Karusytės dainynėlis
Ilada
Turinį įkėlė
Nijolė KLIUKAITĖ
Ponia V
1.
Toks balzganas rūkas už lango
it leviatanas, keičiantis formas.
Ir mūsų ėmimas į nuodėmių dangų,
ir tas nesibaigiantis zongas
apie neblėstančio grožio Vienatvę -
šiek tiek melancholišką damą,
gurkšnojančią tylą iš juodo puodelio,
kava laistančią baltažiedį kaštaną…
2.
Ji žaidžia slėpynių pati su savim -
užsikloja tyla ir klausosi,
kaip tvinksni riešai karšta ugnim
ir nebūties skersvėjai daužosi...
Net sapnas išėjo, atvėręs duris
akistatai su beprotybe...
Vis žaidžia slėpynių baltoji naktis
ir bando mirties kantrybę.
3.
Kartą užmečiau meškerę į balzganą rūką,
Mobis Dikas – kvailelis – užkibo,
ir parašė laiškelį iš gelmių – atviruką.
Ramybės kaipmat neliko.
Dabar taigi sėdžiu, savin panirus,
ir laukiu leviatano
ar bent jo laiško, šakėm rašyto
ant rašalinio fontano.
4.
O vakar švenčiau Kalėdas
pačiam vidury vasarėlės...
Papuošiau eglę liepų žiedai,
indauja šluostės sūrias ašarėles...
Sidabrą išblizginau ir taure
susidaužiau su ponu Nieku...
Bet argi tai aš? Juk žaisti einu
Popieriaus gniūžtėmis.
Paskui taip miegu...
5.
Jei išplaukčiau su ja –
Ponia Vienatve,
mes dalintumės vieną
kajutę,
Ir lydėtų mus rūkas
ir purslota banga,
ir kirai, ant
purslų sutūpę...
Aš sugrįžčiau
be jos –
tos vienatinės draugės,
ir šnabždėčiaus kajutėj
su vėjais...
Ji atbėgtų per vandenį,
o ant bangų
liktų takas
drąsiems odisėjams...
6.
Diena, siuvinėta
trumpom mintelėm,
peltakiuota pabėgusiais
norais,
Uždangstyta baimės
skarelėm,
vis dar stovi
vitrinoje.
Oriai
laiko skeptrą
vystančioj rankoj –
pumpuruotą
šermukšnio šakelę,
tarsi ši
prašluotų jai dangų,
tarsi rodytų
šviesai
kelią,
vis dar tikintį
laiko stuburu,
išlaikysiančiu vakaro
svorį,
vis dar siuvanti,
peltakiuojanti,
vis dar klojanti
nakčiai
guolį,
tarsi ši būtų
slapta mylimoji,
vainikuojanti jos
buvimą,
tarsi ši skyles
užadytų
ir įprasmintų jos
siuvimą...
Diena,
siuvinėta
trumpom mintelėm,
peltakiuota,
lyginta -
mirė.
Siuvo įkapes
baltieji svirpleliai.
Ilgai griežė
tai, ką
patyrė.
7.
Ar girdi mano tekančią
upę?
Ji slenkstėta, nes
negili.
Rūko karpiai ant dugno
sutūpę,
atsigrožėti jais
negali...
Mano upelėje taškosi
vilkas
tarsi vaikelis ar
nngurys...
Sprogsta kokonas –
taip laukiau!
Jau laikas!!!
Sparnus skleidžia
balų drugys.
Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
