Kai žodis randa žmogų – A. Martinaičio oratorijos „Gailestingumo altorius“ belaukiant

Ne sykį esu girdėjusi posakį – „Ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika.“ Jis skambėdavo tarsi pasiteisinimas, jog kalba pernelyg skurdi, pernelyg sekli, tačiau bandant išreikšti Dievo gailestingumo žinią tų žodžių kaip niekad daug! Nemažai jų mums paliko šventoji Faustina, tačiau tik dalį kartojame ir prisimename savo maldose. Birželį Vilniuje vyksiančiame Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese turėsime galimybę išgirsti kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sukurtą oratoriją „Gailestingumo altorius“. Šiame kūrinyje tarp orkestro, choro ir solistų tarsi kertiniai Dievo Gailestingumo šventovės akmenys sudėti šv. Faustinos užrašyti žodžiai, kurie ir neša gailestingumo žinią. Apie tai kalbuosi su kūrinio autoriumi, kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu ir operos soliste, sopranu Gunta Gelgote. Algirdas Martinaitis Algirdas Martinaitis  Sklando legenda, jog eidamas gatve susitikote jauną vaikiną – būsimą kunigą Mozę Mitkevičių, kuris jūsų paprašė sukurti kūrinį šventosios Faustinos tekstais. Kaip jūs sureagavote? Ar buvote skaitęs tuos tekstus? Žinojau apie Faustiną, apie jos gyvenimą, bet dar nebuvau skaitęs „Dienoraščio“. Prieš dvidešimt metų jis buvo tik ką naujai išverstas į lietuvių kalbą. Gavęs kūrinio užsakymą, šią knygą perskaičiau daug kartų. Galvojau, ką ir kaip reikės daryti: kaip sudėlioti tekstus, kad galėčiau juos išreikšti muzikine kalba? Iš viso dienoraščio išrinkau begalę šventosios Faustinos žodžių, kurie turi Evangelinę prasmę. Tikrai tikrai žinau, kad čia ne aš tuos žodžius atrinkau. Būta pagalbos iš aukščiau. Pamenu, po kūrinio premjeros Šv. Kotrynos bažnyčioje prie manęs priėjo kardinolas Juozas Bačkis klausdamas, kaip aš tokį kūrinį parašiau. Atsakiau: „Iš baimės. Iš baimės, kad nieko nežinau.“ Taip jau man būna su religiniais kūriniais, rašau ir nieko nežinau. Panaši istorija ir su švento Pranciškaus, ir su švento Kryžiaus Jono tekstais. Pradžioje – visiška nežinomybė. Buvo labai malonu, jog atsitiktinai, einant gatve, Mozė užsakė šį kūrinį (juokiasi).

Taip nutikti gali tik Vilniuje... Tikrai taip. Vilnius yra Gailestingumo miestas. Svetur pagyvenę ir vėl čia sugrįžę mano draugai sako: „Čia yra kažkas švento, kažkokia aura.“ Man tai siejasi su gailestingumu. Šv. Faustina sakydavo, jog Jėzaus kraujo lašas atperka ir nusidėjėlius. Užtenka vieno kraujo lašo, kad tu būtum romus, gailestingas ir žinotum žodžius, kaip reikia gyventi. Ar esama skirtumo tarp pasaulietinės ir sakralinės muzikos kūrimo? Tai yra savaiminis reiškinys. Kai kuriu orkestrinę muziką, taikau modernius komponavimo principus. Visai kitaip su religine muzika: čia nieko nesiruošiu, nes nieko nežinau. Pavyzdžiui, vien pradžios melodijai galiu sukurti labai daug variantų. Dieną, dvi dirbu, o trečią viską nubraukiu. Sąžiningai, nes ketvirtą kažkas ateina. Taip yra su visa mano parašyta religine muzika: oratorija „Gailestingumo altorius“, Šv. Pranciškaus „Saulės giesmė“, Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Kramelio kalną“. Viskas taip ir būna, ir aš tuo naudojuosi. Kalbant apie šventųjų tekstus, ar yra koks šventasis, kurio žodžiams norėtumėte parašyti kūrinį? Ar pasiūlymai vis tik nukrenta atsitiktinai? Galima sakyti, jog atsitiktinai. 1991–1992 m. man buvo vieni blogiausių gyvenime. Šeima neturėjo darbo, aš gyvenau kaime, miegojau tvarte. Tuo metu skaičiau tik ką išleistą Antano Maceinos knygą „Saulės giesmė“. Jutau didelę trauką vėl grįžti į gyvenimą, į Vilnių ir kurti muziką. Tuometinis Bernardinų provincijolas Benediktas mane pakvietė darbuotis Bernardinuose, ir taip labai netikėtai, galima sakyti, atsitiktinai buvau ištrauktas į naują gyvenimą. Kitas mano kūrinys – oratorija „Pieta“ – susijęs su asmeniniais gyvenimo įvykiais, kai buvo žudomas mano sūnus. Stipriai išgyvenau motinos ir sūnaus istoriją. Netikėtas buvo ir „Gailestingumo altorius“. Šie kūriniai atėjo ne įprastu muzikinių festivalių muzikos užsakymo keliu, o tiesiog per žmones, netikėtumus. Kūrinyje ne kartą pasigirsta frazė: „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Ar tenka gyvenime tarti šiuos žodžius? Šis kartojimas, šie žodžiai man padeda pasitikėti. Tarsi paliepimas toliau taip gyventi, toliau rašyti jautresnę, religinę muziką, kad besiklausančio žmogaus būtų paliesta širdis. Faustinos paveiksle yra ir vanduo, ir kraujas, tekantys iš žaizdos, o šie žodžiai yra mano gyvenimo pagrindas, aš tikrai pasitikiu. Žodis „pasitikiu“ yra kertinis. Prabudęs vidurnaktį ar kur nors važiuodamas, aš moku malda atsiliepti. Ką reikėtų žinoti einant klausyti šio kūrinio? Koks būtų jūsų patarimas? „Gailestingumo altorius“ ne vieną kartą buvo atliktas Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Man įsiminė klausytojų noras atsiliepti į tai, ką išgirdo. Nepažįstami žmonės prieidavo ir dalindavosi, jog juos itin sujaudino šis kūrinys. Po kūrinio atlikimo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Sausio 13-osios proga priėję muzikantai sakė: „Grojame, bet labai jaudinamės“. Sakau jiems: „Juk visą muziką grojate: ir Bramsą, ir Šubertą, ko čia jaudintis?“ Tačiau jie atsakė: „Ne, čia yra kitoks jaudulys“. Tuomet supratau dar vieną dalyką: tai yra Faustinos ženklas. Į muziką sudėtas tekstas būtent žodžiais neša gailestingumą. Gailestingumas eina žodžiu pirmas. Žmonės, gyvendami šiame pasaulyje, šioje aplinkoje, išgirsta žodį, kuris pasakomas ne vieną kartą – gailestingumas. Ir vėl gailestingumas. Šv. Faustina rašo: „Žemė ir dangus gali pasikeisti, bet Dievo gailestingumas nesibaigs“. Man atrodo, jog šie žodžiai įkrenta žmonėms. Norisi prisiglausti prie tikėjimo, įtikėti į šiuos žodžius. Pasaulis kupinas įtampos: karai, socialinės krizės, daug neteisybės. Kur randate gailestingumą kasdienybėje? Kai manęs teiraujasi apie mano paties tikėjimą, atsakau: „Aš esu tikintis, bet niekuo netikiu“. Netikiu tuo, kas parašyta, tuo, kas sakoma. Ypač jei tai sakoma labai įtaigiai. Vis tik aš nesiekiu atsiriboti nuo pasaulio, nes kaip tik pasaulis mums duoda regimus ženklus. Mes gyvename kūryboje, turiu galvoje – Dievo sutvertoje kūrinijoje. Pastaruoju metu šią kūrybą, gamtinę aplinką stipriai naikiname. Žmogus tampa naikintoju. Prieš kelerius metus per televiziją išgirdau žodį „žudyti“. Jį pasakė aukšto rango karininkas. Anksčiau negirdėjau, jog taip atvirai, taip laisvai būtų transliuojamas žodis „žudyti“. Visas kraujas, kuris yra praliejamas Ukrainoje, yra nekaltas kraujas, ir man tas kraujas yra iš abiejų pusių: ir vienų, ir kitų, nes yra įvestas žodis „žudyti“. Man tai kelia skausmingų atitikčių, o tai pereina ir į mano kūrybą. Daug mano kūrinių siejasi su gyvybe, su aplinka, kurioje yra ir paukščiai, ir žmonės. Gunta Gelgotė Gunta Gelgotė Ką patartumėte einant klausytis šio kūrinio? Ar reikėtų specialiai pasiruošti, nusiteikti? Ar nebus taip, jog daugelis į koncertą atėjusių žmonių jau žinos, kas yra šv. Faustina, žinos jos Gailestingumo vainikėlį, paveikslą? Tuomet tikrai nereikia nieko skaityti, nes maldos jau yra žmonių viduje, jau yra asmeniškai palietusios. Mano istorija yra tokia, jog būdama aštuoniolikos tapau liuterone. Esu iš Latvijos. Kartą mano draugė man padovanojo Gailestingumo vainikėlį latvių kalba. Jis tapo mano maldos dalimi. Man šios maldos skamba kitaip, nes pirmą kartą jas išgirdau, o vėliau kartojau būtent latvių kalba. Lietuviškai jos nesisuka automatiškai, nes viduje malda eina sava kalba. Neseniai dar kartą lietuviškai skaičiau šiuos tekstus ir supratau, jog šventosios Faustinos širdies kalbos yra muzikoje. Solistas ruošiasi ypatingai. Kokius jausmus jums sužadina šis kūrinys? Ar esama skirtumo tarp pasaulietinės ir sakralinės muzikos atlikimo? Muzikoje visuomet žiūriu į tekstą ir tai, kokias sąsajas randu savyje. Jeigu tų sąsajų su savo išgyvenimais yra mažiau, tuomet ieškau ryškumo, tačiau, pirmiausia, siekiu muziką atlikti kuo tikriau. Kartais reikia spalvų, fantazijos, o čia, šiame kūrinyje, norisi tikrovės, nes aš dainuoju maldas. Muzika padiktuoja emociją: ar tai atsidusimas, o gal džiugesys? Tekstas gali būti šlovinantis, keliantis aukštyn, tačiau gali šaukti skausmu arba kaip tik būti tylus, tariamas su bejėgišku pasitikėjimu. Per muzikos ir teksto sintezę ieškau, kaip kompozitorius pasirinko tuos žodžius nuspalvinti, ir tada matau savo atsakomybę visa tai kuo tikroviškiau transliuoti. Kaip atlikėja, aš visada siekiu būti profesionali, siekiu, jog būtų padaryta gerai, jog būtų gražu. Toks darbas. Tačiau šioje muzikoje aš sau vis primenu, jog čia nereikia, kad žmonėms atrodytų „ji tai gražiai dainuoja“. Pirmoje vietoje turiu transliuoti mintį, idėją, o ne savo gražų balsą. Ne apie tai ši muzika. Čia svarbiausia vidinė styga. Kur randate gailestingumą kasdienybėje? Kur jis pasirodo konkrečiais ženklais, konkrečiais nutikimais? Man artimiau ir suprantamiau – viltis, pasitikėjimas tuo, apie ką giedame, o gailestingumas, atrodo, tarsi nusileidžia iš aukščiau. Kasdienybėje pamatome tą gailestingumą, tačiau ne visada akivaizdžiai galime pasakyti „patyriau Dievo gailestingumą“, nors šiais metais turėjau tokių ryškių, didžio gailestingumo patirčių. Manau, jog kiekvienas savo gyvenime žinome ir matome tuos mažus gailestingumo linkėjimus. Tikrai galime susitikti bažnyčioje, tačiau susitikimas galimas ir muzikoje. Taip bus ir koncerto vakarą, kai kartu patirsime, kartu išgyvensime, kartu paleisime savo maldas. Bendras susirinkimas, atliekant ir klausant muziką būtent šiais neramiais laikais, duoda galimybę kartu siųsti tą ilgesį ir maldas už savo asmeninius išgyvenimus ir tuo labiau už tai, kas mums rūpi kartu – už Ukrainą, už pasaulį.   Projektą „Tiesa šiuolaikiniame pasaulyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.  

Autorius: Rūta Pilkytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama