Dž. Palukaitis apie prosenelę S. Kymantaitę-Čiurlionienę: „Silpnos sveikatos, bet stiprios valios išliko visą gyvenimą“

Visos Lietuvos motina, žydų gelbėtoja, skautų būrio vadė, drauge su šalies inteligentija dirbusi lietuvių kalbos labui. Ir kartu – griežta, disciplinuota, principinga. Tokia buvo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kurios 140-ąsias gimimo metines šiemet minime. „Ji turėjo gerų bičiulių, kurie ją suprato ir priėmė, bet buvo ir tokių, kurie šalinosi. Matyt, per daug taisyklių laikėsi. Viskas turi savas priežastis, neįžiūriu piktos valios. Kiekvienas yra savo likimo kalvis, bet likimas irgi yra kalvis. Ir kartais dar stipresnis“, – sako S. Kymantaitės-Čiurlionienės provaikaitis, tapytojas ir muziejininkas DŽIUGAS PALUKAITIS. Minėdamas jubiliejinę sukaktį, dailininkas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose pristatė parodą „Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). Vertingas gyvenimas“, sudėliotą iš gausių šeimos archyvų. „Parodoje nepapasakosi viso įvairaus, turiningo, tikrai ne visada lengvo, na, ir netrumpo gyvenimo. Galvojau, tegu bus tos nuotraukos kaip langeliai, leidžiantys pažvelgti į vieną, antrą, trečią epizodą – iš viso jų dvylika. Gal tik užuominos: kiek pasakyta, daugiau nutylėta“, – sako parodos autorius. Pokalbyje Dž. Palukaitis dalijasi apie Sofiją paveikusias netektis ir traumas, pagalbą kitiems kaip gyvenimo prasmę, lietuvybę pasėjusį Juozą Tumą-Vaižgantą ir pranašišką reginį paskutinėmis gyvenimo dienomis. Rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Džiugo Palukaičio asmeninio archyvo nuotrauka Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – viena iškiliausių XX amžiaus Lietuvos moterų. Ar pakankamai apie ją žinome ir ją vertiname? Šiuo metu dėmesys promočiutei mane džiugina ir tenkina, nes jaučiu pakylėjimą, didesnį negu anksčiau susidomėjimą. Klausimas, kiek daug galima norėti, kad tas dėmesys ir vertinimas augtų. Kartais pakalbama, kad mokyklinėse programose galėtų atsirasti daugiau vietos Čiurlionienei. Ko dar galėtume norėti – pašto ženklų, paminklų? Žinoma, yra ką tęsti, gerai paieškoję Kaune rasime Čiurlionienės vardu pavadintą gatvę, bet ji yra nuošalyje, ir daugelis apie ją nežino. Galėtų atsirasti standartinių pagarbos ženklų, bet aš labiau galvoju apie savo daržą. Jeigu turėtumėte galimybę padėti tobulinti ugdymo programas, ką akcentuotumėte kalbant apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę? Pastaruoju metu paaiškėjo, kad, nors yra išleisti aštuoni tomai raštų, sakytume „imkit ir skaitykit“, bet panorę su tuo susipažinti žmonės, pasirodo, taip lengvai knygų neranda. Mano lentynose guli visi tomai, maniau, pakanka ištiesti ranką ir kitiems norintiesiems. Pasirodo, ne. Kalbant apie programas, įtraukčiau į jas svarbiausią Čiurlionienės kūrinį „Giria žalioji“, kad jaunimas jį perskaitytų. Taip pat galbūt ką nors iš žemaitiškų kūrinių – linksmų, juokingų, sunkiai suprantamų; kiek juos renginiuose skaitome, klausytojus ta savotiška kalba užveda. Šiaip esu už pasirinkimo laisvę ir asmeninį santykį, bet jeigu gauni perskaityti autoriaus kūrinį ar tekstą, kuris asmeniškai užkabina, tai tikslas būna pasiektas. Jubiliejinės sukakties proga pristatėte rinktinių nuotraukų parodą „Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). Vertingas gyvenimas“. Parodos pristatyme rašote: „Pradėjau projektą lyg lengva ranka; pakeliui jis brendo ir darėsi įpareigojantis, gėlynai išbujojo, išvešėjo.“ Kaip gimė šis sumanymas? Yra šeimos tradicija, kad sulaukę apvalių sukakčių mes ne tik dalyvaujame viešuose renginiuose, bet ir patys ką nors darome. Mano mama, pratusi prie lyderystės, ilgai dirbusi Dailės gimnazijos vadove, sėkmingai kurdavo programas: parinkdavo medžiagą iš gausių šeimos archyvų, suburdavo aktorius, skaitovus, muzikantus. 130-mečiui padarėme seriją stendų ir čia sudėjome, galima sakyti, visą Sofijos gyvenimą. Mama sudarė nuotraukų rinkinius, aš kompiuteriu sukūriau maketą, išspausdinome ir eksponavome juos įvairiose vietose, mama pati skaitė ilgas paskaitas. Tas rinkinys buvo nukeliavęs net iki Joniškio. 140-mečiui jau ruošėmės savarankiškai, be mamos. Rinkinys išliko, jį paimti iš archyvo būtų lengva, bet ne visai teisinga. Reikėjo atnaujinti. Fotografijų turime daug, bet pačios gražiausios, įdomiausios jau senokai naudojamos. Gimė mintis naujai parodyti pažįstamas fotografijas, gal vieną kitą ir rečiau naudojamą. Su pusbroliu Roku Zubovu sutarėme, kad bus dvylika nuotraukų, mintys, citatos ir visa tai bus papildyta augaliniu dekoru su mano dizaino atspaudu. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės provaikaičiai muziejininkas Džiugas Palukaitis ir pianistas Rokas Zubovas. Dž. Palukaičio asmeninio archyvo nuotrauka Ką apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę byloja žodžiai „Vertingas gyvenimas“? Ieškodamas minčių ir citatų, varčiau Sofijos raštus, straipsnius. Išsirinkau vieną citatą ant vieno iš paveikslų: „Jeigu turi sąžinę, nerasi ten parašyta, kad turi būti laiminga, bet turi būti vertingas žmogus.“ Iš to siekimo būti vertingu žmogumi išėjo žodis, kurio taip reikėjo. Praėjo daug laiko, Sofijos tekstuose galima rasti keistų formuluočių, kurios jau pasitraukė, kalba kito, bet žodžiai vis dar suprantami ir gražūs. Nebūtinai su viskuo sutinku, kas Sofijos pasakyta, bet leiskime jai pačiai kalbėti – taip, kaip jai tinka. Manau, žmogaus vertingumas ir laimingumas neprieštarauja vienas kitam, nes atlikta pareiga gali būti laimės šaltinis. Bet tai netrukdo leisti pasakyti jai tai, ką pasakė.

Mes negalime šiandien pabūti Sofijos pamokoje ir patirti jos kaip mokytojos poveikio. Tai istorija, apie kurią ji pati šiek tiek rašė laiškuose, vėliau tai tyrė tyrėjai, analitikai. Tačiau kaip su rašytoja yra galimybė bendrauti nuoširdžiausiai.

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimas ir veikla, kuria ji užsiėmė – itin įvairūs. Nuo rašytojos, dėstytojos, meno kritikės iki skautų vadės ar moterų teisių gynėjos. O koks prosenelės portretas susiformavęs jūsų galvoje ir kuo ją laikote pirmiausia? Išskirčiau Sofiją kaip rašytoją todėl, kad jos raštus galima šiandien skaityti tokius pat, kokie jie buvo parašyti tuo metu. Kalbėdami apie ją kaip pedagogę, mes negalime šiandien pabūti Sofijos pamokoje ir patirti jos kaip mokytojos poveikio. Tai istorija, apie kurią ji pati šiek tiek rašė laiškuose, vėliau tai tyrė tyrėjai, analitikai. Tačiau kaip su rašytoja yra galimybė bendrauti nuoširdžiausiai. Ji paliko atsiminimus, kurie pradedami pasakojimais apie tėvus bei senelius ir baigiami vestuvėmis. Toliau parašyti nespėjo, nors ketino – tai buvo jau jos gyvenimo pabaigoje. Atsiminimai apie vaikystę ir jaunystę papasakoti labai gyvai, dažnai esamuoju laiku, todėl susidaro įspūdis, kad vienur kalba mergaitė, o kitur – jau mergina. Retkarčiais vienas kitas sakinys yra moters retrospekcija – „aš prisimenu, kad buvo taip“, dažniausiai gyvenama iš naujo. Mano akimis, Sofija buvo labai valinga, įspūdinga, principinga mergina. Centre – rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Džiugo Palukaičio asmeninio archyvo nuotrauka Kalbant apie žymias istorines figūras, visada įdomu išgirsti ir palyginti viešą jų įvaizdį su privačiu. Jūs ir pats minėjote, kad Sofija buvo disciplinuota, savo namuose net aukštuomenei neleisdavo rūkyti, vartoti alkoholio. Kokią dar ją matė giminaičiai? Netektys ir traumos Sofiją pakeitė. Kaip ji pasakoja apie save jaunystėje, buvo energinga, linko į lyderystę. Jei klasėje kam nors reikėdavo pasakyti moksleivių nuomonę auklėtojai, kuri tai darys? Aišku, kad Zosė. Gana anksti prisigaudė ligų: jau jaunystėje ją vargino išijas – kojos nervo uždegimas, tai apsunkino vaikščiojimą ir kaustė jos smarkumą. Anksti atsirado ir širdies liga. Kaip mano mama sakė: silpnos sveikatos, bet stiprios valios išliko visą gyvenimą. Ir su skautėmis stovyklavo, ir visur keliavo. Būdama vyresnė, pergyvenusi netektį, pakluso savisaugos instinktui – reikia apsidrausti, apsaugoti dukrą. Buvo karo metai, todėl dukrą išauklėjo visiško paklusnumo dvasia. Kadangi aplinka nesaugi, vaikeli, turi suprasti iš vieno mamos žodžio. Jeigu reikia sėdėti tyliai, tu ir sėdi tyliai. Jeigu laikas miegučio, jokių kalbų, kad išlipsi iš lovytės ir eisi pažiūrėti, kas kieme vyksta. Kai kuriems Sofijos amžininkams toks griežtumas ir reiklumas buvo kiek per sunkus. Ji turėjo gerų bičiulių, kurie ją suprato ir priėmė, bet buvo ir tokių, kurie šalinosi. Matyt, per daug taisyklių laikėsi. Viskas turi savas priežastis, neįžiūriu piktos valios. Kiekvienas yra savo likimo kalvis, bet likimas irgi yra kalvis. Ir kartais dar stipresnis. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra. Džiugo Palukaičio asmeninio archyvo nuotrauka Sofija per savo gyvenimą matė du pasaulinius karus, okupaciją, holokaustą. Užuot bėgusi su kitais inteligentais į Vakarus, ji slėpė žydus, rėmė tremtinius. Kaip ji išgyveno šias nelaimes? Mano mama, sudarydama raštus – paskutinius prosenelės rašytus tomus, – kelis kartus skaitė laiškus ir padarė išvadą, kad po vyro netekties Sofija išgyveno sunkią krizę. Kas prarasta – nesusigrąžinsi, bet ji suprato, kad yra ir daugiau žmonių, kuriems sunku, kuriems reikia pagalbos, tad ji į tą mintį ir kabinosi: padėti kitiems. Holokausto metu pavojus buvo didelis, visi suprato, kuo rizikuoja. Sofija – anūkais, jos dukra ir žentas – savo vaikais. Matyt, teko tikėti, kad neįklius. Sunkoka įsivaizduoti tokį gyvenimą, buvo atvejų, kai atrodė, kad jau sužinojo, jau išdavė. Gelbėjami žmonės dažniausiai gyvendavo namuose neilgai, nors kai kurie ir ilgiau. Leonas Gurevičius rūsyje kartu su Konstantino broliu Povilu Čiurlioniu pragyveno 99 dienas. Buvo sumanytas planas, kad, jeigu kas nors įeina, Leonas pasislepia katilinėje. Žmogus gali ten kiūtoti tyliai, yra kas užkalbina, nukreipia dėmesį. Be to, namas stovėjo prie gatvės, kitoje pusėje – šlaitas, priešais nebuvo kitų namų ar langų. Visko nesužiūrėsi, strateginė padėtis – patogi.

Lenkų literatūra buvo gana brandi, o mūsiškių – tik užuomazgos. Dėl to ponios Sofijai ir sakė: viskas gerai dėl lietuvybės, bet kaip kultūringas žmogus gali apsieiti be lenkų kalbos? Ką tu gali lietuviškai skaityti?

Sofija į politinius judėjimus įsitraukė gana anksti, būdama vos 21 metų dalyvavo moterų suvažiavime Kaune ir buvo jauniausia jo dalyvė. Kas formavo tokį stiprų jos tautinės tapatybės supratimą, meilę Lietuvai, jos kalbai ir kultūrai? Lemiamą įtaką padarė Juozas Tumas-Vaižgantas. Dvylikametė Sofija su tėvais gyveno Kuliuose, šalia – klebonas Vincentas Jarulaitis ir neseniai vikaru tapęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Pastarasis buvo linkęs ieškoti pragiedruliukų, deimančiukų, kad aptikęs palankią dirvą galėtų sėti grūdą ir daryti įtaką. Vaižgantas buvo karštas patriotas, platino draudžiamas knygas, prisidėjo ir klebonas. Nedaug tereikėjo, kad jaunoji Sofija suprastų esanti lietuvaitė ir kaip tai svarbu. Vaižganto paveikta Sofija tuo keliu ėjo, kad ir kur atsidurdavo. Kai gimnazijoje reikėjo pateikti duomenis, šalia tautybės parašė – lietuvė. Vadovė iškvietė aiškintis: „Ką čia parašei, turi rašyti „lenkė“!“ – „Bet aš esu lietuvė.“ – „O kaip su mama namie kalbi?“ – „Lietuviškai.“ – „Ką padarysi, tada lietuvė.“ (Juokiasi.) Baigusi gimnaziją, kaip pati Sofija rašė, buvo jau visai subrendusi mergina, bet dar ne pilnas žmogus. Galutinė formacija įvyko Krokuvoje. Kultūros žmonėms turbūt nebuvo paslaptis, kad lenkų kultūra XIX amžiuje buvo pažengusi gerokai toliau negu lietuvių. Lenkų literatūra buvo gana brandi, o mūsiškių – tik užuomazgos. Dėl to ponios Sofijai ir sakė: viskas gerai dėl lietuvybės, bet kaip kultūringas žmogus gali apsieiti be lenkų kalbos? Ką tu gali lietuviškai skaityti? Juozo Tumo-Vaižganto bute. Sėdi (iš kairės): Mykolas Biržiška, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, Adomas Dambrauskas-Jakštas ir J. Tumas-Vaižgantas. Stovi (iš kairės): Vytautas Bičiūnas, Mykolas Vaitkus, Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Liudas Gira ir Vincas Krėvė-Mickevičius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka Tačiau ir lenkams dar buvo ko siekti. Priklausomi nuo dviejų šalių – Austrijos ir Rusijos – jie pradėjo bruzdėti, judėti, apskritai tautų atgimimas reiškėsi vis plačiau, ir Sofija pateko į tą aplinką. Įkvepiantys patriotiniai Adomo Mickevičiaus ar Juliuszo Słowackio tekstai parašyti lenkiškai, bet juose skiriamas dėmesys Lietuvos istorijai, ji laikoma artima lenkams, reikšminga. Słowackis rašo apie Lietuvos karalių Mindaugą, Mickevičius – apie lietuviškas Vėlines. Jaunimas tekstus skaito, apie juos diskutuoja. Išvykdama iš Krokuvos Sofija konstatuoja: „Buvau lenkų romantizmo dvasia suformuota lietuvė patriotė.“ Tikslas – Lietuva, o formos ir pavidalai – gauti iš lenkų atgimimo. Nebaigusi studijų 1907 metais Sofija grįžo į Lietuvą, Vilnių. Vaižgantas ją pakvietė bendradarbiauti laikraštyje „Viltis“, kurio redaktorius buvo. Jis ir toliau rūpinosi Sofija: jeigu mergina norinti dirbti – prašom, rašyk, recenzuok. Netrukus įvyko moterų suvažiavimas, surengta kitų veiklų, Sofija pasiruošė dirbti. Jautėsi susiformavęs žmogus, turintis aiškų veiklos planą. Žinome, kad Sofija savo vyrą Mikalojų Konstantiną Čiurlionį mokė lietuvių kalbos. Ar galime teigti, kad būtent ji įskiepijo jam lietuvybę? Konstantinas savo broliui Povilui gana aiškiai pareiškė, kad renkasi lietuvybės kelią – tai įvyko 1904-aisiais, kai su Sofija dar nebuvo pažįstamas. Kad esame lietuviai, todėl turime mokytis lietuvių kalbos, karštai kalbėjo ir savo nameliuose Druskininkuose. Broliai ir seserys tai priėmė dėmesingiau, tėvas bandė prieštarauti. Ta scena aprašyta Jadvygos Čiurlionytės atsiminimuose. Tad Konstantinas jau buvo pasirinkęs lietuvybę, bet, matyt, ne kažin kiek tuo metu buvo pažengęs. Po trejų metų išgirdęs, kaip Sofija gražiai kalba lietuviškai skaitydama viešą pranešimą, Konstantinas nusprendė, kad ji mokys jį lietuvių kalbos. Pamokos buvo improvizacinės: skaitė lietuviškai, bet abu vienas kitą domino ir jautė idėjinę bendrystę, tad šnekėdavosi puikiai mokama lenkų kalba. Taip pamokos baigdavosi ilgais pokalbiais ne lietuvių kalba. Taip, Sofija Konstantiną kuriam laikui pririšo prie Lietuvos, bet neilgam. Kai kurie aplinkos žmonės, viena iš jų – Sofija, Čiurlionį vertino ir garbino, deja, ne visa visuomenė. Matyt, tokia aplinka jam pasirodė per ankšta, provinciali, todėl patartas ne vieno menininko Čiurlionis nutarė ieškoti laimės Sankt Peterburge. Klausimas, kaip būtų buvę, jeigu jis nebūtų susipažinęs su Sofija. Neįsivaizduoju. Gal būtų sutikęs kitą lietuvaitę, nes jau buvo laikas baigti senberniauti. Gal būtų likęs vienišius – sunku pasakyti. Norint brėžti trajektorijas, reikėtų bent kokių nors kabliukų, o čia beveik tuščias lapas. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.) Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namai tapo šviesuomenės ir inteligentijos susirinkimų vieta. Papasakokite, kaip atrodė garsieji Čiurlionienės šeštadieniai. Radau vieną straipsnį, kur Sofija apie tai kalba idėjiškai – kad visuomenę galima gerinti privačiomis iniciatyvomis. Draugijų yra daugybė, žmonės jas lanko, bet rezultatų nėra. Kavutė, bandelės, suvalgėme, paplepėjome. Čiurlionienės šeštadienių tikslas buvo tobulinti bendrinę lietuvių kalbą. Susirinkę vertėjai, rašytojai kalbėdavosi, skaitydavo savo vertimus, kartais pasidalydavo kūryba, duodavo vieni kitiems patarimų. Ypač dėl vertimų – kaip lietuviškai pasakyti vieną ar kitą mintį. Susitikimus rengti iš pradžių susitarė trys asmenys – Jurgis Talmantas, Mykolas Vaitkus ir Sofija Čiurlionienė, vėliau pritraukta ir daugiau žmonių. Išsamių sąrašų nėra, nuolatinių narių buvo gal keliolika. Rūkyti buvo nevalia, alkoholis irgi nebuvo vartojamas – nei benediktinas, nei krupnikas. Buvo kalbama apie lietuvių kalbą, iš to išaugo plačiai žinomas laikraštis „Gimtoji kalba“, leidžiamas iki šiol. Pirmuosius kelis numerius išleido draugų grupė, paskui perėmė valstybė. Ar žurnalas šiandien yra paklausus, kiek žmonių jį žino ir juo naudojasi – pasakyti negaliu, bet tada jo atsiradimas buvo nemenkas dalykas. Beveik kaip anuomet Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Talmantas buvo tikras pedantas ir dienoraščio principu užrašydavo viską, kas vykdavo šeštadieniais. Telieka apgailestauti, bet visi užrašai sudegė. Nežinau, ar čia likimo žaidimas, ar yra kokia nors logika, kad ne viskas turi likti, nes ką mes darytume, jeigu niekas nepražūtų? Kaip aprėptume, jeigu išliktų viskas, kas kada nors buvo? Gali tik abejoti, ar tikrai pražūsta tai, kas turėtų išlikti, ar neatsitinka atvirkščiai.

