Apie grigališkąjį choralą ir tai, ką gyvenime duoda muzika. Pokalbis su muzikologe B. Baublinskiene

Muzikologas – tai profesija ar pašaukimas? Koks muziko formacijoje yra tėvų vaidmuo? Kodėl muzikologija turėtų būti dėstoma ne tik muzikos ir teatro akademijoje? Koks muzikos ryšys su gyvenimu? Grigališkasis choralas – tai maldos forma ar muzika?

Gera tarti, kad į šiuos klausimus sutiko atsakyti muzikologė, muzikos istorikė, grigališkojo choralo Lietuvoje puoselėtoja ir tiesiog puikus žmogus – BEATA BAUBLINSKIENĖ.

Beata, esate muzikologė. Nusikelkime laiku į Jūsų tėvų namus. Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika? Per atsitiktinumą ar šeimos tradicijas? Koks įvykis ar įvykiai paskatino aiškiai rinktis muzikinį kelią?

Muzika mano gyvenime atsirado per mamos norą. Ne veltui Mstislavas Rostropovičius yra sakęs, kad reikia ne talentingų vaikų, bet talentingų mamų. Mano mamai atrodė labai gražu, kad dukra mokytųsi muzikos. Mano vyresnė sesuo irgi mokėsi muzikos mokykloje, bet pabaigė privalomas septynias klases ir pareiškė, kad viskas – daugiau su muzika reikalų neturės. O mane nuvedė į specializuotą Čiurlionio menų mokyklą, tad nuo pirmos klasės (o tiksliau – nuo parengiamosios grupės) sustiprintai mokiausi muzikos – grojau fortepijonu.

Žinoma, turėjau klausą, ir ją pastebėjusi vaikų darželio muzikos vadovė pranešė apie tai tėvams ragindama lavinti mano muzikinius gebėjimus. Būdama darželyje su dviem savo grupės mergaitėmis dalyvavau „Dainų dainelėje“, ir mūsų trio net užėmė trečią vietą!

Visus laurus savo posūkyje į muziką atiduodu mamai (tėtis nebuvo toks didelis entuziastas), nes dabar pati būdama mama puikiai suprantu, kiek reikia įdėti valios ir išmonės kreipiant vaikus kuria nors linkme (mano dukros netapo ir neketina tapti muzikėmis, nors lankė įvairius būrelius ir net muzikos mokyklą).

[caption id="attachment_1216497" align="alignleft" width="2048"] Muzikologė Beata Baublinskienė. Tomo Tereko nuotrauka[/caption]

Lietuvos kompozitorių sąjungos puslapyje aprašyta labai turtinga Jūsų muzikologinio kelio istorija. Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje baigėte fortepijoną ir muzikos teoriją, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote muzikos istoriją. Tai kas Jūs – muzikos filosofė, muzikos istorikė ar fortepijono praktikė?

Tikrai ne pianistė. Mano karjera prie fortepijono užsibaigė, rodos, aštuntoje klasėje, o gal ir anksčiau, kai perėjau mokykloje į muzikos teorijos skyrių. Jame sustiprintai mokiausi muzikos teorijos dalykų – solfedžio, harmonijos, muzikos literatūros, vėliau atsirado kompozicija ir, regis, kūrinių analizė. Fortepijonas buvo privalomas, bet jau – ne specialybės dalykas.

Bijojau scenos – puikiai prisimenu, kad įgijau šitą baimę pirmos klasės pabaigoje, kai reikėjo laikyti mokyklos Didžiojoje salėje fortepijono egzaminą (kiekvienais metais laikėme dvi įskaitas ir metų gale egzaminą, „čiurlionkėje“, kaip vadinome savo mokyklą, mokinių atranka vyko kasmet). Iki tol man jokių nervų nekainavęs grojimas scenoje tapo labai dideliu stresu, nes atsirado suvokimas, kad tai – kažkas labai, tiesiog mirtinai svarbaus ir kad jokiu būdu negalima suklysti.

Pagal išsilavinimą esu muzikologė – muzikos istorikė. Didžiuma mano darbų visada buvo susiję su rašymu ir kalbėjimu apie muziką, kultūrą, o pastaruosius aštuonetą metų – ir apie švietimą.

Paradoksas yra tas, kad mokykloje buvau tiksliukė, man geriausiai sekėsi matematika, o rašinių aš tiesiog nekęsdavau – labai kankinausi, kai reikėdavo juos rašyti, galbūt dėl to, jog temos man buvo neįdomios (europinės klasikos, kurią mėgau, kažkodėl nenagrinėjome) ir nemėgdavau pilstyti iš tuščio į kiaurą.

Tačiau ilgainiui išmokau prisikviesti įkvėpimą. Tiesą sakant, geriausia mokykla šia prasme tapo kursinių ir diplominių darbų rašymas akademijoje, vadovaujant dabar jau profesorei Rūtai Stanevičiūtei, išmokiusiai teksto struktūravimo ir, pavadinčiau, stiliaus asertyvumo. Pamenu, kokį nors kursinį pradėdavau maždaug taip: „Norėčiau savo darbe aptarti...“ arba „Galbūt galima būtų teigti...“ Ji išbraukydavo visas mano tariamąsias nuosakas ir keisdavo jas aiškiais teiginiais: „Darbo tikslas yra...“ ir pan.

Dabar tekstų rašymas ir redagavimas yra mano duona kasdieninė. Tiesa, po magistrantūros studijų dar buvo doktorantūros laikotarpis, bet mokslininke aš netapau.

Kaip muzikos istorikė esu humanitarė. Iš tiesų manau, kad muzikologija turėtų būti dėstoma universitete (kaip daugelyje Europos šalių), o ne muzikos akademijoje (tai likusi senų laikų tradicija, taip yra ir Latvijoje bei Estijoje). Tiesa, akademijoje mes taip pat turėjome bendrų universitetinių įvadinių kursų – estetikos, logikos, antropologijos, psichologijos, sociologijos.

Tai, kuo šiandien užsiima muzikologai, mano nuomone, yra artimiau humanitariniams ir socialiniams mokslams, tokioms sritims kaip komunikacija, leidyba, žurnalistika, vadyba, rinkodara nei atlikėjiškiems menams, išskyrus teorinių muzikinių disciplinų dėstymą. Kita vertus, studijuojant užsimezga pažintys, ryšiai, ir didžiuma profesinės terpės žmonių, su kuriais vėliau susiduri kultūros srityje, būna baigę tą pačią akademiją.

Vis dėlto dalis absolventų, ypač tie, kurie neužsiima muzikos atlikimu ir kūryba, vėliau numigruoja į kitas sferas – ar magistro studijoms, ar apskritai keisdami arba papildydami savo profesinį profilį, sakykime, vadybos ir viešojo administravimo, teisės, pedagogikos studijomis, net filosofija, orientalistika, menų terapija ir pan.

Profesinėje sferoje aš irgi neužsiimu siaurai suprantama muzikologine veikla, bet esu nudreifavusi labiau į medijų nei į filosofijos sritį, nors ir dirbu Filosofijos fakultete.

[caption id="attachment_1216508" align="alignleft" width="2048"] Muzikologė Beata Baublinskienė su kolegomis. Martyno Aleksos nuotrauka[/caption][caption id="attachment_1216505" align="alignleft" width="1038"] Beata Baublinskienė su senųjų rankraščių žinovu prof. Thomu Forrestu Kelly Montekasino vienuolyno bibliotekoje Italijoje 2022 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption][caption id="attachment_1216506" align="alignleft" width="1024"] Beata Baublinskienė su senųjų rankraščių žinovu prof. Thomu Forrestu ir kolegomis Kelly Montekasino vienuolyno bibliotekoje Italijoje 2022 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Giedate ir grigališkąjį choralą. Kaip pasirinkote choralą, ar jis Jus pasirinko? Kokia dievogarbos vieta Jūsų gyvenime? Kadangi kalbamės per adventą, kaip šis laikas pasitinkamas chorale ir kokia renginių programa?

Grigališkąjį choralą giedu nuo studentiškų laikų. Mane atvedė smalsumas, nes buvo įdomu sužinoti, kas tai yra – mokykloje ir akademijoje nedaug mokėmės apie šį Europos profesionaliosios muzikos priešaušryje susiformavusį bažnytinį giedojimą. O likau jame dėl sutiktų žmonių arba galbūt – dėl jų terpėje patirto transcendencijos ilgesio, dėl kurio žmonės ir eina į bažnyčią. Kaip mėgdavom anuomet cituoti Mačernį: „Iš tavo liūdno ir pailgo veido / Aš pažinau karalių tavyje.“

Pamenu, dalyvavau vasaros stovykloje Kretingoje, ir po jos mane pakvietė prisijungti prie Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choralo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“. Chorų nariai paprastai susidraugauja, tampa bendruomene, ypač jei tai tos pačios kartos žmonės. Pamenu tuos skurdžius (retrospektyviai vertinant), bet kupinus jaunatviškos romantikos 90-ųjų laikus, kai po repeticijų ir mišių eidavome į kavines, barus, pirkdavome kelis arbatos puodelius, prašydavome papildomai daug puodelių karšto vandens ir ilgiausiai vakarodavome, nes svarbiausia buvo būti kartu, bendrauti.

Vykdavome į pirmąsias užsienio keliones (Vakarų šalys tada atrodė kaip koks Eldoradas, ten buvo viskas kitaip nei pas mus), rengdavome vasaros stovyklas. Gyvenimas virė! Susiformavo įprotis kiekvieną sekmadienį giedoti vakaro mišiose, o kai giedi, tai ir meldiesi (pasak šv. Augustino, kas gieda, tas meldžiasi dvigubai!).

Vėliau jau mūsų šeimų nariai būdavo įtraukiami į tą grigališkąjį ritmą, ateidavo į mišias. Choro nares kažkas juokais net buvo pavadinęs vienuolėmis su vaikais, nes giedodami dėvime specialiai pasiūtus liturginius drabužius, galbūt kiek primenančius vienuoliškus apdarus: kai pasibaigus mišioms eidavome procesijoje nuo presbiterijos iki zakristijos, per visas mišias be mamyčių buvę maži vaikai pribėgdavo prie giesmininkių ir įsikibdavo į skverną.

Ilgą laiką man giedojimas mišiose buvo tiesiog maldos forma, bet ilgainiui atsirado ir muzikologinis interesas – pasidarė labai įdomu gilintis į pirminę notaciją, į išlikusius rankraščius. Juolab kad Vilniuje turime autentiškų čia naudotų knygų – iš XIV, XV, XVI amžių, kurias verta patyrinėti ir iš kurių galima giedoti!

Mano iniciatyva 2020 m. su „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir kviestiniu dirigentu iš Lenkijos Michału Sławeckiu surengėme koncertus Vilniaus arkikatedroje ir Šv. Teresės bažnyčioje. Po metų organizavau šios programos įrašus – yra išleistos kompaktinė ir vinilinė plokštelės „Gaude Maria Virgo. Giesmės iš senųjų Vilniaus rankraščių“, kuriose skamba kūriniai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų Vilniaus bernardinų grigališkųjų knygų.

Tuo metu buvome karantino uždaryti, tad nuotoliu dar ir pradėjau podiplomines liturginės monodijos studijas Krokuvos popiežiškajame Jono Pauliaus II universitete. Antrus studijų metus jau buvo galimybė paskaitose dalyvauti tiesiogiai, tad kone kiekvieną mėnesį vienam savaitgaliui važiuodavau į Krokuvą.

Man šios išvykos buvo patys geriausi maldyvai ir slidinėjimo kurortai, dviem dienoms pasinerdavau į senosios monodijos (monodija reiškia vienbalsį giedojimą) pasaulį. Būdavo įvairių paskaitų – ir bendresnių bažnytinio meno istorijos, ir skirtų įvairioms ankstyvojo bažnytinio giedojimo tradicijoms, ėjome į Vavelio ir Krokuvoje įsikūrusių senų vienuolijų archyvus bei bibliotekas žiūrėti rankraščių. Net buvome išvykę į Italiją, į tenykštes bibliotekas ir archyvus, kurių lobiai šiaip jau kiekvienam mirtingajam nėra laisvai prieinami.

Po visų šių mokslų ir patirčių man jau nebeužteko tiesiog giedoti chore, norėjau realizuoti savo pačios sumanymus ir įsivaizdavimą apie grigališkojo choralo skambesį, interpretaciją ir repertuarą. Todėl prieš metus suorganizavau koncertą „Kultūros nakties“ programoje – pasiūliau Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčios grigališkajai grupei surengti koncertą „Meditacijos Mergelei Marijai“ Šv. Kryžiaus bažnyčioje drauge su vargonininke Egle Rudokaite.

Tą pačią programą Žolinės išvakarėse pakartojome Pranciškonų bažnyčioje su vargonininke Kristina Karpuk. Pernai rudenį „Meditacijas Mergelei Marijai“, tik jau su mano pačios per tą laiką įkurtu ansambliu „Schola Cantorum Benedicamus“ ir kanklininke Aiste Bružaite, atlikome Paliesiaus dvare, o šį rudenį šią programą a cappella giedojome Kauno Aukštosios Panemunės bažnyčioje.

Šių metų „Kultūros nakties“ programoje su „Schola Cantorum Benedicamus“ atlikome naują programą „Gaudeamus Sanctorum“, skirtą įvairiems šventiesiems, Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje su jos vargonininku Vilimu Norkūnu, jis grojo organetu. Šis instrumentas labai tiko grigališkosioms giesmėms, į programą greta kūrinių iš Vilniaus bernardinų rankraščių įtraukėme ir keletą Hildegardos Bingenietės giesmių. Visuma nuskambėjo labai viduramžiškai ir atmosferiškai. Labai norėčiau ją dar kur nors pakartoti.

„Schola Cantorum Benedicamus“ liturginis ritmas – tai maždaug kartą per mėnesį giedamos mišios Šv. Ignoto bažnyčioje, kaskart dėl datos tariamės atskirai, bet paprastai tai būna penktadienį arba šeštadienį.

Su savo motininiu choru „Schola Gregoriana Vilnensis“ pasitinku adventą, giedodama šio liturginio laikotarpio mišių giesmes su atitinkamais tekstais sekmadienio vakaro mišiose Vilniaus arkikatedroje. Jau keletą metų išsiruošiame vienam rytui į rarotines mišias Šv. Jonų bažnyčioje, giedojome Katedros Valavičių koplyčios atidaryme po rekonstrukcijos. Grigališkasis choralas dėl savo ramumo ir meditatyvumo turbūt labiausiai tinka advento – tylaus Kalėdų laukimo – laikotarpiui.

[caption id="attachment_1216503" align="alignleft" width="2048"] „Schola Cantorum Benedicamus“ koncertas „Meditacijos Mergelei Marijai“ su kanklininke Aiste Bružaite Paliesiaus dvare 2023 m. Algio Jakšto nuotrauka[/caption][caption id="attachment_1216499" align="alignleft" width="2048"] Beata Baublinskienė repetuoja su „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir Michału Sławeckiu programą „Gaude Maria Virgo“ Legnicoje, Lenkijoje, 2022 m. Gedimino Pranckūno nuotrauka[/caption]

Ar muzika yra profesija, ar santykio su pasauliu būdas? Ką šis santykis Jums atveria?

Muzika gali būti ir profesija, ir pomėgis, ir gyvenimo būdas. Man muzika yra dalis mano tapatybės – nuo vaikystės gyvenu garsų pasaulyje, kuris atveria daug kitų pasaulių, su kuriais ribojasi – pradedant kultūros ir meno istorija, baigiant antropologija, sociologija ir t. t., ir pan. Nemažai apie muziką rašiau, kalbėjau (rašau, kalbu), net ją atlieku, bet nebūtinai kaip savo profesijos atstovė.

Pavyzdžiui, negalėčiau kritikos straipsnių rašymo vadinti profesija: koncertams ir spektakliams lankyti ir jiems recenzuoti skiriu dalį savo laisvalaikio, tai toks „semiprofesinis“ užsiėmimas. O kur paprastai švenčiu Naujuosius? Patyrinėju koncertinių organizacijų ir muzikinių teatrų repertuarus ir ką nors pasirenku!

Kaip padrąsintumėte tėvus, kuriems didelį rūpestį kelia jų atžalų noras rinktis menų ir ypač muzikologijos studijas? Juk tai, atrodytų, labai nepraktiška ir nežada pasiturinčio gyvenimo.

Man labai patiko Vilniaus universitete neseniai vykęs renginys „Dirbu ne (tik) pagal specialybę“. Jis buvo organizuojamas socialinių ir humanitarinių mokslų studentams (organizavo Filosofijos, Filologijos, Istorijos ir Komunikacijos fakultetai), norint parodyti, kad fundamentalus universitetinis išsilavinimas, suteikiantis bazines analitines kompetencijas, yra plačiai pritaikomas. Ypač šiais laikais, kai klasikinės profesinės ribos sparčiai trinasi ir keičiasi, ne veltui kalbama, pavyzdžiui, apie augančią kūrybingumo svarbą (kūrybingumas bendrąja prasme – tai savybė, reikalinga problemoms spręsti), apskritai apie bendrąsias kompetencijas, tad, man atrodo, gana sunku prognozuoti, kurios profesijos bus paklausios ir atneš turtus.

Jokia profesija savaime neužtikrina gero gyvenimo – jis priklauso nuo žmogaus gebėjimo pritaikyti turimas žinias bei įgūdžius ir juos parduoti. Turbūt toli gražu ne visi Silicio slėnio programuotojai uždirba tiek, kiek Markas Zuckerbergas.

Aš irgi dirbu ne pagal specialybę. Bendrąja prasme mano darbo sfera yra viešieji ryšiai; kai studijavau, vartosenoje net nebuvo tokios sąvokos, bet gyvenimas pasisuko taip, kad turimi įgūdžiai ir įgytos kompetencijos mane nuvedė į šią sritį.

Jaunimo pasirinkimus, man atrodo, labiau riboja ne tėvai, bet esama mokyklinė, tiksliau egzaminų ir patikrinimų, sistema, jau dešimtoje klasėje atsijojanti silpniau mokančius matematiką, kurios žinojimas menuose juk nėra lemiamas.

Paradoksas, stojant į menus aukštojoje mokykloje, valstybinis matematikos egzaminas nėra privalomas, tačiau tam, kad po dešimtos klasės, t. y. įgijęs pagrindinį išsilavinimą, patektum į vienuoliktą ir dvyliktą klases, kurių baigimas suteikia vidurinį išsilavinimą ir teisę stoti į aukštąją mokyklą, turi dešimtoje klasėje gana gerai išlaikyti būtent matematikos patikrinimą (greta lietuvių kalbos) – vadinamąjį PUPPą.

Jei rezultatas nėra geras, dar neaišku, ar pateksi į vienuoliktą klasę. Tuomet galimi variantai – profesinė mokykla arba privati gimnazija, kuri apsiimtų lavinti vaiką, kad ir turintį didesnių matematikos spragų.

Taigi, jei vaikas yra gabus menams, bet jam prastai sekasi matematika, o tėvai ar aplinka, kurioje jis auga, nėra pasiturintys, vargu ar vaikas turės galimybę tapti menininku. Abejočiau, ar patekę į profesinės mokyklos aplinką vaikai, iki tol puoselėję kokias nors menines aspiracijas, ją pabaigę dar svajotų apie studijas menų akademijose. Manyčiau, jie jau būtų pakreipti į visai kitokį gyvenimą.

Man atrodo, idealiausia, kai žmogus gyvenime gali veikti tai, kas jam teikia malonumą, kas jį veža, nes jei dirbsi nemėgstamą darbą, galima ir susirgti. Apskritai nepritekliaus kamuojami menininkai – tai labiau iš XIX a. atkeliavęs vaizdinys, galbūt sustiprintas ir nesenos 90-ųjų socialinio virsmo traumos ar vėlesnių ekonominių krizių padarinių, tačiau šiokią tokią menininkų socialinės apsaugos ir rėmimo sistemą turime.

Be to, šiais laikais kultūros ir meno laukas patenka į kūrybinių industrijų sferą, kurioje veikia gana žemiški dėsniai. Nesu ta, kuri agituotų žūtbūt rinktis menus ar daug kam turbūt egzotiškai skambančią muzikologo profesiją, bet jei jau vaikas ją pasirinko, jei šios sritys jį domina, jis tikrai nepražus, ypač jei tėvai ir artimiausia aplinka skatins pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais.

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama