Summum bonum

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ   X  X  X   Atsiraitok Rankoves ir Sverk Akimirką, kuri bus Po Tos, Kai tave Paleisiu. Tik Dėl Dievo Meilės, Nesišypsok – kodėl Visąlaik Juokies, Kai Bandau Pasakyt Ką nors Rimto?!. O Išmokti Reikės. Netgi Vasaros, Kurios mums taip Trūko. Nes Kai Voratinklio Kilpa Užverš Kaklą, tai Nebus Pabaiga (ir Nuo Klyksmo Dangus Nesuskils) – tiktai Ženklas, kad jau Po Visko. Po visko, Kas Buvo dar Iki Mūsų. Po visko... Kas Baigės, nė Neprasidėjęs. Nes Į Rojų Nieks Nenorėjo – Dangus Apsitraukė žalsvais Pelėsiais ir Pasidengė tąsiom lipniom Gleivėm. Tad Pragaras Traukė Labiau Nei staiga Mirtinai Nukraujuot Į Saulėlydį (net kai Saulės Nėra). Ir jau Niekas Daugiau, ir jau niekas daugiau nei Tavęs, nei Manęs Nekartoja.   X  X  X   Nepersistenkit, frau, – aš Nesuprantu tos Kalbos (Kiekvienas Medis šioj Simfonijoj Turi savo Partiją). Bet Atbulomis Pasieksi tik Mėmelį: Iki Klaipėdos – dar visas Šimtmetis. Nors Supūliavusiom Nuospaudom Nusėtomis Kojomis tik Klūpėt kur Šalikelėj... Ir Melstis: „Duok, Viešpatie... Prašau, duok Man, Viešpatie...“ Tiktai Ką Nukryžiuotasis Beduos, Jei ką tik Atidavė Dvasią?!. (Minia jau Grįžta, gyvai Dalindamasi Įspūdžiais.) Tai kas gi Belieka?.. Summum Bonum^* (nors tiesiog Nekenti Lotyniškų Posakių)... Summum bonum – Nuo Vienatvės Pavirst Vaiduokliu... Kurio niekas Nebijo.   X  X  X   Visi Lapai Nukris! Visi! Net ir Tie, kurie dar nė kiek Nepageltę. Ir nei Už smulkius, nei Už Stambius nieko Nebenusipirksi. (O Atsarginį Išėjimą Reikia Turėt – kitaip ir Toliau Kartosis Košmariškos Vasaros.) „Girdėjau, Už Penkis Parduodat Firminius Levi’s“, – Sakau Antros Jaunystės Padėvėtų Rūbų Pardavėjai. „O jums Būtinai Levi’s?.. Turiu Kitokių. Pigiai. Mažai Nešiotų“. „Kad aš jų Nenešiosiu, – Sakau. – Aš juos tiesiog Avėsiu. Duokit Mažai Avėtus“. „Viskas Praeina“, – Tarsteli Kita Turgaus Prekeivė. „Kas tas VISKAS – Maistas Katėms?..“ O toji tik Gūžteli Pečiais – Laikanti Šunį. „Bet Kam tau Levi’s? – Stebisi ir ji. – Ar Kitokie Netinka?.. Va, su Šitais viena Nuėjo Visą Camino De Santiago“. „Tegu, – sakau. – O Man Reikia Į Aną Pasaulį. Ir, Kaip Orfėjas, aš Neatsigręšiu“.   X  X  X   Palik tas Duris Ramybėj – Nulūš Raktas, ir Niekas Nebeįeis!.. O ir Nėra Ko Tokiu Laiku Baladotis – dar Išgąsdinsi kokį Vaiduoklį, Vėlę ar Demoną... Visa, Kas Gyvas. Išsigelbėti Nepavyks – Iltys Smigs vis Giliau ir giliau... O Sustabdyti Kraujavimo Nėra Kam. „Tikėk!“, – Šaukia Radijas. „Ti-kėk“, – Šnabžda Laikraščiai. „Tiii-kėkkk“, – Zyzia net Kavamalė.   Tikiu. Kad Viskas Baigsis. Pirmojoj Planetoj Už Saulės Sistemos. Tokioj Šviesioj!.. Kaip pati Nebūtis.   X  X  X   Supratau!.. Viską Trint Reikia Pradėt Nuo pat Pradžių: pirmiausia – Dienas, paskui – ir Naktis... Galiausiai – Sapnus ir Mintis... Tiesa, mintis Būtų Galima ir Palikt – tik Perkošt Per stambų Žvyrą... Nors tuomet Nuoskaudų Sakais Apvarvės visi Balti Lapai. O Kur Instrukcija?!. Be jos Pardavinėt Filtrus Draudžiama. (Nebent Nemokėtum Gramatikos, tad Skausmas būtų Be jokios Giminės, o tu Pats – Be Veido.) Aš ir Sakau, Ko tos Varnos taip Atakavo – Puolė tiesiai Po autobuso Ratais – Sulesė rupūžės Viską iki kruopelytės... Per Vėlu jau – Aukštųjų Akimirkų Nebepakartosi. (Nes Jos jau taip Žemai, kad tiesiog Nepastebėsi Tamsoje... Ir, Įlipęs kaip Į Prasmirdusio Gyvio Vidurius, riebiai Nusikeiksi.) Sudie, mano Mieste!.. (Kuris niekad Nebūsi Mano.) Sudie, mano Drauge, – Beasmeni mano Aš!.. Persipjauti Venas taip Paprasta, Palyginus su tuo, Kad Reikės Ištverti Viską, Ko visuomet taip Norėjau.   X  X  X   Atstokite, piktosios Dvasios ir Demonai, – Lobio Nebėr: aš Sudeginau Planą, Kaip jį Pasiekti!.. O Be Plano Neaišku nei Kur, nei Kiek laiko. (Išmoksiu tą Tekstą – Iki Generalinės Nebeužstrigsiu nė Ties Vienu Sakiniu.) Tiktai Raskit man Partnerį, Kuris... Iš Vaikystės Prisimintų tik Girtą Tėvą ir Motiną... Kas Vakarą Ryjančią Raminamuosius... O kas antrą Verčiančią Praryt ir Jį, vos Šešerių ar Septynerių Pyplį. (Ženklas N-14 čia Neišgelbės – Ženklai Neišgelbėjo nė Galingų Imperijų.) O Toliau – tik Stipriau – ne Silpnų Nervų Žiūrovams. (Net Froidas Žiūrėdamas Būtų Rašęs Keiksmažodžiais.) Bet Geriau Įsipilkim – Nuplaukim Kartėlį: šitie Vaidmenys mūsų Seniai Suvaidinti. Ir Godžiai Išgertas arterinis Kraujas. O Širdys – kažkur rekvizito Palėpėj. Neduok, Dieve, Žiurkės ar Drėgmė ir Pelėsiai – Kas mums Tokias Netikusias Bepagamins?!.   X  X  X   Nė Dvyliktos Neišmušus Pasaka Baigsis. Bet Tamsa čia Niekuo Dėta – Keliai Neapledėję, Takai Neužpustyti. Svarbiausia Prisimint savo Vardą, Kad Šaukiamas netyčia Neatsilieptum. O Nebūti, Kai Sunku, kur kas Paprasčiau, Nei Nebūti, Kai Lengva. Kai pro langą Skamba „Amelija Iš Monmartro“, o tu Žinai, kad jau Niekad Nebūsi Paryžiuje. Kad jau Niekad Nebūsi... Tarp Dviejų Pasaulių, iš Kurių Vienas Baigdavosi, vos Prašvitus. Nors tai nepalyginamai Geriau, nei Įkalinti jį dienos Šviesoje, kai Saulė Apakino... Ir Viens Kito daugiau Nebematėm.   X  X  X   Nesimuistyk – Atsistok Tiesiai! – Noriu Apkabint bent tavo Šešėlį. (Kas Tikra, o kas ne – Susitarimo Reikalas. Nors Tikrasis Gyvenimas Prasideda po to, Kai Nupuošiamos Eglės ir Nukabinamos Vitrinų Girliandos.) O tai, Ko Nėra Šiame Gyvenime, Galima Rasti Kitame. (Ne tame – Po Mirties, bet Po šio Gyvenimo.) Tik Reikės Laiko Pažinti ir Atpažinti. Suprasti ir Perprasti. O Sniegui Nutirpus Viskas Bus, Kaip Buvę. Netgi tai, Ko Niekad Nebuvo.   X  X  X   Užsivarstęs Batus Nenueisi Toliau nei esi. Tik Nusispjauk Per kairįjį Petį, Jei ir Netiki Prietarais – visa Apimantis Pasaulis Apims, net Nespėjus Pajust, Jog jau Slysti. O Atodrėkis rasis Negreit. Ir Varvekliai Nebus Vietoj Špagų.   Mes Gavome viską, Ko Neturi Kiti!.. Tiktai Nesupratom, kad Laiko Nebėr nei Užbaigt, nei Pradėti Iš Naujo: Juodas Sniegas Ant Rankų... Juodas sniegas Ant Veido... Juodas sniegas Gerklėj... Bet visai Nebelikę Jėgų jį Iškosėt.   X  X  X   ...O Po viso To dar Stojo kaip reta Šalta Žiema. (Kai Ašaros Suledėja, dar nė Neištryškusios Iš Akių. Ir Nuo visuotinio Stingulio Daugiabučio Langus Ištinka Paralyžius.) Tik Nerėk taip!.. Išsižiojęs su šalčiu Įkvėpsi visas šio Pasaulio Dvasias ir Demonus, Kurie Užkimš Bronchus... Bet jų Neparodys nei Kompiuterinė Tomografija, nei Magnetinis Rezonansas. O Bandymas Išsikrapštyti pačiam Prilygs Kriminaliniam Abortui. Nes... Tavęs Nebėra. Dar Nuo Tada, Kai Viens Kitą Kartojom. Jau nuo dabar, Kai Kartoja Mus Visa, Tiktai Ne Mes. ___________________ *Aukščiausiasis gėris.  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama