia.org nuotrauka „Visuomenė buvo suskaldyta, patyrusi daug žiaurumų, tad ši emocijų banga prisidėjo prie pogromų, – atkreipė dėmesį pranešėjas. – Vokiečių valdžia siekė nuvertinti sukilėlių iškovotus rezultatus. Birželio 30-ąją vokiečių ir ukrainiečių būriai įžengė į miestą, Ukrainos nacionalistų organizacijos atstovai paskelbė Ukrainos valstybingumo atkūrimą. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, 1941-ųjų rugpjūtį Vokietijos valdžia pradėjo areštus ir Ukrainos policijos, ateityje turėjusios tapti šalies kariuomenės branduoliu, nuginklavimą. Organizacijos lyderiai Stepanas Bandera ir Jaroslavas Stecko atsidūrė Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Vokietija neketino pripažinti Baltijos valstybių ir Ukrainos valstybingumo, nors turėjo tokios patirties su Slovakija ir Kroatija. 1941-ųjų rugpjūčio 5 dieną Vakarų Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, laikinoji vyriausybė buvo išformuota. Laimė, jūs turėjote savo valstybę, kuri egzistavo tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Tai leido sukaupti lėšas LAF sukilimui; turėjote ir diplomatinių atstovybių tinklą. Deja, Vakarų Ukraina tokių galimybių neturėjo, joje veikė partizanai. Lietuvoje buvo susiformavęs elitas, o Vakarų Ukrainoje jis tik buvo pradėtas formuoti. Tai lėmė daug konfliktų, kruvinų sąskaitų suvedinėjimų.“ Partizaninis pasipriešinimas Latvijoje
„Nors Latvijoje pasipriešinimas nepasiekė tokių įspūdingų rezultatų kaip Lietuvoje, vis dėlto buvo įvykių, vertų paminėti“, – pabrėžė Latvijos istorikas dr. JANIS TOMASEVSKIS. Jis pristatė pranešimą „Latvijos ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje: apžvalga ir tyrimo problemos“. Pasak pranešėjo, prasidėjus sovietų okupacijai Latvijos kariuomenė buvo išformuota, dalis karininkų buvo represuoti, dalis dezertyravo. Traukiantis sovietams jie slapstėsi ir organizavo partizanų būrius. Prasidėjus deportacijoms, latviai ėmė kurti pasipriešinimo judėjimą. Buvęs karinis atašė pulkininkas Aleksandras Pelsneras ir karinis atašė Lietuvoje pulkininkas leitenantas Viktoras Deglavas suvienijo keturis šimtus latvių Vokietijoje ir suorganizavo Latvijos karių dalinį. Judėjimas, įkurtas Marienburge, palaikė ryšius su Vokietijos organizacijomis, tačiau šie žmonės negalėjo užmegzti stiprių ryšių su Latvijos pogrindžiu. Latvijoje vyko partizaninis pasipriešinimas. Absoliuti dauguma partizanų buvo kariai. Jie daugiausia kovojo su nedidelėmis besitraukiančių sovietų grupėmis, puldami jas iš pasalų. Latvijos partizanams dar iki vokiečių pasirodymo pavyko išlaisvinti penkis rajono miestus ir trylika smulkesnių miestelių. Didžiausias mūšis įvyko liepos 4 d. Limbažėje, jame dalyvavo 180 partizanų. Liepos 1 d. vokiečių kariuomenei įžengus į Rygą, Einzatsgruppe vadas Franzas Walteris Stahleckeris pareikalavo sudėti ginklus, o liepos 8 d. uždraudė visų nepriklausomų Latvijos dalinių egzistavimą. Šis asmuo buvo atsakingas už Holokausto vykdymą Latvijoje, prie to prisidėjo įkurti Latvijos pagalbiniai policijos daliniai. Karo istorikas, Seimo narys dr. Valdas Rakutis. Ievos Budzeikaitės nuotrauka Baigdamas konferenciją jos moderatorius istorikas, Seimo narys dr. VALDAS RAKUTIS pabrėžė: „Neturime teisės retrospektyviai vertinti sukilimo, žvelgdami iš savo komfortiškos pozicijos. Sukilimai nėra rengiami iš anksto suplanavus, išgėrus kavos – jie tiesiog vyksta. Taip atrodė Tado Kosciuškos sukilimas ir kiti. Jei nieko nedarysime, jei jaunajai kartai nerodysime tokių žmonių, kurie kovojo, nors jiems ir nepasisekė, mes prarasime laisvę. Jei bijai padaryti klaidų – tu nieko nedarysi. Jei nieko nedarysi – tu susitaikysi. Jei susitaikysi – praeis dvi kartos, ir tu ištirpsi.“ Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Rasa Baškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
