Auksinių scenos kryžių atgarsiai: neskoningi juokeliai, neaiški sistema ir smunkantis prestižas

Kovo 27-ąją scenos menų bendruomenė tradiciškai atšventė Tarptautinę teatro dieną – Valstybiniame jaunimo teatre vyko Auksinių scenos kryžių apdovanojimai, skirti iškiliausiems šio meno kūrėjams pagerbti.

Tačiau šių metų ceremonija, anot teatro kritikės INGRIDOS RAGELSKIENĖS, ne išryškino šventę, o atskleidė gilėjančią krizę – įtampą tarp scenos menų bendruomenės ir Kultūros ministerijos, neaiškią nominacijų sistemą bei mažėjantį apdovanojimų prestižą.

Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 105 scenos meno kūrinių, sukurtų 2025 m., išrinko kandidatus ir nominantus režisūros, pagrindinių ir antraplanių vaidmenų, dramaturgijos, scenografijos, kostiumų ir technologijų dizaino, muzikos, šokio, spektaklių vaikams ir jaunimui, tarpdisciplininio meno ir pradedančiojo menininko kategorijose.

2026 m. Auksinių scenos kryžių apdovanojimo ceremonija. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Bulvariškumas, ironija ir pašaipa

„Transliaciją žiūrėjau kitą dieną ir galiu pasakyti, kad atsitolinusi nuo emocijų matau gilią akivaizdžią reputacinę krizę. Mano galva, jeigu ši šventė buvo bandymas numalšinti įtampą ir nesusikalbėjimą tarp Kultūros ministerijos ir scenos menų atstovų, atsitiko atvirkščiai – visa tai tik pagilėjo“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba I. Ragelskienė.

Jos nuomone, šių metų ceremonija labiau priminė šou nei aukščiausius šalies scenos menų apdovanojimus – buvo daug bulvariškumo, ironijos ir pašaipos.

„Nežinau, kokia dalimi šiuo metu Kultūros ministerija finansuoja Auksinių scenos kryžių apdovanojimus, bet faktas, kad tai jos įsteigta ir administruojama. Finale matėme daug pašaipos šventės ir iniciatorių atžvilgiu. Daug ironijos ir ne visada skanaus humoro. Dėl to ir buvo girdimas, kaip viena antraštė skelbė, baubimas ir švilpimas“, – atkreipia dėmesį teatrologė.

Teatrologė Ingrida Ragelskienė. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Kritikos sulaukė ir kai kurie ceremonijos sprendimai bei viešojo komunikavimo detalės – renginio svečiams buvo pateikti aprangos reikalavimai, suskirstyti pagal lytį, o eteryje nuskambėjo ir dalis prieštaringai vertinamų vedėjų replikų.

„Aš visapusiškai pritariu kolegės Sigitos Ivaškaitės minčiai, kad šiandien griežtai skirstyti aprangą į kelnes ir sukneles, vyrišką ir moterišką, pastarajai suteikiant daugiau pasiūlymų ir pageidavimų, yra tikrai įžeidu. Taip pat vienas iš neskaniausių momentų buvo aktoriaus Simono Storpirščio replikos apie kolegės kojas – tai neturėjo patekti į eterį“, – sako ji.

Perkrauta sistema ir prarandamas vertinimas

Teatro kritikės manymu, ši krizė susijusi ir su paties konkurso skaidrumu – jo organizavimo taisyklėmis ir viešinimu.

„Pritarčiau Oskaro Koršunovo apibendrinimui, kad tai iš esmės nesureguliuota, labai kontekstuali, subjektyvi, konjunktūrinė ir politizuota vertinimo sistema“, – tvirtina I. Ragelskienė.

Jos manymu, 105 kandidatai pelnyti Auksinius scenos kryžius parodo iškreiptą sistemą: kai teatrai gali teikti maksimalų premjerų skaičių, natūraliai renkamasi pateikti kuo daugiau darbų, nepaisant jų kokybės. Dėl to sąrašas išsiplečia iki sunkiai aprėpiamo masto, nors, anot pašnekovės, vertų komisijos dėmesio spektaklių yra gerokai mažiau.

„Taip, kaip po kiekvieno spektaklio atsistoję plojame, bet paskui greitai sprunkame į rūbinę, panašiai ir su šiuo sąrašu: šalia iškilių, įdomių, vertingų ir drąsių pastatymų matai daug gryno mėgėjiškumo. O šis suformuotas sąrašas įpareigoja komisiją viską peržiūrėti – tai didina papildomą krūvį tiek komisijai, tiek premiją administruojančiai Kultūros ministerijai“, – aiškina I. Ragelskienė.

2026 m. Auksinių scenos kryžių apdovanojimo ceremonija. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

„Mano galva, tai nesureguliuoti dalykai. Galbūt užtektų valstybiniams teatrams patiems apsispręsti, kuris jų pastatymas yra geriausias, ir tik jį pateikti“, – mano pašnekovė.

I. Ragelskienė taip pat kalba ir apie beveik nenaudojamą mechanizmą nepriklausomiems scenos menų vertintojams patiems teikti kandidatūras tų, kurie dar nesulaukė komisijos dėmesio, arba už tuos, kurie patys negali teikti paraiškų.

„Pavyzdžiui, šiemet pateikiau Beno Šarkos kandidatūrą už jo naujausią premjerą kaip nepriklausoma kritikė, o anksčiau esu teikusi ir Keistuolių teatro premjerą. Aš turiu teisę pateikti tai, kas, mano vertinimu, vertinga, bet dar nepastebėta“, – priduria ji.

Menininkas Benas Šarka ir aktorius Darius Meškauskas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Kategorijų logika: kas iš tiesų vertinama?

