Protas palauks už durų

Dalijuosi vienu būdu, kaip patirti Baroti galerijoje Klaipėdoje kovo 6 d. – balandžio 7 d. veikiančią tapytojo Ričardo Garbačiausko parodą „Nerimo siluetai“. Parodoje pristatomas dailininko pastarųjų šešerių metų kūrybos procesas, leidžiantis pastebėti būsenų kaitą ir augančią nerimo svarbą menininko kuriamame pasaulyje. Žengiant į šią visatą, batų galima nesiauti, bet racionalų protą rekomenduotina palikti už durų. Ugnė BRAZYTĖ  

Žvelgti giliau

Akys užstringa prie parodos pavadinimo – „Nerimo siluetai“. Pirmasis žodis ypač nejaukiai nuaidi galvoje. Galbūt dėl neramių minčių pilnos kasdienybės, politinių ir karinių konfliktų purtomo pasaulio, o gal dėl to, kad į galeriją nusprendžiau užsukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Lūkuriuoju nerimaudama prie galerijos durų, tik dar nežinau, kad R. Garbačiauskas įtrauks į savo dramatišką pasaulį, kuriame bet koks socialinis, politinis ar kitas kontekstas neegzistuoja. Toje visatoje gyvena vien spalvos, formos, natūralus ritmas, emocijos. Bet kokiam racionaliam ženklui nėra vietos. Pagaliau žengiu nedrąsų žingsnį į vidų, pirmasis žvilgsnį pasitinka kūrinys ,,Chaoso suvaldymas“ (2019 m.). Drobė sveikinasi ekspresyviais, stambiais juodos, pilkos ir rudos spalvų potėpiais. Jei dar esate naujokai R. Garbačiausko pastarųjų metų kūryboje, privalau  įspėti: labai tikėtina, kad protas iškart bandys įminti siužetą, atsekti istoriją, perskaityti pasakojimą vaizde. Juolab kad pats pavadinimas diktuoja užbaigtą veiksmą. Vadinasi, chaosas turėjo pradžią, vystymąsi ir pabaigą – suvaldymą. Tačiau laiko nuorodos ar kiti civilizacijos ženklai kūrinyje nepaaiškėja. Spalvos ir potėpiai toliau žaidžia savo žaidimą, o lankytojai pralaimi vieną partiją po kitos, neįstengdami suprasti žaidimo taisyklių. Beje, pavadinimų prie kūrinių nėra. Taigi jie visiškai atsiduoda stebėtojų pojūčiams ir interpretacijoms. Tik vėl tas nūdienos protas trokšta konkretumo, pasitiki racionalumu ir teisingų atsakymų egzistavimu. Tos pačios nerimastingos akys ieško paaiškinimo ir jį randa. Ant galerijos palangės padėtas popieriaus lapas atskleidžia darbų pavadinimus, sukūrimo metus ir paveikslų kainas. Žodžiai ramina, skaičiai suteikia pasitikėjimo. Tačiau toliau parodą tęsiantys vienas ryškaus raudono, kitas oranžinio fono kūriniai vėl kėsinasi atitraukti nuo logikos paieškų. Raudonasis „Vakaro šviesos“ (2025 m.) įveda geometrinių formų užuominas. Atrodo, kad ant juodo fono ryškiais skirtingais raudonos spalvos atspalviais buvo nutapyti kvadratai ir stačiakampiai, kurie virto kadruotėmis kino juostoje. Kyla įtarimas, kad kūrinys slepia atsakymus tuose kadruose, vilioja žvelgti giliau ir atidžiau. Bet įžvelgti nujaučiamą vaizdą kadre labai sudėtinga – jie negailestingai aptaškyti dar raudonesnio it kraujas atspalvio dėmėmis. Dėmės ir formos taip suauga vienos su kitomis, kad sunku atsekti, kur kurios pradžia, o kur pabaiga. Bet ši mįslė – tai ir vėl paaiškinimo siekiančio proto prakeiksmas. Tik stovėti priešais drobę ir leistis panardinamam į raudonio ir tamsos pasaulį gali pasidaryti tikrai baugu.  

Pulsuoja energija

O štai oranžinio fono kūrinys „Juodos šaknys“ (2022 m.) parodoje pradeda miško, augalų ir kitų gamtos įkvėptų vaizdinių seriją. Šiuos darbus vienija panaši schema – vienos ar kelių dominuojančių spalvų fonas ir tamsių – juodų, rudų, pilkų – dėmių bei švelnių linijų dermė. Šįkart, net ir nežinant kūrinio pavadinimo, aplanko natūralumo, ritmiškumo, cikliškumo nuotaikos. Ypač darbų „Ciklo pabaiga I“ (2024 m.) ir „Properša“ (2024 m.), sukabintų vienas virš kito, duetas stebina savo gaivališkumu ir lengvumu. Pilkšvai melsvos, patirpusio pavasario sniego spalvos su rudais šlapios žemės ar šešėlių potėpiais leidžia pajusti, net įkvėpti šalčio ir drėgmės nuotaiką. Greta šių dviejų kūrinių vienas paskui kitą seka trijų tamsios geltonos, oranžinės ir rausvos spalvų darbai su atsikartojančiais ekspresyviais juodų, tamsiai rudų spalvų it dėmių ar abstrakčių gamtos vaizdų motyvais. Šios trijulės pavadinimas šiek tiek sutrikdo ir iš lengvos gamtiškos vaizdinių temos grąžina į nuorodą parodos pavadinime: „Neramūs siluetai“ I, II ir III (2021 m.). Iš tiesų iš šio darbų trio pulsuote pulsuoja energija, greitis, nenuspėjamumas. Įdomu, kad į šį gaivališką gamtos ciklą įsiterpia jau minėto raudonojo kūrinio „Vakaro šviesos“ (2025 m.) giminaitis „Vakaro atspindžiai“ (2025 m.) su dar griežtesnėmis geometrinėmis užuominomis. Tik šįkart raudonos spalvos atspalvių žaismas lengvesnis, energija ramesnė, ne tokia agresyvi ir dramatiška. Čia nėra įtarumą keliančio dėmių taškymo – vyrauja vienodas ritmas ir harmonija. O gal tiesiog protas jau apsiprato su abstrakcija ir vis labiau atsiduoda emociniams tyrinėjimams, nebekeldamas bereikšmių klausimų?..  

Universalus nerimas

Vis dėlto šioje vietoje susimąstau, kad 2022 m. vykusi R. Garbačiausko personalinė paroda LDS Panevėžio galerijoje XX vadinosi „Neramūs siluetai“. O štai šiandien menininkas kviečia į „Nerimo siluetus“. Vos dviejų raidžių pokytis visiškai keičia pavadinimo prasmę: iš apibūdinimo, kokie siluetai vaizduojami drobėse, į – kieno. Siluetai iš subjekto tampa objektu. Iš centrinės nepriklausomos figūros siluetas virsta tik pačiu atspindžiu, įkaitu, medija – kūnu Nerimui veikti. Bet šis Nerimas visai nepanašus į mano kasdienišką nerimą galerijos tarpduryje. Šis Nerimas universalus, jis be formos, be konteksto. Jis tamsus ir pažįstamas kiekvienam iš mūsų, kurie susimąstome apie būtį, laikinumą, prasmę. Gal todėl tie tamsūs siluetai drobėse galiausiai ne gąsdina, o draugiškai sveikinasi  su mumyse tūnančiais šešėliais. Parodą uždaro ir iš galerijos išlydi diptikas ,,Vakaro kuždesiai I, II“ (2023 m.). Šis duetas gudriai savo ekspresija ir tamsiomis agresyviomis linijomis grąžina į paties pirmojo darbo ,,Chaoso suvaldymas“ (2019 m.) nuotaiką. Tik dabar protas jau visai nebesiekia aiškumo. Džiaugiasi vedamas linijų ir šoka pagal drobių diktuojamą ritmą. Ir nors nemoka tikslių šokio žingsnelių – kuo mažiau stengiasi pataikyti, tuo sklandžiau jam pavyksta judėti. Tik dabar šypsausi, nes suprantu, kad visą laiką vis tiek sekiau proto padiktuota tvarka. Sudėliojau parodą į pradžią, ciklus, serijas, aiškiai nubrėžiau pabaigą – sekiau tiesiog instinktu tapusia laikrodžio rodyklės kryptimi. Kad ir kaip stengiausi atsiduoti abstrakcijos neapibrėžtumui ir žaismei, net pati to nejausdama, sekiau išmoktomis taisyklėmis. Ir nors pavyko išgirsti ir sušokti pagal kūrinių sukurtą ritmą, protas išliko griežtas šokių partneris. Įdomu, kokia būtų buvusi parodos apžvalga, jei būčiau žengusi žingsnį ne į dešinę, o į kairę?..    

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama