Sondra SIMANA eilės

  Šią šaltą žiemą skaitant Patti Smith jaukiuose Snieguolės namuose   Jų vardus tari tvirtai lyg delnu kaltum vinį į šerpetotą lentą Pasitikiu tavimi besąlygiškai Pavyzdžiui, tas kaubojus iš pirmo puslapio Kai jis pirštais lyžteli plačiabrylės skrybėlės kraštą Pereina puslapį tiksliais tavo žodžių gestais Neišsigąstu Juk taip atrodo pasitikėjimas kitu tuo, kurio niekada nematei ir nepamatysi kaip ir tavęs, gyvenančios už vandenyno nuotraukoje sėdinčios atsainia poza žvelgiančios į lango pusę į šviesos pievą, kurioje, lengva įsivaizduoti, ganosi Viljamo Bleiko blusos dvasia Man patinka skaityti tavąjį balsą Smilkstantį siauru dūmeliu prie Akutagavos kapo Prie Sylvios Plath ir Jeano Genet pavardžių akmeny Lyg tavo balsas būtų platus kastuvėlis, paruoštas sniego kasimui Nuo puriomis kupetomis užverstų atminties paminklėlių   Ir tikrai, juk šiais metais žiema šalta ir snieginga seniai jau tokios nebuvo Stebiu, kaip už lango Iš kaimyninio kiemo mašina išvažiuoja Storu sniego sluoksniu užklijuotais langais Tyliai nuslenka šalčio nupoliruotu gatvės paviršiumi Ir pranyksta akinant baltai žiemos saulei   Esu tavojo traukinio M vagonas Su sniego žėručiu aklinai užklijuotais langais Pasileidžiu per dykumą žiemos bėgiais Tavo kastuvėlis ritmingai dunksi     Ruah   Tu atskridai į mūsų miestą Vaikščiojai pilka pilkomis gatvėmis Kartais šalia tavęs tipendavo aukštas laibas senukas Sakei, kad tai tavo dieduška Jo kumpa nosis ir kuprelė, ir gyvenimas Viskas jau buvo pasiekę nuokalnę O tu šalia jo ėjai kaip Atėnė Su žemai nuleistu kalaviju Ramiai gęstanti balta kalija prie Išeinančiojo peties Tik tada dar nežinojau, negalėjau suprasti iš tavo vos judančių lūpų, Kad palaidojai savo mylimąją Kad ji netikėtai ištirpo kalnų trobelėje Kur jūs dviese kūrėte kiną, dviese gyvenote po vieną Gėrėte kavą terasoje, akinių stikluose aižėjant keteroms Kai sutikau tave pilką pilkoje mūsų gatvėje Nežinojau, kad tu našlė, eini šalia dieduškos Lyg plauktum gilaus urvo dugnu, pavirtusi klaidžiojančia tamsos liepsnele O už jūsų namelio lango Tik sniegenos Tik judviejų filmų herojai Tikresni už jūsų būsimą gyvenimą Kai sapnuoji atmerktomis akimis Nepasiekiama mūsų pilkos gatvės triukšmo Tik švelniai pridengta nuo saulės Dieduškos  ištysusiu šešėliu Laviruoji ant mirusios mylimosios ilgų blakstienų Gimtajame savo mieste – amžino įšalo žemėje     Jei myli, esi lengvas   Voliojasi žmogus po aukštą pievą, kvatodamas pilnais laimės plaučiais¹ Ridenasi nuo kalno, plaukų šluotelėmis sklaidydamas žiedadulkių debesis Pasiekia upę slėnio vidury, į tekantį vandenį pliumpteli, irias tolyn Lyg būtų mėlyna arba žalia, atitrūkusi nuo spalvoto pasaulio krašto Gal ir visai atsitiktinai įgavusi žmogaus formą, panorėjusi šokti, plaukti, siautėti Ir kiekvieną akimirką keistis. Ar ne keista, galvoja upės plukdomas žmogus Kaip greitai pro šalį bėga laukai, medžiai, namai ir žmonės Ir kaip greitai aš pats pro juos bėgu Bet ar tikrai nėra nieko pastovaus Ar viskas kaip beribės, link horizonto tįstančios Kalnų paklodės – nužydi, nuvysta ir nugarma žemyn Tarp dviejų kalnų milžinų – tarp praeities ir ateities Ir vėl iš pradžių Kas esu šioje tėkmėje Pasroviui plaukiantis sausas šapelis Nei grožio, nei pasipriešinimo Tik į formą sustumtos žmogaus kūno ląstelės – kojos, rankos, liemuo ir galva Štai ir viskas Totali neįžengiama tamsa Kurioje tas pats žmogus Tas pats ridenęsis ir plaukęs upe laimingas šapelis Be atminties, be veido, be vardo Ištirpsta, išsiskaido, išsibarsto, išnyksta, išsivaduoja Nuo žemės prievartos grožiu, meile, džiaugsmu Ir jo niekas negali pagauti, sulaikyti, kai jis ridenasi nuo kalno O gėlės segasi jam į atlapus Į nebūtį Tarsi būtų atitrūkęs Laimingai ištrūkęs Įsimylėjęs Išplaukęs Neskęstantis Lengvas _____________________ ¹Plaučiuose yra daug oro, kuris išlieka net ir kurį laiką po mirties – tai vienintelis nudobto gyvūno organas, kuris jį plaunant vandenyje neskęsdavo. Būtent dėl to kai kuriose Europos kalbose plautis vadinamas lengvu (angliškai lung – lengvas organas), o kitose – plaukiančiu (lietuviškai plautis <- plaukti, graikiškai pleumon <- pleu- – tekėti, plaukti).     * * *   Esu geriausia savo versija Atkakliai spoksau į jūros veidrodinį paviršių Nei bangelės, nei delfino peleko nei lengvai per bangas šokčiojančio gelbėtojo katerio Dusli ramybė primeta savižudybę Tinkamiausias laikas atsikratyti geriausia savo versija Sudaužyti tobulą jūros paviršių Akis pakabinti ant išplaukiančio kelto virvelės Lūpas palikti ant tinklo neįgaliųjų pliaže Anksčiau jį vadino invalidų, ir nieko juk blogo, tik žodis, O ką atiduoti pakrantėje klykiantiems paukščiams Amžinai alkaniems ir trokštantiems keršto Ne todėl, kad snapas už snapą, o todėl Kad juk sveika ko nors neapkęsti truputį Jiems paliksiu paskutinius trupinius vėsios savo meilės Tegul lesa, kapoja juodais, lyg sustingusi lava, snapais Tegul išskobia platų urvą, į kurį nusileidęs kažkieno mylimasis Pratekėjimą saulės regėtų Byrant sausoms mano ašaroms Iš geriausios mano versijos Nuskendusios aklos undinėlės aky     * * *   Bitė atšilo ir skrenda Speigo gėlės nevysta už lango O tu dantimis į dangų _ _  _ _ _ Vyto Karaciejaus nuotr.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama