Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: Dievas pasaulio nepaliko likimo valiai

Kauno arkivyskupas metropolitas KĘSTUTIS KĖVALAS, žvelgdamas į šiandieninę visuotinę Bažnyčią ir į ypač nerimastingą pasaulį, pabrėžia, kad kančia, kurią šiuo metu išgyvena žmonija, skirta ne griūčiai, ne pasaulio pabaigai, bet naujam žmonijos gyvenimo etapui. Kalbėdamas apie artėjančias Kristaus Prisikėlimo iškilmes, arkivyskupas priduria, kad tikime ir suprantame, jog Dievas pasaulio nepaliko likimo valiai, nes Jis yra jo Kūrėjas ir Apvaizda. Jūsų Ekscelencija, šis pokalbis artina didžiausią ir prasmingiausią mūsų tikėjimo iškilmę – Kristaus Prisikėlimą. Krikščionybėje jis neįvyksta be Didžiojo penktadienio kančios. Šiandien pasaulis išgyvena savotišką užsitęsusį Didįjį penktadienį. Ukraina, Iranas, Izraelis skęsta dūmuose. Kaip tikėti Prisikėlimo šviesa, kai atrodo, kad tamsa tik tirštėja? Klausimas nepaprastai svarbus, dažnai kylantis mūsų mintyse ir širdyse. Kodėl Viešpats leidžia kančią, kuri šiandien pasaulyje matoma karų ir kitų išbandymų pavidalu? Kiek laiko jau kenčia mūsų kaimynė Ukraina?! Todėl natūraliai žmogui kyla klausimas: „Viešpatie, kur esi?“ Manau, tai vienas iš slėpinių, mums iškylantis per Velykas – taip kartais Dievo valia veikia žmonijos istorijoje – per kančios ir tamsos ūkanas gimsta Prisikėlimo aušra. [youtube embed=tLImqKZ4n28] Galbūt galėtume teologiškai mąstyti taip: tai naujo pasaulio gimdymo skausmai. Mes tikime, kad ši kančia, kurią šiuo metu išgyvena žmonija, skirta ne griūčiai, ne pasaulio pabaigai, bet naujam žmonijos gyvenimo etapui. Šią viltį mums teikia dramatiški Didžiojo penktadienio įvykiai ir išaušęs Prisikėlimo rytas. Mūsų tauta šį Velykų slėpinį per savo istoriją išgyveno ne kartą. Po 50 metų okupacijos, sovietmečio trėmimų ir kitų išbandymų sulaukėme Prisikėlimo ryto, kuris 1990-ųjų kovo 11-ąją tapo tikrove. Tai buvo mūsų Velykos ir mūsų velykinės paslapties išgyvenimas. Šiandien matome tikrovę, apie kurią mūsų protėviai, seneliai tik svajojo. Tikime, kad panašią situaciją išgyvena ir mūsų broliai, seserys Ukrainoje, apskritai žmonės visame pasaulyje, kuriame vyksta Didžiojo penktadienio drama. Mes tikime ir suprantame, kad Dievas pasaulio nepaliko likimo valiai. Jis yra jo Kūrėjas, autorius ir Apvaizda, slaptingu būdu Didįjį penktadienį vedantis mus į sekmadienio Velykas. Popiežius Leonas XIV kviečia saugoti taikos idealą, tačiau matome, kad agresoriai supranta tik jėgos kalbą. Ar krikščioniška kantrybė ir taikos siekis turi ribas, kai kalbame apie gynybą ir teisingumą? Kokia turėtų būti mūsų, krikščionių, laikysena? Dialogas yra sunkus ir ilgas kelias, krikščioniškoji mintis nuolat pabrėžia dialogo ir tiltų tiesimo svarbą. Mes esame Kristaus pamokyti ne tik nekeršyti priešui, bet ir, atvirkščiai – bandyti laimėti jo širdį, kaip kadaise pasielgė Pranciškus Asyžietis, įžengęs į priešo teritoriją ir susitikęs su tuometiniu sultonu – priešiškos kariuomenės vadu. Jis kalbėjosi, nors galėjo būti nužudytas ir tapti kankiniu. Jis nebijojo dialogo, nes tikėjo, kad žmogaus prigimtis sukurta to paties autoriaus – Viešpaties. Krikščionims dialogas suteikia pagrindą tikėti, kad žmogus net klysdamas gali būti prakalbintas ir jam gali būti siunčiama žinia, kviečianti kitą pusę tiesti tiltus.

Krikščionių užduotis – vieni kitiems ir pasauliui priminti, kad esame Viešpaties rankose ir kad mus supančios žinios nėra paskutinis žodis. Žinia iš Viešpaties, ateinanti per Šventąjį Raštą, Bažnyčią, šventimo liturgiją, primena, kad triumfuos tas, kuris šį pasaulį sukūrė.

Mūsų teologija kalba ir apie vadinamąjį teisingą karą. Gynybinis karas yra pateisinamas. Jeigu žmogus yra užpuolamas, jis turi teisę ginti savo gyvybę, šeimą ir kraštą. Gynybinis karas pateisinamas kaip apsauga dovanos, kurią Dievas mums yra patikėjęs – rūpintis, puoselėti ir globoti. Šiandien matome, kad karas, deja, būna ir agresyvus, puolamasis. Tai yra žmonijos drama, kurią galima įveikti tik Kristaus malone, Jam priimtinu veikimo būdu – kitam žmogui tiesiant ranką, o ne ginklą, kalbantis ir bandant atrasti sprendimus neliejant kraujo, nenaikinant kito žmogaus. Tai sunku neturint tikėjimo, nepriimant Kristaus pasaulėžiūros. Todėl ir matome tokias dramatiškas situacijas, tačiau kartu tikime, kad žmonija iš šių žiaurių klaidų mokosi, kad yra tam tikra pažanga, nors ir labai lėta, kad viltis, pasak šventojo apaštalo Pauliaus, neapgauna. Arkivyskupe, sutikite, kai geopolitinė padėtis tampa nepakeliama, jautiesi bejėgis. Kaip paprastam žmogui neprarasti džiaugsmo ir nepasiduoti baimei, kai žinias užpildo pranešimai apie raketas ir dronus? Krikščioniško dvasingumo ir maldos reikšmė yra labai stipri, ji grąžina žmogui perspektyvą, kad paskutinis žodis bus ne tirono ar agresoriaus, bet dangaus ir žemės Kūrėjo. Šiandien pasaulyje matome tam tikrą nuovargį, sutrikimą ir net vilties praradimą. Krikščionių užduotis – vieni kitiems ir pasauliui priminti, kad esame Viešpaties rankose ir kad mus supančios žinios nėra paskutinis žodis. Žinia iš Viešpaties, ateinanti per Šventąjį Raštą, Bažnyčią, šventimo liturgiją, primena, kad triumfuos tas, kuris šį pasaulį sukūrė. [caption id="attachment_1496769" align="alignleft" width="2363"] Kauno arkivyskupijos šimtmečio logotipas[/caption] Šiemet Velykas švenčiame kartu su įspūdingu šimtmečio jubiliejumi – sukanka šimtas metų, kai įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Penkios vyskupijos mini įkūrimo metines. Kaip šie jubiliejai gali padėti mums stiprėti? Vis dažniau girdime raginimus dvasiniams lyderiams – toks esate ir Jūs – telkti žmones vienybei. Ką manote apie šį kvietimą? Jubiliejus primena Dievo malonę, kuri mūsų tautai teko kaip graži, vienijanti visus mintis, – švenčiame Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetį. Tai buvo pastangos suvienyti Bažnyčią tuometinėje Lietuvoje, įvesti administracinę, pastoracinę tvarką, sustiprinti Bažnyčios veikimą jaunoje šalyje, kuri pradėjo gyvuoti kaip nepriklausoma valstybė. Tai yra tam tikras Bažnyčios nepriklausomybės aktas – 1926-ųjų lapkričio 4-osios dokumentas, apibrėžiantis penkių vyskupijų ribas, steigiant nepriklausomai nuo kitų tautų savarankišką administracinį Bažnyčios vienetą. Tai yra naujos pradžios ženklas. Žvelgdami į šią šimtmečio istoriją, matydami ir pakilimus, ir tamsius laikotarpius, turime semtis įkvėpimo ateičiai. Jubiliejus mums primena, kad privalome ir dabar nepamiršti labai svarbios vienijimosi galios arba pašaukimo, kad krikščionys turi tarp brolių ir seserų rasti vienybės giją. Nors kartais nesutariame tam tikrais klausimais ar mūsų požiūriai būna skirtingi, galop turime sutarti nežemindami kito žmogaus dėl kitokios jo nuomonės. Šis jubiliejus moko sutarimo meno. Mes galime susitelkti, galime drauge veikti. Šiandien, kai pasaulis skaldosi, krikščionys turi pasiryžti išlaikyti vienybę – pirmiausia savo širdyje su Dievu, vienybę savo šeimose, bendruomenėse ir nedidelėje mūsų tautoje – mažame krašte. Todėl vienybė tampa dar svarbesnė. Turime pasiryžti – vardan Lietuvos, Bažnyčios ir vienybės – gyventi, kurti ir vieni kitiems padėti.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama