J. Micevičiūtė: krikščioniui mistika – tai tiesioginis, asmeniškai išgyvenamas santykis su Dievu
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Siela, nešdama atnašą Dievui, duoda Jam Šventąją Dvasią it sau priklausantį dalyką, kurį įteikia savo valia, idant Joje Jis save mylėtų taip, kaip nusipelno , o siela gauna neišmatuojamą pasimėgavimą ir palaimą matydama, kad duoda Dievui kaip nuosavą dalyką tai, kas pritinka begalinei Dievo būčiai“ („Gyvoji meilės liepsna“ (3, 79), Šv. Kryžiaus Jonas). Šių metų Knygų mugėje pristatyta naujausia ispanų kultūros tyrinėtojos ir krikščioniškosios mistikos ekspertės dr. JŪRATĖS MICEVIČIŪTĖS knyga „9 šv. Kryžiaus Jono kryžkelės. Mistikos mokytojo kelias“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2026 m.). Šv. Kryžiaus Jonas, vienas garsiausių ir paslaptingiausių Ispanijos šventųjų, gyvenęs XVI a., išgarsėjo mistine patirtimi, kurią perteikė poezijos ir prozos kūriniuose. Šiais metais minime jo 300 metų kanonizavimo jubiliejų ir šimto metų sukaktį nuo jo paskelbimo Bažnyčios mokytoju. Su J. Micevičiūte „Bernardinai.lt“ kalbasi apie Šv. Kryžiaus Jono mokymo, iš kurio galime pasisemti drąsos tikėti Dievo pažadu, aktualumą mūsų laikais. Kuo mūsų laikais aktualus šv. Kryžiaus Jono, XVI amžiaus mistiko, pasak kurio, „kad nueitum ten, kur nežinai, turi eiti per ten, kur nežinai...“, mokymas? Dauguma mūsų šiandieninių bėdų ir visos baimės kyla kaip tik dėl to, kad nežinome, kur einame, nežinome, ar įmanoma kur nors nueiti, ir apskritai nežinome, kodėl turime kur nors eiti ar nueiti. Ir jokia čia naujovė: nuo seniausių laikų kiekvienam, turinčiam bent per du pirštus smegenų (tardami šį priežodį ispanai prisideda pirštus prie kaktos), buvo aišku, kad žmogus pats savaime ir negali žinoti, kodėl ir kam jis įmestas į šį pasaulį – šis kuo puikiausiai gyvavo iki jo ir gyvuos, kai jo nebebus. Deja, likti stovėti neišeina, nes žmogus, kaip ir ryklys, jei neplaukia, ima skęsti. Vadinasi, telieka nuskęsti arba apsirūpinti bent kokiu vienkartiniu atsakymu į tuos klausimus – be to nė kojos iš namų neiškeltume. 
Jūratės Micevičiūtės nuotrauka Visgi šiandien išgyvename ir vieną naujovę (Dievas, kaip ir žadėjo, vis dar visa daro nauja): taigi, nors lipame ant to paties grėblio kaip Adomas ir Ieva, kiekviena karta tai daro savaip. Manau, mūsų laikai išsiskiria kaip niekada anksčiau stipriu įsitikinimu, kad gimstame jau viską žinodami ir kad kiaušinis mokyti vištą ne tik pajėgia, bet ir privalo. Beje, šiuos ir panašius priežodžius šiuolaikinė mada reikalauja atmesti kaip paternalistinę atgyveną. Patikėti, kad gimstame turėdami jau įdiegtus tikrovės žemėlapius ir judėjimo instrukcijas, tiesą sakant, gali tik visiškas naivuolis ar... išlepintas vaikas. Vos išėjus pro duris tikrovė greitai ir griežtai parodo, kad pasaulis pažįstamas tik darymo būdu: pačiam skaudžiai užlipus ant grėblio arba atsiklausus žinančiojo, kur tas grėblys guli, mat pats anksčiau ant jo užlipęs susigurino nosį. Deja, užuot paprašę tėvų ar senelių patarimo, verčiau slapčia užklausiame kokios dirbtinio intelekto programėlės. Ji atrodo ir protingesnė, ir dvasingesnė už gyvą žmogų, tad nė neįtariame, kokią pavojingą ją daro jos abstraktumas (atstumas nuo tikrovės): juk mašina, net jei remiasi daugybe interneto platybėse sukauptų liudijimų, atsakymus generuoja kaip matematikos formules – teoriškai, nesumokėdama už klaidas skausmu, nestatydama ant kortos gyvybės. Racionaliausia būtų klausimus apie gyvenimo prasmę užduoti žmogui, kuris jau nuėjo kelią ir ne nuėjo į kokį užkampį, o pasiekė patį geriausią tikslą. Vertingą tikslą pasiekusio žmogaus atsakymai tą aiškiai liudija: jo žodžiuose skamba nesuvaidinta laimė ir džiaugsmas. Tiesiog paskaitykite dar kartą – lėtai ir pasimėgaudami – teksto pradžioje jūsų pacituotą „Gyvosios meilės liepsnos“ gabaliuką. Šis kūrinys – apie visų mūsų tikslą, paties Dievo kalno viršūnėje mums paruoštą gausiausią puotą. Galbūt kaip tik nuoširdus ir jokia abejone neatmieštas Kryžiaus Jono mokymo džiaugsmingumas šiandien mus ir patraukia. Juo taip norisi patikėti, kad kojos pačios išneša pro duris į kelią, kurio dar nepažįsti, bet pakanka matyti, jog Kryžiaus Joną jis nuvedė į nuostabų tikslą. Štai kodėl Bažnyčia 1926 metais jam suteikė Mokytojo titulą: taip patvirtinama, kad jis turėjo retą Dievo dovaną pasidalinti su kitais tuo, ką asmeniškai atrado ir išgyveno.
Gal mums prieš akis – viena retai pasitaikančių nežemiškų, pusiau angeliškų būtybių, kurios prasklendžia virš žemės purvo nė pėdų nesusitepusios? Prisipažįstu, kad įdomiai ir įtraukiai parašyti apie tokį, regis, nuobodžiai vientisą žmogų man ir buvo didžiausias iššūkis.
Šv. Kryžiaus Jonas kalba apie savo patirtą santykį su Dievu. Dievo meilę jis išgyveno didžiulės kančios metu, kai baisiomis sąlygomis buvo devynis mėnesius laikomas nelaisvėje Toledo vienuolyne, priklausiusiame ankstesnės regulos karmelitams, kurie reikalavo, kad jis atsisakytų vienuolijos reformos. Paprastas mirtingasis galėtų pasijusti Dievo atmestas, tačiau Šv. Kryžiaus Jonas po šios patirties parašė didžiuosius savo poezijos ir prozos kūrinius. Ką iš tokios patirties galime pasisemti mes, šiuolaikiniai žmonės? Neteisingo kalinimo epizodas – neabejotinai svarbiausia, lemiama kryžkelė Kryžiaus Jono gyvenime. Jo liudijimas glumina: nejaugi įmanoma pereiti per kančią su tokia šventa kantrybe? Jis net neburnojo prieš žmones ir prieš Dievą kaip vargšas biblinis Jobas. Ir apskritai šis basasis karmelitas atrodo per daug šventas, buvęs toks nuo lopšio iki karsto. Kitaip nei kiti mano knygose pristatyti šventieji Teresė Avilietė ar Ignacas Lojola, nėra jokių žinių apie galimas Kryžiaus Jono jaunystės nuodėmes ar bent sąmyšius ir audras. Gal mums prieš akis – viena retai pasitaikančių nežemiškų, pusiau angeliškų būtybių, kurios prasklendžia virš žemės purvo nė pėdų nesusitepusios? Prisipažįstu, kad įdomiai ir įtraukiai parašyti apie tokį, regis, nuobodžiai vientisą žmogų man ir buvo didžiausias iššūkis. Tačiau negalėjau likti beviltiškai užstrigusi prie balto popieriaus lapo. Nutariau pasekti Kryžiaus Jono pėdomis atidžiau, skaitydama jo kūrinius, ypač poeziją (autobiografijos ar prisiminimų jis nepaliko – nemėgo kalbėti apie save). 
Francisco de Zurbarána, „Šv. Kryžiaus Jonas“ (1656 m.). Katovicų (Lenkija) arkidiecezinio muziejaus vertybė. Wikipedia.org nuotrauka Atsivėrė visai kitoks paveikslas: nepaprastai tikras žmogus, nuosekliai ir be kompromisų rinkęsis ištikimybę kiekvienoje gyvenimo kryžkelėje nuo pat tos akimirkos, kai sau vardu pasiėmė žodį „kryžius“. Tokiu būdu Jonas pažadėjo Dievui (ir sau), kad nemurmėdamas priims net skaudžiausius išmėginimus ir iš visų jėgų pasistengs rasti jų prasmę. Jis taip ir elgėsi kiekvieną savo gyvenimo akimirką iki pat mirties, kai, pajutęs ją artinantis, paprašė brolius paskaityti jam iš „Giesmių giesmės“. Stipriai guodžia matyti, kad toks trapus žmogutis gali išlikti toks džiugiai atsparus iki galo ištverdamas viską: ir akinamus dvasios skrydžius, ir panardinimą į juodžiausias tamsybes. Mes, save laikantys tikinčiais, teoriškai žinome, kad gūžiamės Dievo delne, Jo laikomi virš nebūties bedugnės. Tačiau kiek iš mūsų išdrįstame praktiškai pasitikėti ta laikančia ranka be išlygų, iš anksto ir visai neapsidraudę? Apsispręsti priimti iš Jo taip pat ir tai, kas nepatogu, gelia, skauda – tamsiąją naktį. Štai kodėl ne visos tamsios naktys nuskaistina, pagrįstai perspėja Thomas Mertonas. Jis išmoko Kryžiaus Jono pamoką: tamsybės veikia ne savaime, bet tik kai patys imamės iš visų jėgų saugoti savyje meilingą dėmesingumą – sukandę dantis toliau bent abstrakčiai tikėti Dievo pažadu. Kaip mažoji Teresėlė, kuri, tamsiosios nakties užgriūta, Tikėjimo išpažinimą užsirašė krauju, ar Evangelijoje aprašytas tėvas, sušukęs Jėzui: „Tikiu, padėk mano netikėjimui.“ Nieko nuostabaus, kad Kryžiaus Jonas genialiuosius kūrinius parašė tik išgyvenęs kalinimą: jis neturėjo, ką pasakyti, kol pats nepatyrė ir asmeniškai neįsitikino, jog Dievas tikrai vykdo pažadus. Tik perėjęs Toledo kančią kietakaktis jaunuolis maksimalistas tapo jautriu dvasios mokytoju kitiems: jis išbandė kelią ir dabar jau galėjo parodyti jį visiems, panorusiems „nueiti ten, kur nežinai“. Airių karmelitas Iainas Matthew, knygos „Dievo įsiveržimas: dvasinė kelionė su šv. Kryžiaus Jonu“ (Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas, 2019 m.) autorius, rašo: „Tai yra didžiausia Jono dovana: jis ne tiek paaiškina, ką turime daryti, ar žemėlapyje parodo tikslią mūsų buvimo vietą, kiek atitraukia uždangą ir parodo, kad kelionė yra reali.“ Kaip suprasti tokią mintį? Manau, čia kalbama apie Kryžiaus Jono įtaigumą: jis nepaliko nė vieno pamokymo, kurio nebūtų patvirtinęs savo gyvenimu, todėl labai sunku juo suabejoti. Kai matai žmogų, žengiantį per gyvenimą su tokiu tikrumu, norom nenorom šiek tiek patiki, kad po kojomis jis jaučia tvirtą kelią. Tai viliojantis vaizdas šiais visuotinio netikrumo laikais, kai nė bičiulio vaizdo žinute nedrįsti patikėti: o gal čia dar vienas DI pokštas ar kas blogiau? Beje, Kryžiaus Jono tvirtumas turi tiek lankstumo ir gyvybės, kad jo neapkaltinsi fanatizmu: fanatiko žodžiai ir poelgiai visada kieti, nes jis užsimerkęs būgnija tiesas, niekaip nederančias su tikrove, tad tenka ją visaip gniaužyti ir sprausti į dirbtinės grožybės rėmą. Tikėjimo žmogus net ir reikliausią mokymą perteikia švelniai, lyg tyliai stebėtųsi, kad kiti gali šitaip paikai spirtis ir nesiekti paragauti tokios visa pranokstančios saldybės. Pats Kryžiaus Jonas turbūt Dievo paliestas nustebo ne menkiau nei Petras, kai Jėzus įsakmiai, bet švelniai padrąsino ateiti vandeniu: tik žengęs per valties kraštą į riaumojančios audros tamsybę jis suprato, kad tik dabar yra visiškai saugus ir tvirtai stovi. 
Šv. Kryžiaus Jono skulptūra pirmojo jo įsteigto vienuolyno Duruele vietoje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka Taip ir Kryžiaus Jonas užkrečia tvirtu savo tikėjimu, kad Dievas yra ištikimas: Tas, kuris Apreiškime prižadėjo tiek didžių dalykų ir juos išpildė, be menkiausios abejonės išpildys ir likusius, dar didesnius, pažadus. Į Viešpaties meilės glėbį tikrai įmanoma nueiti, ramiai pareiškia Kryžiaus Jonas, ir pareiškia taip įtikinamai, kad nejučia imi ir patiki, jog vanduo (kuriuo dar niekada nesi ėjęs) yra saugesnis nei svyruojanti valtis, kurioje sėdi baimingai įsikibęs į kraštus. Ar Šv. Kryžiaus Jonas yra realistas? Kaip jis žiūri į žmogų? Ar jis kelia ne per didelius reikalavimus teigdamas, kad reikia atsisakyti kūno ir dvasios džiaugsmų keliaujant į vienybės su Dievu viršūnę? Tarp dvasios mokytojų sunku rasti didesnį realistą už Kryžiaus Joną. Jis be užuolankų sako: jeigu jau einame į patį didžiausią ir labiausiai pasimėgautiną dalyką, švelniausio ir dosniausio Tėvo glėbį, ar nėra kvaila pakeliui stabčioti pauostyti kiekvieną gėlytę? Turėtume iš visų jėgų skubėti kuo tiesesniu keliu pasiekti tą gausą ir saldybę, nebent... netikime mums tą pažadėjusiu Dievu. Vadinasi, problema yra mūsų nepatiklumas, jei verčiau renkamės trupinius, krentančius nuo Dievo stalo (taip Kryžiaus Jonas vadina mažyčius mūsų kūno ir dvasios džiaugsmelius), užuot skubėję atsisėsti prie to gėrybėmis lūžtančio stalo ir įsitraukti į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios puotą, kurioje esame pakviesti dalyvauti. Tiek ir tėra Kryžiaus Jono griežtumo – jis paprasčiausiai nori visko ir aukščiausiu laipsniu. Beje, iš mylinčio Dievo glėbio neišskiriamas nė varganas mūsų kūnas: juk Jėzus Kristus pašventino jį (ir visą medžiaginį pasaulį), kai įsikūnijo, o vėliau nusinešė kūną – perkeistą perėjimo per mirtį ir prisikėlimą – į dangaus puotą. Netgi ir čia, žemėje, neaprėpiama dvasinio pasimėgavimo švelnybė išsiliejusi per kraštus pasiekia kūną – iki pat kaulų čiulpų, rašo Jonas. Tokie teiginiai nebūdingi atšiauriam asketui. Tai – stereotipinis Kryžiaus Jono paveikslas, susiformavęs XVII amžiuje, kai geranoriški jo mylėtojai nėrėsi iš kailio įrodinėdami jo šventumą.
Deja, kaip kandidatas į altorius Kryžiaus Jonas kėlė didelių abejonių Baroko laikų žmogui. Jis gimė elgetų šeimoje, nepadarė efektingų stebuklų, tad teliko pabrėžti jo askezes. Argumentas nesuveikė – Kryžiaus Jonas kanonizuotas tik 1726-aisiais, jau Apšvietos laikais. Tačiau griežto sausuolio etiketė taip ir liko jam prilipusi.
Deja, kaip kandidatas į altorius Kryžiaus Jonas kėlė didelių abejonių Baroko laikų žmogui. Jis gimė elgetų šeimoje, nepadarė efektingų stebuklų, tad teliko pabrėžti jo askezes. Argumentas nesuveikė – Kryžiaus Jonas kanonizuotas tik 1726-aisiais, jau Apšvietos laikais. Tačiau griežto sausuolio etiketė taip ir liko jam prilipusi. Patariu tiesiog jos nepaisyti ir drąsiai atsiversti jo raštus, o pradėti geriausia nuo laiškų ir patarimų ar poezijos. Ten nuo pirmų eilučių atsiskleidžia jautrumas ir neįtikėtina kantrybė: šis dvasios mokytojas nė akimirkos nepamiršta, kad sielą reikia vesti ne septynmyliais žingsniais, bet jos pačios ritmu, dažnai – mažais vaikiškais žingsneliais. Jis nereikalauja, kad mokinys po pirmos gardžios maldos virstų bekūniu angelu ar per porą dienų valingai taptų nauju žmogumi – taip save prievartaujame tik mes patys, kiekvieną sausio 1-ąją surašydami ilgą užmojų sąrašą, apsimesdami nepastebintys, koks jis panašus į rašytą pernai ir užpernai... 
Šv. Kryžiaus Jono kenotafas Ubedos basųjų karmelitų vienuolyno koplyčioje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka Ne mažiau realistiškai Kryžiaus Jonas žvelgia ir į patį ėjimo procesą: niekur nenueisi, jei stabčiosi šalikelėje nusiskinti kiekvieną žemuogę ar lakstysi į šonus smalsauti, kur veda vienas ar kitas takelis, – šitų turime atsižadėti, nes mums tiesiog neduota tiek daug laiko, kad jį gaištume iš mokslinio smalsumo tyrinėdami klystkelius, apie kurių bergždumą jau perspėjo ankstesni ėjikai, ar skaitydami aiškiai klaidinamas knygas, kai parašyta tiek daug teisingų ir mūsų senelių bei tėvų patikrintų pamokymų. Pakalbėkime apie šių laikų požiūrį į tikėjimą. Pristatydama savo knygą citavote anglų mąstytoją Gilbertą Keithą Chestertoną: „Štai jūs prisiekinėjate, kad esate užkietėję materialistai, bet faktiškai visi balansuojate ties tikėjimo riba. Tikėjimo bet kuo... Ant siauros ribos ilgai neišstovėsite. Jūs nenulipsite, kol neįtikėsite.“ Kaip suprasti šiuos žodžius? Žodis „tikėjimas“ mus sugrąžina į pokalbio pradžią – klausimą apie gyvenimo prasmingumą ir prasmę: kur einame, kodėl ir kam apskritai turime eiti? Tikėjimo ir gyvenimo prasmės problemos nesusiejame dėl to, kad nuo Apšvietos laikų tikėjimą suprantame klaidingai – kaip tai, kas priešinga protui. Beje, šį irgi suprantame klaidingai. Man labai padėjo lenkų benediktinės Malgorzatos Borkowskos paaiškinimas: „Apšvietos žmonės pamiršo, kad protas yra žmogiškojo pažinimo galia, turinti rinkti ir sisteminti gaunamą informaciją (taigi tiesiog įrankis), ir pradėjo laikyti protą tarsi išoriniu žinojimo šaltiniu, tarsi teiginių rinkiniu, kurį žmogus privalo priimti. <...> Kalbant apskritai, protas, kuriam pakaks duomenų, kurie gaunami vien iš žemiškųjų dalykų pažinimo <...>, žinos tik tai, kokias išvadas galima padaryti iš tokio pažinimo, nes nieko daugiau į jį neįrašyta, ir tai yra netikėjimas. Užtat protas, kuris šalia juslių teikiamų duomenų priims ir iš Apreiškimo plaukiančius duomenis, šalia gamtos pažinimo turės ir Dievo pažinimą – ir tai yra tikėjimas. <...> Kitaip tariant, tiek tikėjimas, tiek netikėjimas yra dvi galimos proto nuostatos, ir jos priklauso nuo to, kiek ir kokių duomenų protas yra priėmęs.“ Taip jau yra, kad užsidaręs vien medžiaginiame pasaulyje žmogus greitai pradeda dusti, nes kūriniai savo grožiu, tvarka ir didybe užsimena apie kažką daugiau, tačiau neišgali pasakyti, kas tai ir kaip tą gauti, – tas kažkas tiesiog pranoksta medžiaginį pasaulį. Vadinasi, ir šį tą atskleisti apie save gali tik tas kažkas, o mūsų protui telieka tuo apreiškimu patikėti arba ne. Chestertonas atkreipia dėmesį, kad kaip tik šis medžiaginiais dalykais neužkišamas mūsų troškulys nesiliaus mūsų kamavęs, kol ko nors neatsigersime. Ir jei atstumsime Gyvybės vandenį (Dievo Apreiškimą), galiausiai neišturėsime ir pulsime prie bet kokio surogato, net drumzlino vandens iš pranašo Jeremijo minimų kiaurų talpyklų. Kitas aštrialiežuvis krikščionybės apologetas Peteris Kreeftas panašiai juokavo, kad kiekvienas žmogus turi kokią nors gyvenimo filosofiją, ir blogiausia iš jų yra tvirtinti, jog neturi jokios. Kas yra mistika krikščionybėje ir Naujojo amžiaus (New Age) mokymuose? Kuo tai esmingai skiriasi? Didžiausias skirtumas ir yra tas, kad, kitaip nei vadinamojo Naujojo amžiaus mylėtojai, krikščionys ne tik aiškiai apibrėžia, ką vadina mistika, bet ir per šimtmečius sukaupė virtinę kriterijų, padedančių atskirti patikimą mistiką nuo netikro misticizmo, kai, anot to paties Chestertono, dvasios šarlatanai pučia dūmus į akis kurdami paslapties įspūdį aplink kokią banalybę. Daugiau apie tai esu rašiusi prieš keletą metų. 
Šv. Kryžiaus Jono skulptūra Ubedos basųjų karmelitų vienuolyno kiemelyje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka Trumpai tariant, krikščioniui mistika – tai tiesioginis, asmeniškai išgyvenamas santykis su Dievu, nes Jis pats panoro pasilenkti prie žmogaus ir jam apie save pranešti. Juk Jis yra bendrystė, meilė – šiame Švč. Trejybės vidaus gyvenime ir esame sukurti ir pakviesti dalyvauti. Jūsų pasirinkta straipsnio pradžios Kryžiaus Jono citata kalba apie tai. Jei patikime Apreiškimu, kad Dievas yra Žodis mums, galime siekti geriau Jį pažinti pasitelkę mąstymą, tai yra analitiškai – taip prie Jo buvimo prisiliečia teologai, taip pat pasaulį tyrinėjantys fizikai bei filosofai. Kitas kelias – pažinti Dievą ir apie Jį kalbėti analogiškai, tai yra pasitelkiant palyginimus. Taip darė Jėzus, taip pat rašytojai, poetai ir net psichologai, lygindami Dievą ir Jo patyrimą su neaprėpiamu vandenynu, jūra...
Mistika yra trečias, pats gardžiausias, kelias: Dievą tiesiogiai pajusti. Tik ne grubokomis kūno juslėmis, bet vidiniais, daug subtilesniais įrankiais.
Mistika yra trečias, pats gardžiausias, kelias: Dievą tiesiogiai pajusti. Tik ne grubokomis kūno juslėmis, bet vidiniais, daug subtilesniais įrankiais. Ir vienus, ir kitus galime lavinti, likti meilingai budrūs, nes Dievas ne užgriūva skaldydamas uolas ir švilpdamas audros vėju (nors gali padaryti ir taip), bet užklumpa kaip tylus dvelksmas, sako Kryžiaus Jonas, vadinamas Mistikos mokytoju (ir ne bet kokiu, o saugiausiu). Tačiau – ir čia slypi antrasis skirtumas – Dievo atėjimo išprovokuoti negalime. Galime tik kantriai ir budriai Jo laukti, nes Jis ateina kada ir kaip panorėjęs. Arba neateina, jeigu mato, kad mums taip geriau. Ir to nepakeis jokie Naujojo amžiaus guru siūlomi receptai ir technikos dievybei pajusti. Trečiasis skirtumas yra esminis: Naujojo amžiaus magai ir šamanai susilieja su kokia nors bevarde jėga, beforme dievybe, pasaulio dvasia ar dvasiomis, motinos žemės energija ir panašiai, o krikščionis susitinka Jėzų Kristų, konkretų žmogų, asmenį, ir tai visiškai perkeičia jo gyvenimą. Po to, kai mūsų akys susitiko kitų akių žvilgsnį, jau negalime gyventi kaip ligi šiol: kaip ir kiekvienas tikrai žmogiškas susitikimas, šis susitikimas su žmogumi tapusiu Dievu absoliučiai įpareigoja. Tai ne tas pats, kaip pasmaližiauti kosmoso energija ar apsikabinti medį, kai nuleidęs garą gali toliau gyventi pats sau vienas, lyg nieko nebūtų nutikę. Kryžiaus Jonas paliudijo šio perkeičiančio žvilgsnio galią kiekvienoje savo gyvenimo kryžkelėje. Tik jis ir Dievas žino, kiek tokių pasirinkimo momentų jo gyvenime buvo. Savo knygoje paminėjau devynis ryškiausius. Siekiau tokiu būdu prisiliesti prie vidinės šio tylaus žmogaus paslapties, o ar man tai pavyko – turės įvertinti knygos skaitytojai.
Autorius: Rasa Baškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