Kad tai buvo visos Lietuvos motina, per laidotuves parašė vienas dalyvis, gal net anonimas, bet taip jautėsi, matyt, ne jis vienas.

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės mirtį 1958-ųjų gruodžio 1-ąją amžininkai apibūdino kaip jausmą, kad mirė visos Lietuvos motina. Čiurlionis anuomet nebuvo įvertintas, o ką Sofijos mirtis reiškė Lietuvai? Kad tai buvo visos Lietuvos motina, per laidotuves parašė vienas dalyvis, gal net anonimas, bet taip jautėsi, matyt, ne jis vienas. Laidotuvėse žmonių dalyvavo daug. Kaip ugdytoja, mokytoja, Sofija turėjo daug mokinių, kaip skaučių vadovė – taip pat nemažai, imponavo ir kareivėliams kaip kareivių švietėja. Vienaip ar kitaip daug žmonių pateko į jos orbitą, tad galima suprasti, kad ji buvo įkvėpimas ir kaip asmenybė, su kuria bendraudavo, ir kaip autorė. Be to, gelbėjo žydus, šelpė tremtinius, daugeliui padėjo ir globojo. Matyt, Lietuvos motinos metafora taip ir atsirado. Sofija Kymantaitė Krokuvoje 1907 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.) Dėl mirties – Sofiją įveikė širdies liga. Paskutiniais metais daug sirgo, gulėjo ligoninėse. Vaistų kraujospūdžiui valdyti tada beveik nebuvo, pagrindinis – pogulis. Nepaisant to, būdavo pagyvėjimo, pakylėjimo pliūpsnių, kai važiavo į Žemaitiją, rinko medžiagą, pradėjo „Žemaitišką poemą“. Sovietmečiu buvo gana neproduktyvi, labiau rūpinosi išleisti anksčiau rašytus raštus, bet „Žemaitiška poema“ buvo jos naujas įkvėpimas, ruošėsi sakyti kalbą rašytojų suvažiavime. Vieną dieną jausdavosi geriau, kitą – blogiau. Negalavimai, kai reikia likti lovoje, buvo gana įprasti. Iš pradžių artimieji smarkiai nenusigando, nes ją vis aplankydavo pažįstami gydytojai, kardiologai. Paskutinėmis dienomis pasirodė simptomai, dėl kurių dukra Danutė sunerimo. Vieną rytą Sofija pasisodino šalia dukrą papasakoti nuostabų sapną – regėjimą, kad virš lovos prasivėrė lubos. Pasimatė dangus, pasigirdo muzika... Jos manymu, tai buvo geras ženklas: „Dabar tikrai pasveiksiu.“ Bet tolesni įvykiai parodė, kad tai buvo kitkas. Kita vertus, gal pakvietimas išeiti nebuvo blogas ženklas. Mama sakė, kad pašarvota Sofija atrodė laiminga. Jos veidas buvo ramus, nuostabiai gražus.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama