Klaipėdiečiams pristatys parodą ir filmą „Karklė ir Girkaliai: gyvoji praeities kronika“
VE
Turinį įkėlė
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus rengia parodos ir filmo „Karklė ir Girkaliai gyvoji praeities kronika“ pristatymus.
Parodoje ir filme per vietinių gyventojų šeimų istorijas, atsiminimus pristatoma dviejų Mažosios Lietuvos kaimų - Karklės ir Girkalių - istorinė bei kultūrinė retrospektyva. Dokumentiniai pasakojimai, fotografijos ir šeimose išsaugoti daiktai pateikiami kaip nepertraukiamas, „gyvas“ metraštis.
Karklė ir Girkaliai - tai dvi gyvenvietės Klaipėdos rajone. Karklė žinoma kaip autentiškas žvejų kaimas, išlaikęs etnografinį savitumą. Girkaliuose buvo 5 stambių senoviškų sodybų branduolys ir 8 mažesni viensėdžiai, išsibarstę pasienyje. Šio kaimelio kronika galima laikyti vietinės gyventojos, gimusios 1928 m., parašytus prisiminimus.
Gyvoji praeities kronika reiškia, kad istorija čia nėra tik sausi faktai ar seni dokumentai. Ji gyva, nes yra pasakojama per bendruomenės prisiminimus, išlikusias tradicijas, šeimų istorijas ir vizualinę medžiagą, kuri leidžia praeitį pajusti kaip tebesitęsiančią dabarties dalį.
Paroda, pristatanti Enzinų, Lankučių, Labrencų šeimų istorijas, siekia atskleisti Klaipėdos krašto žmonių likimus, jų buitį, santykį su jūra ir žeme bei kaip bėgant laikui keitėsi šių unikalių vietovių veidas, taip pat kokius randus bei kokius džiugius prisiminimus paliko žmonių atmintyje krašto istorijos vingiai.
Pirmajame dokumentiniame vaizdo įraše Karklės gyventoja Erna Stirbienė (gim. Enzinaitė) dalijasi jautria savo šeimos istorija. Pasakojimas nukelia į pokario metus, kai gimtoji sodyba Šaipių kaime tapo sovietų poligonu, o šeimai teko kurtis svetimuose namuose.
Erna prisimena pajūrio moterų stiprybę, jų vyrus, negrįžusius iš fronto, ir kasdienę kovą už būvį. Išvysite unikalias šeimos relikvijas - močiutės šlifuotus gintarus, išgirsite apie pavojingą žvejų dalią bei vaikystės vasaras gaudant otus tiesiog rankomis. Tai gyvas liudijimas apie krašto trėmimus, emigraciją ir neblėstančią meilę Baltijos jūrai.
Antrajame nufilmuotame pasakojime Erika Borodkinienė (gim. Grubert) ir Berta Pleikienė (gim. Lankutytė) prisimena gyvenimą Girkaliuose po Antrojo pasaulinio karo pabrėždamos kaimo tuštėjimą, ūkių nacionalizavimą ir vietinių gyventojų likimus. „Mes likome, nes buvome maži ūkininkai.
Neturėjome samdinių, viską dirbome patys. O tie, kurie turėjo po 50 hektarų, - juos išvežė į Sibirą, o jų namuose apsigyveno svetimi“, - prisimena Berta Pleikienė, viena paskutiniųjų senojo Girkalių kaimo liudytojų.
Jos ir Erikos Borodkinienės (gim. Grubert) pasakojimas atveria skaudų Klaipėdos krašto gyventojų likimą. Pasakotojos dalijasi patirtimi apie tautinius santykius, religinį ir šeimos gyvenimą. Bertos prisiminimuose atgyja ir spalvingos kasdienybės detalės: mokykla Klaipėdos krašte buvo ne tik mokslo, bet ir griežtos disciplinos vieta. Nors aplink kūrėsi kolūkiai, senieji Girkalių gyventojai bandė išsaugoti savo tapatybę už uždarų durų.
Parodos atidarymas numatytas balandžio 11 d. 11 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda). Ji veiks iki gegužės 9 d.
Tą pačią dieną, balandžio 11-ąją, 13 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) vyks ir filmo pristatymas.
Autorius: ve.lt
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