Šiais metais režisūros kategorijoje Auksinį scenos kryžių pelnė režisierius Adomas Juška už spektaklį „Priešinimosi melancholija“ (Juozo Miltinio dramos teatras).

Pagrindinių vaidmenų kategorijose laimėjo aktoriai Dominykas Vaitiekūnas (miuziklas „Hedwig and the Angry Inch“, „Darbininkai“, „Menų spaustuvė“) ir Vaidilė Juozaitytė (spektaklis „Šok, Edita, šok“, Valstybinis Šiaulių dramos teatras).

Režisierius Adomas Juška. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Tačiau, anot teatro kritikės, kai kurie šių metų sprendimai kelia klausimų. Vienas jų – dramaturgijos kategorija, kurioje nugalėjo režisierė Laura Kutkaitė su spektakliu-performatyvia paskaita „tremolo“.

„Kodėl dramaturgijos kategorijoje laimėjo kūrinys, neturintis konkrečios pjesės ir statytas pagal režisūrinės bendros kūrybos principą? Galbūt čia buvo atsižvelgta į Jaunimo teatro kryptį dirbti su literatūros inscenizacijomis arba siekta pasirodyti itin šiuolaikiškiems, tačiau tuomet kyla klausimas: kodėl nėra kitų stiprių inscenizacijų, tokių kaip „Mane vadina Kalendorium“ ar „Jūra vandenynas“?“ – kelia klausimą kritikė.

Ji taip pat svarsto, kaip tokiame kontekste vertinami dramaturgai – pavyzdžiui, Herkus Kunčius ar jauna dramaturgė Marija Kristina Kulinič, kurios kūryba sulaukė tarptautinio pripažinimo. Tai, anot jos, kelia platesnį neaiškumą – ar šioje kategorijoje vertinama dramaturgija kaip kūrinys, ar paties dramaturgo indėlis?

„Dramaturgai, kurie pernai reikalavo sau daugiau dėmesio ir jį pelnytai gavo, neturėtų būti visiškai patenkinti tuo, kas įvyko šiemet“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako I. Ragelskienė.

Režisierė Laura Kutkaitė. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Taip pat, anot teatro kritikės, šokio kategorija šiemet tapo savotišku maištu – ją laimėjo šokėja, aktorė Sigita Mikalauskaitė ir aktorius Telmanas Ragimovas už vaidmenis įsivaizduojamoje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio operoje „Jūratė“.

Ji atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju kyla klausimų tiek dėl paties žanro ribų, kai šokio apdovanojimas skiriamas ir aktoriui, tiek dėl nuopelnų paskirstymo – vertinamas pats šokis ar platesnė sceninė visuma: „Su visa pagarba laimėjusiesiems, tai – stiprus ir paveikus darbas, kuriame buvo sukurta įtaigi scenos magija, išryškinanti šokį ir jam padedanti atsiskleisti. Tačiau kyla klausimas, kam iš tiesų turėtų būti priskirtas šio kūrinio nuopelnas – patiems šokėjams, režisierei ar platesnei kūrybinei komandai?“

„Galbūt vienas balsas ir lėmė rezultatus, bet tada norėtųsi aiškesnio balanso. Mes niekada nesužinosime, kas už ką balsavo ir kokios buvo verdikto nuotaikos“, – atkreipia dėmesį kritikė.

Aktoriai Sigita Mikalauskaitė ir Telmanas Ragimovas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Metų lyderiai ir mažėjantis Auksinių scenos kryžių autoritetas

Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į platesnes teatro lauko tendencijas: „Šiemet Kauno nacionalinis dramos teatras įsiveržia į visiškus lyderius – jo strategija koncentruotis į tarptautinio lygio projektus duoda vaisių. Esu įsitikinusi, kad „Septynios vienatvės“ bus vienas rimčiausių konkurentų kitų metų apdovanojimuose.“

Tuo metu Lietuvos nacionalinio dramos teatro situacija, I. Ragelskienės vertinimu, kelia daugiau klausimų: „Nebelikus Łukaszo Twarkowskio pastatymų, turime visišką tylą. Net nebeaišku, kuo užsiima sostinės dramos teatras mėgindamas pateisinti nacionalinio vardą.“

Ji taip pat teigia, kad kai kurie spektakliai rodomi retai, o repertuaro kryptis išlieka neaiški: „Net specialiai pažiūrėjau, iš ko formuojamas repertuaras. „Quanta“ rodoma labai retai, o repertuarą iš esmės formuoja Antanas Obcarskas ir Oskaras Koršunovas. Tai byloja, kad atsirado tarpas ir reikėtų susigriebti.“

Spektaklis „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT). Lietuvos nacionalinio dramos teatro 85-ojo sezono pristatymas. Vilnius, 2024 m. rugsėjo 9 d. Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

Galiausiai, anot pašnekovės, vis svarbesnės tampa regionų organizuojamos šventės – tiek Klaipėdos „Padėkos kaukės“, tiek Kauno „Fortūnos“. Tačiau daugėjant pavienių apdovanojimų silpnėja Auksinių scenos kryžių autoritetas.

„Labai keista, kodėl nėra vidinės komunikacijos tarp didžiųjų apdovanojimų – mano galva, Auksiniai scenos kryžiai beveik susiniveliavo su kitais scenos menų apdovanojimais, ir nepasakyčiau, kad yra kuo nors reikšmingesni už Kaune teikiamas „Fortūnas“ ar Klaipėdos „Padėkos kaukes“. Kadangi tai formaliai aukščiausias teatro apdovanojimas, galbūt vertėtų labiau orientuotis į tarptautiškumą ir Lietuvos teatro reprezentaciją užsienyje“, – pasiūlymą pateikia I. Ragelskienė.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama